Dukrai vardą surado knygoje

Linos RUIBIENĖS nuotrauka
Nuo vaikystės matydama tėvelio pomėgį skaityti O. Juozapaitienė ir pati juo užsikrėtė
Į rankas paėmęs knygą niekada nežinai, kas slepiasi tarp šiugždančių puslapių, kokią istoriją papasakos vaizduojami veikėjai ir kokią jausmų audrą sukels aprašomi įvykiai. O štai plungiškės bibliotekininkės Otilijos Juozapaitienės tėvelis Jonas, iš bibliotekos parsinešęs 1962 metais išleistą rumunų kilmės autoriaus Dž. Kelineskus knygą „Otilijos paslaptis“, taip susižavėjo pagrindine heroje Otilija, kad nutarė šiuo vardu pavadinti būsimą savo pirmagimę.

O. Juozapaitienė pasakojo, kad visada jautėsi išskirtinė, turėdama tokį retą vardą. Malonaus dėmesio sulaukdavo ir mokykloje, ir studijų laikais, tad tėveliui iki šiol yra dėkinga už suteiktą vokiškos kilmės vardą, kurio vardadienis minimas gruodžio 13 dieną.

Pati Otilija sykį taip pat perskaitė minėtą knygą. Labiausiai ją sužavėjo pasakojama Bukarešto gyvenimo kasdienybė XX a. pradžioje, čionykščių šeimų santykiai, painios meilės istorijos, intrigos ir netektys, kurios įtraukia nuo pat pirmo puslapio.

„Iš tikrųjų aš turiu net du vardus, bet prisistatinėju tik vienu iš jų. Knygos herojė Otilija turėjo pusseserę Aureliją, tai tėtis mane ir pavadino Otilija Aurelija. Bet pastaroji herojė knygoje vaizduojama kaip piktadarė. Gal todėl kai tenka prisistatyti visada sakausi esanti tiesiog Otilija, o apie Aureliją nutyliu“, – šypsosi plungiškė.

Moters mama Vanda visą gyvenimą dirbo siuvėja, o tėvelis Jonas – vairuotoju, o turėdamas laisvo laiko mėgo skaityti knygas. Į netoli namų esančią biblioteką parnešti knygų dažnai siųsdavo ne ką kitą, o Otiliją. Šiai knygų savo nuožiūra parinkdavo bibliotekininkė.

O. Juozapaitienė kartu su devyneriais metais jaunesne sese Giedre užaugo Molėtų rajone, Suginčių kaime. Vilniaus universitete įgijusi bibliotekininkės specialybę gavo darbo paskyrimą su galimybe pačiai pasirinkti norimą miestą.

„Po studijų turėjau net keletą pasirinkimų. Tiesą pasakius, iš pradžių svarsčiau įsikurti netoli nuo gimtųjų namų, bet širdyje kirbėjo didžiulis troškimas gyventi kuo arčiau jūros, kurią tiesiog dievinau, nors buvau mačiusi tik kartą. Galima sakyti, kad ji mane 1985 metais ir atviliojo į Plungę“, – pasakojo pašnekovė, jau daug metų dirbanti Plungės viešojoje bibliotekoje.