Naujausios
Bronislava gimė, augo ir iki pat šių dienų gyvena Plungės rajono Alsėdžių miestelyje. Vaikystė buvo sudėtinga ir nelengva, jos mama viena užaugino keturis vaikus, nes tėvelis išvyko geresnio gyvenimo ieškoti į Ameriką. Deja, likimas jam pašykštėjo laimės – atsidūręs anapus Atlanto netrukus mirė.
Be maitintojo likusi šeima vos sudūrė galą su galu, todėl sulaukusiai vos devynerių Bronislavai teko pažinti samdinės dalią. Keletą vasarų mergaičiukė tarnavo Nepriklausomybės Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus šeimoje. Vėliau savo vaikams pasakodavo, kad ponia Narutavičienė ją labai mylėjo ir rūpinosi, išmokė gaminti, tvarkyti namus, bet kartu savo mažąją pagalbininkę visada skatino siekti mokslo.
Deja – B. Birškienė didelių mokslo aukštumų nepasiekė, baigė tik pradžios mokyklą. Vėliau nutarė mokytis mezgėjos amato, todėl nusipirko vokišką mezgimo mašiną. Taip mezgimas iš pomėgio tapo pragyvenimo šaltiniu, juo užsiėmė visą likusį savo gyvenimą.
Moters dukra Alma Tipšienė pasakojo, kad mama mezginiais puošė savo vaikus, o vėliau ir anūkus. Maža to, Alsėdžių apylinkėse tuo metu tikriausiai nebūtum radęs šeimos, kuri neturėtų Bronislavos megztų rūbų.
Su vyru Juozu ji užaugino keturis vaikus: du sūnus ir dvi dukras. Prieš 34 metus sutuoktinis iškeliavo Anapilin, amžino poilsio atgulė ir vienas sūnų. Bronislava sulaukė septynių anūkų ir keturiolikos proanūkių. Šiuo metu šimtametė gyvena Alsėdžiuose pas jauniausią dukrą. Senolė jau daugiau kaip ketverius metus turi sunkią negalią ir yra visiškai priklausoma nuo artimųjų.
Dukra Alma, pasakodama apie mamą, akcentavo, kad visą savo gyvenimą ji buvo itin linksmo būdo, turėjo gražų balsą ir labai mėgo dainuoti, mokėjo daug lietuviškų dainų ir nepailsdavo pasakoti įvairias istorijas. Taip pat buvo didžiulė skaitytoja, prenumeruodavo visus tuomečius vietos laikraščius ir vieną kitą žurnalą.
Alsėdiškė visada buvo apsupta artimųjų, draugų ir kaimynų. Bronislava labai mylėjo žmones ir visada stengėsi jiems padėti, todėl maždaug prieš du dešimtmečius jai buvo įteiktas apdovanojimas – padėkos angelas „Geriausia kaimynė“. Šiuo alsėdiškių įvertinimu moteris labai džiaugėsi ir didžiavosi.
Moteris visus savo vaikus auklėjo ir augino vienodai bei įskiepijo norą mokytis, taip pat – besąlygišką meilę ir atsidavimą šeimai, visiems žmonėms. Nuolatos mokė juos darbštumo ir pareigingumo, savo pavyzdžiu rodė, kad visada reikia ištiesti pagalbos ranką žmogui, kuriam jos tuo metu labiausiai reikia.
Nepaisant patirtų visų gyvenimo sunkumų ir praradimų, B. Birškienė mokėjo džiaugtis gyvenimu ir linksmu savo būdu užkrėsdavo aplinkinius. Kol dar buvo stipresnė ir žvalesnė, noriai ir su malonumu prižiūrėdavo anūkus.
„Mamytė nuolat mums visiems sakydavo, kad per greitai jos gyvenimas praėjo. Taip pat mus mokė branginti kiekvieną akimirką, kiekvieną naujai išaušusią dieną ir teikiamus jos išbandymus. Niekas kitas nemokėjo taip džiaugtis gyvenimu kaip ji. Neretai tekdavo išgirsti garsių pamąstymų, kad turinti sulaukti 100-o metų, o jeigu pavyks, tada sulauks ir 103-jų. Ir ką galiu pasakyti – tikrai sulaukė 100-o. Svajonė išsipildė su kaupu, tik labai gaila, kad nebesupranta šito ir nebegali tuo pasidžiaugti“, – kalbėjo šimtametės dukra Alma.