Už trispalvį šalį – penkeri metai nelaisvės

Rau­do­na­sis vel­nias (9)

Pradžia – Atlaidai kagebistu galvos skausmas

Ir šian­dien, kur tik iš­girs­ta šiuos lie­tu­vių liau­dies dai­nos žo­džius, plun­giš­kio Ka­zio Ur­nie­žos akys su­drėks­ta – iš vai­kys­tės vis atai­di ma­mos niū­niuo­tos dai­nos me­lo­di­ja. „Vi­sur ji ma­ne ly­di, – sa­ko Ka­zys. – Net ir ka­lė­ji­me ją daž­nai pri­si­min­da­vau...“

Taip, Ka­ziui Ur­nie­žai so­viet­me­čiu te­ko ka­lė­ti Kap­su­ko (da­bar Ma­ri­jam­po­lės) griež­to­jo re­ži­mo pa­tai­sos dar­bų ko­lo­ni­jo­je. Pen­ke­rius me­tus už gro­tų pra­lei­do. Ten jį pa­tup­dė so­vie­tų sau­gu­mas.

Var­ty­da­mas Lie­tu­vos ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro pa­skelb­tus KGB do­ku­men­tus, ap­ti­kau 1980 me­tų KGB Plun­gės ra­jo­no sky­riaus ata­skai­tą, ku­rio­je su­do­mi­no įra­šas apie plun­giš­kį K. Ur­nie­žą. Štai ką tuo­met Vil­niui ra­por­ta­vo mi­nė­to KGB sky­riaus vir­ši­nin­kas pa­pul­ki­nin­kis Sta­sys Sa­vei­kis: „1980 m. va­sa­rio 16-ąją agen­tas te­le­fo­nu pra­ne­šė, kad Plun­gės „Gan­din­gos“ ka­vi­nė­je jau­nuo­lių gru­pė šven­čia va­sa­rio 16-ąją, va­di­na­mą­ją bu­vu­sios bur­žua­zi­nės Lie­tu­vos „ne­prik­lau­so­my­bės die­ną“. Po to vie­nas iš jų (Ur­nie­ža) su­kė­lė muš­ty­nes.

At­va­žia­vę mi­li­ci­jos dar­buo­to­jai mė­gi­no Ur­nie­žą su­lai­ky­ti, ta­čiau pa­sta­ra­sis pa­si­prie­ši­no ir su­lai­ky­tas ne­bu­vo.

Tik­ri­nant šį sig­na­lą bu­vo nu­sta­ty­ta, kad du­kart už chu­li­ga­niz­mą teis­tas Ka­zys Ur­nie­ža, Ka­zio sū­nus, gi­męs 1952 m., su sa­vo drau­gu Gin­tau­tu Vaiš­vi­la, Jo­no sū­num, gi­mu­siu 1956 m., „Gan­din­gos“ ka­vi­nė­je nu­ta­rė at­švęs­ti va­di­na­mą­ją Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės die­ną. Pa­sik­vie­tė ir pa­žįs­ta­mų­jų: Vac­lo­vą Pet­raus­ką, Ste­po­no sū­nų, gi­mu­sį 1957 m., Al­bi­ną Šiau­lį, Al­ber­to sū­nų, gi­mu­sį 1956 m., Vy­tau­tą Bo­ru­tą, Vy­tau­to sū­nų, gi­mu­sį 1958 m., ir Klai­pė­dos pro­fe­si­nės tech­ni­kos mo­kyk­los moks­lei­vį Se­ve­rį, ku­rio pa­var­dės at­seit ne­ži­no­jo.

Tam tiks­lui Ur­nie­ža įsi­gi­jo tris­pal­vį (gel­to­ną, ža­lią, rau­do­ną) ša­li­ką, ku­rį (iš­gė­rę) kar­tu su Vaiš­vi­la ka­vi­nė­je iš­tem­pė po sta­liu­ku, o po to vi­si da­ly­viai pa­skel­bė tos­tą: „Už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę“.

Mū­sų ini­cia­ty­va Ur­nie­ža bu­vo areš­tuo­tas ir 1980 m. ge­gu­žės 13-ąją pa­gal LTSR bau­džia­mo­jo ko­dek­so 225 ir 201 straips­nius nu­teis­tas pen­ke­riems me­tams lais­vės atė­mi­mo. Ki­ti as­me­nys, iš­sky­rus Se­ve­rį, bu­vo „pro­fi­lak­tuo­ti“.

Bu­vo im­ta­si prie­mo­nių, ir nu­sta­ty­ta, kad Se­ve­ris yra Ksa­ve­ras Mar­tin­kus, Al­ber­to sū­nus, gi­męs 1962 me­tais. Jis 1980 m. lapk­ri­čio pra­džio­je bu­vo pa­šauk­tas tar­nau­ti so­vie­tų ar­mi­jo­je.“

Šian­dien K. Ur­nie­ža sa­ko, jog pa­na­šiai ir bu­vę, tik ne vis­kas tei­sin­gai su­ra­šy­ta, ar­ba sau­gu­mas ne vis­ką su­ži­no­jo, o kai ką, ma­tyt, są­mo­nin­gai nu­slė­pė.

Pa­si­ro­do, K. Ur­nie­ža 1980-ųjų Va­sa­rio 16-ajai ruo­šė­si iš anks­to. Li­kus po­rai mė­ne­sių iki šven­tės, jis kai­my­nės Nas­tu­tės pa­pra­šė nu­megz­ti tris­pal­vį ša­lį, po to su­si­rin­ku­si drau­gų gru­pė nu­spren­dė ka­vi­nė­je iš anks­to už­si­sa­ky­ti sta­liu­kų. Va­sa­rio 16-oji iš­puo­lė sa­vait­ga­lį. Kai vi­si čia KGB iš­var­dy­tie­ji ir dar du plun­giš­kiai jau­nuo­liai su­si­rin­ko, ka­vi­nė bu­vo pil­nu­tė­lė. „Gan­din­ga“ tais lai­kais bu­vo ypač po­pu­lia­ri. Štai ką pa­sa­ko­ja pa­ts Ka­zys Ur­nie­ža: „Gro­jo mu­zi­ka, mes iš­len­kėm po tau­re­lę ir, nuė­ję prie mu­zi­kan­tų, pa­pra­šėm, kad šie su­gro­tų Lie­tu­vos him­ną. Tie ne juo­kais su­klu­so, o po to sa­ko: „Ne­no­rim ne­ma­lo­nu­mų, mes gal ge­riau pa­dai­nuo­sim dai­ną „Tra­kų pi­lis“. Su­ta­rėm. Grį­žom prie sa­vo sta­liu­kų, o kai su­skam­bo mu­zi­ka ir pra­dė­jo lie­tis dai­nos žo­džiai: „Pe­lė­siais ir ker­pe apau­gus aukš­tai Tra­kų štai gar­bin­ga pi­lis!..“ mu­du su Gin­tau­tu Vaiš­vi­la iš­kė­lėm virš gal­vų tris­pal­vį ša­li­ką. Vi­sa ka­vi­nė­je bu­vu­si pub­li­ka ėmė šauk­ti „Te­gy­vuo­ja lais­va Lie­tu­va!“ Išp­ro­tėt ga­lė­jai – to­kia bu­vo eu­fo­ri­ja.

Kol mes šū­ka­lio­jom, nė pa­tys ne­pas­te­bė­jom, kaip prie mū­sų iš­dy­go pa­da­vė­jos. Jos ban­dė paim­ti tą ša­li­ką. Po kiek lai­ko pa­ma­tėm pa­rei­gū­nus, ma­tyt, ten, ka­vi­nė­je, bu­vo KGB agen­tas ar agen­tė. Jie ir pa­skam­bi­no sau­gu­mie­čiams.

Iš pra­džių pa­rei­gū­nai tik ste­bė­jo, o po to vie­nas mi­li­ci­nin­kas ir sau­gu­mie­tis A. Li­sovs­kis su­grie­bė ma­ne už ran­kų ir ban­dė iš­si­ves­ti, bet aš iš jų na­gų kaž­kaip iš­si­su­kau ir pa­li­kau ka­vi­nę. Man iš pa­skos pa­trau­kė ir ki­ti drau­gai. Mi­li­ci­ja, ma­tyt, pa­bū­go mū­sų gau­sos, to­dėl tą va­ka­rą nie­ko ir ne­be­da­rė. O mes pa­trau­kėm gat­ve ir už­dai­na­vo „Ant kal­no mū­rai...“

K. Ur­nie­ža dir­bo „Li­nų au­di­nių“ fab­ri­ke šalt­kal­viu. Pir­ma­die­nio ry­tą Ka­zys pa­ma­tė, kad prie jo atei­na tas pa­ts sau­gu­mie­tis Li­sovs­kis ir mi­li­ci­nin­kas. Jie ir suė­mė K. Ur­nie­žą. Tar­dė Plun­gė­je, po to iš­ve­žė į Šiau­lių izo­lia­to­rių. Ar tik ne tris mė­ne­sius lai­kė iki teis­mo. Per tą lai­ką įvy­ko lyg ir de­ry­bos. Sau­gu­mie­čiai, ma­tyt, ne­no­rė­jo, kad vi­sa tai nu­skam­bė­tų kaip koks po­li­ti­nis eks­ce­sas, to­dėl šie K. Ur­nie­žai pa­siū­lė tą įvy­kį fik­suo­ti kaip chu­li­ga­niz­mą. Ka­zys su­ti­ko su są­ly­ga, kad vi­są „ug­nį“ pri­siims jis, už­tat KGB ne­tam­pys jo drau­gų. Re­gis, san­do­ris įvy­ko.

Kai Plun­gė­je pra­si­dė­jo teis­mas, jo po­sė­dy­je nė žo­džiu ne­bu­vo už­si­min­ta apie ko­kius nors po­li­ti­nius eks­ce­sus – bu­vo nag­ri­nė­ja­ma pa­pras­čiau­sia chu­li­ga­niz­mo by­la.

Teis­mas vy­ko tik vie­ną die­ną. Kai K. Ur­nie­žai tei­sė­jas su­tei­kė bai­gia­mą­jį žo­dį, šis, tar­si no­rė­da­mas spe­cia­liai iš­krės­ti po­kštą ir tuo pa­čiu pa­ro­dy­ti į teis­mo sa­lę su­si­rin­ku­siai pub­li­kai, kas čia iš tik­rų­jų vyks­ta, pa­klau­sė teis­mo: „Prieš ma­ne liu­di­jo pa­da­vė­jos, vie­na pa­reiš­kė, kad jai stip­riai su­mu­šiau vei­dą, bė­go krau­jas. Jei aš taip smur­ta­vau, gal ger­bia­mas tei­sė­jas pa­žiū­rės, ar by­lo­je yra ko­kios nors teis­mo me­di­ci­nos iš­va­dos, kaip liu­dy­to­ja nu­ken­tė­jo, kas jai bu­vo pa­da­ry­ta, ar ji bu­vo su­muš­ta?“

Tei­sė­jas sklai­dė by­lą, ver­tė la­pą po la­po, bet jo­kio ob­duk­ci­jos do­ku­men­to ne­bu­vo. Vis dėl­to teis­mo nuo­spren­dis bu­vo pa­skelb­tas – pen­ke­ri lais­vės atė­mi­mo me­tai griež­to­jo re­ži­mo pa­tai­sos dar­bų ko­lo­ni­jo­je. Tik spė­jo tei­sė­jas per­skai­ty­ti nuo­spren­dį, K. Ur­nie­ža at­si­krenkš­tęs ėmė gie­do­ti: „Lie­tu­va, Tė­vy­ne mū­sų, tu did­vy­rių že­me...“

Ka­zys šian­dien ne­beat­si­me­na, kiek spė­jo su­gie­do­ti Tau­tiš­kos gies­mės, nes pri­puo­lę mi­li­ci­nin­kai jį temp­te iš­tem­pė iš sa­lės ir įgrū­do, kaip pa­ts K. Ur­nie­ža sa­ko, į „skle­pą“.

Di­džią­ją da­lį lai­ko nu­teis­ta­sis ka­lė­jo Ma­ri­jam­po­lės (ta­da Kap­su­ko) griež­to­jo re­ži­mo pa­tai­sos dar­bų ko­lo­ni­jo­je, o li­kus ka­lė­ti me­tams ir ke­liems mė­ne­siams, K. Ur­nie­ža bu­vo per­kel­tas į ko­lo­ni­ją Ar­chan­gels­ko sri­ty­je.

K. Ur­nie­žos biog­ra­fi­jo­je yra ir ki­tas įdo­mus fak­tas, ko ge­ro, ne juo­kais iš­gąs­di­nęs ka­gė­bis­tus. Ka­zys, at­si­dū­ręs ka­lė­ji­me, su­ma­nė pa­ra­šy­ti laiš­ką sa­vo drau­gui Ksa­ve­rui Mar­tin­kui, ku­ris 1980-ųjų ru­de­nį bu­vo iš­grūs­tas į so­vie­ti­nę ar­mi­ją. Sup­ran­ta­ma, tą laiš­ką per­skai­tė sau­gu­mas, to­dėl KGB pa­pul­ki­nin­kis S. Sa­vei­kis tuoj pat in­for­ma­vo sa­vo vir­ši­nin­kus: „Ur­nie­ža, bū­da­mas įka­lin­tas, Mar­tin­kui pa­ra­šė laiš­ką, ku­ria­me pra­šo pa­ruoš­ti jau­nuo­lius, ap­si­gink­luo­ti ir lauk­ti jo su­grįž­tant.“

Re­gis, tie K. Ur­nie­žos žo­džiai pri­ver­tė su­klus­ti bent jau Plun­gės sau­gu­mie­čius. To­je pa­čio­je KGB ata­skai­to­je pa­žy­mi­ma, kad pir­mą­jį 1980-ųjų pus­me­tį mi­li­ci­ja kon­fis­ka­vo du šau­tu­vus ir pis­to­le­tą. Su­do­mi­no ir toks pra­ne­ši­mas: „Sta­nis­lo­vas Uk­ri­nas, gi­męs 1959 me­tais Pur­vai­čių kai­me, Tau­ra­gė­je at­lik­da­mas ka­ri­nę tar­ny­bą, pa­vo­gė Ka­laš­ni­ko­vo au­to­ma­tą, du pis­to­le­tus TT ir še­šis tūkst. šo­vi­nių. Vi­sa tai pa­slė­pė pas Plun­gė­je gy­ve­nan­tį Jus­ti­ną Gau­čį.“ KGB tuoj pat ėmė­si sa­vo veik­los pla­nų. Kar­tu su ypa­tin­guo­ju KGB sky­riu­mi ir ka­ri­niu da­li­niu 28734 bu­vo su­sek­ta va­gys­tė. Gink­lai ir šaud­me­nys bu­vo su­ras­ti.

Šian­dien Ka­zys šyp­so­si: „Taip, bu­vo toks rei­ka­las, kvie­čiau jau­nuo­lius gink­luo­tis. Ma­niau, te­gu vi­są lai­ką bai­mi­na­si so­vie­tai ir jų sau­gu­mas...“

Į Plun­gę K. Ur­nie­ža grį­žo po pen­ke­rių me­tų. Bet ir po to, kai Ka­zys at­li­ko baus­mę, KGB ne­nus­to­jo juo do­mė­tis. Sa­ky­tum, jo net šiek tiek bi­jo­jo – ne­ži­no­si, ką tas vėl iš­krės. 1985 m. sau­sio mė­ne­sį pa­reng­ta­me KGB Plun­gės ra­jo­no sky­riaus veik­los pla­ne, ku­rį to pa­ties mė­ne­sio 28 d. pa­tvir­ti­no LTSR sau­gu­mo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas ge­ne­ro­las lei­te­nan­tas Juo­zas Pet­ke­vi­čius, pa­brė­žia­ma: „1985 m. va­sa­rio mė­ne­sį, at­li­kęs baus­mę iš įka­li­ni­mo vie­tos grįž­ta Ur­nie­ža. Jis teis­mo pri­pa­žin­tas re­ci­dy­vis­tu. Grį­žus Ur­nie­žai į Plun­gę, kur gy­ve­no, jį tu­ri ste­bė­ti pa­ti­ki­mas as­muo B. A. A. (mi­li­ci­jos dar­buo­to­jas)...“

1987 m. rugp­jū­tį Plun­gės sau­gu­mie­čiai ap­lan­kė K. Ur­nie­žą ir „pa­pra­šė“ ne­va­žiuo­ti į mi­tin­gą, ku­ris tu­rė­jo vyk­ti Vil­niu­je, prie A. Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo. O 1988-ai­siais, prieš pat Va­sa­rio 16-ąją, sau­gu­mie­čių pa­tar­ta, Plun­gės mi­li­ci­ja su­lai­kė K. Ur­nie­žą ir už­da­rė „į skle­pą“ pen­kio­li­kai pa­rų. Sup­ran­ta­ma, – vėl už „chu­li­ga­niz­mą“.

(Bus dau­giau)