Naujausios
Vytautas gimė Alsėdžių seniūnijoje, Dišlių kaime. Mama buvo pašto darbuotoja, o tėvelis – kolūkietis. Ypatingai didelių turtų nebuvo užgyvenę, tačiau valgyti užtekdavo. Tėtis buvo blaivininkas, todėl šeima skurdo nematė, juo labiau kad Vytautas augo vienturtis.
Pašnekovas mokėsi Alsėdžių vidurinėje mokykloje. Nebuvo pirmūnas, bet nebuvo ir atsilikėlis. Visgi pripažįsta, kad buvo išdykęs – mėgdavo erzinti mokytojus, tačiau didesnių prasikaltimų neturėjo. Vytautas geru žodžiu mini mokytojus Vandą ir Valių Balandžius, kurie, anot jo, buvo griežti, bet teisingi. Gal todėl jam patiko biologija.
Baigęs vidurinę įstojo į profesinę mokyklą Kaune mokytis upių laivų vairininko profesijos. Prasimokius metus laiko Kaune įvyko ypatingas įvykis – susidegino Romas Kalanta. Vytautas matė tas demonstracijas ir ko gero dėl to su būriu draugų buvo pašauktas į armiją. Visus, paimtus iš Kauno, pasiuntė į šiaurę. Jis papuolė į Archangelsko sritį, ten ėmė mokytis radijo telegrafininko karinės profesijos.
Vėliau laivu pasiųstas į atšiaurią salą. Joje nebuvo nė parduotuvės, nė kokių pramogų. Nebuvo ir galimybės įsigyti alkoholio. Maisto produktų ir rūkalų, taip pat kiaulių skersti atgabendavo laivais vasarą.
Po dvejų metų armijoje Vytautas grįžo į Alsėdžius pas tėvus, iš ten vykdavo dirbti į Mažeikius. Čia, anot jo, ir prasidėjo riedėjimas nuokalne: gėrė su draugais ryte ir vakare. Nė neprisimena, ar pats išėjo iš darbo, ar buvo išmestas už pravaikštas. Metėsi gyventi į Vilnių, kur prisiglaudė prie dar pionierių stovykloje pažintos Irinos. Ši buvo iš Šalčininkų. Netrukus susituokė ir 1980 metais gimė dukra Gražina, kuri dabar gyvena Vilniuje.
Vytauto nenoras gyventi tame krašte bei nesibaigiantys gėrimai po nepilnų metų sužlugdė šeimą. Nors kurį laiką dar lankydavo dukrą, tačiau vėliau ir tam neliko nei noro, nei galimybių.
Grįžęs pas tėvus savo įpročių neatsisakė, tačiau pinigų vis trūkdavo. Ėmė vagiliauti. 1982 metais už degtinės vagystę pateko į įkalinimo įstaigą, kur praleido net trejus metus. Po to – vėl pas tėvus. Įsidarbino tuometėje Plungės tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, tačiau dėl girtavimo ir iš ten buvo atleistas. Prisipažįsta, kad tada jautė gėdą: eidamas iš Dišlių iki Alsėdžių miestelio bijodavo ką nors sutikti. Vis prašydavo Dievo, kad padėtų išbristi iš šios pelkės...
Šiandien Vytautas nežino, kaip, bet susirado moterį, Aldoną, susituokė. Jiems buvo išskirtas namas, gimė sūnus Vytautas (prieš ketverius metus jis mirė) ir dukra, kurios vardo nebeprisimena. Žino tik, kad ji gyvena Bulgarijoje.
Šeima gyveno neblogai, nors girtavo abu. Dabar Vytautas stebisi, kad taip dažnai išgerinėdami sugebėjo vesti tvarkingą bendrą gyvenimą. Prasidėjo atgimimo laikai, žmona įkalbėjo parduoti trobesius ir keltis į Plungę. Vytautas sutiko, nes norėjo turėti pinigų alkoholiui. Pinigus su Aldona pasidalijo, o ši pabėgo pas kažkokį naują draugą. Vytautas grįžo į tėvų sodybą, kuri jau ėmė griūti, greitai pragėrė gautus kelis tūkstančius ir ėmė pardavinėti baldus...
Atėjo laikas, kai pašnekovui prireikė rimtos pagalbos, nes į žazdą įsimetė užkratas. Valgyti jam nešę kaimynai iškvietė seniūnijos darbuotojus. Jį aplankė socialinė darbuotoja Jolanta Mikutienė bei seniūnė Danutė Repšienė. Jos pasirūpino, kad vyras būtų pristatytas į ligoninę. Šiandien Vytautas nežino, ar jau buvo sutarta, ar ne, bet iš ligoninės jis pateko į nakvynės namus. Už tai yra dėkingas jį išgelbėjusioms seniūnijos darbuotojoms.
Plungės krizių centre netikėtai jam pačiam prasidėjo naujas periodas. Atvykęs be kojinių, guminiais batais, buvo sutiktas kaip žmogus. Nustebino tai, kad niekas iš jo nepasityčiojo. Sako už tai esantis labai dėkingas įstaigos direktoriui Gintarui Armaliui ir socialiniams darbuotojams.
Kadangi jau seniai norėjo išbristi iš liūno, tai šių žmonių pagalba vyrą vedė aukštyn, padėjo atsikratyti ankstesnių įpročių. Anot centro direktoriaus G. Armalio, tas kelias nebuvo lengvas, nors pats Vytautas spėjo jį ir pamiršti. Jį patį ypač sujaudino susirgus onkologine liga gauta pagalba, suteiktos konsultacijos ir atlikta sunki operacija. Tas dėkingumas leido Vytautui dar labiau siekti blaivybės.
Šiandien pašnekovui sunku suprasti, kaip jam, seniau pragerdavusiam tūkstančius, šiandien pavyksta gyventi iš pensijos. Gailisi, kad to nemokėjo seniau. Džiaugiasi sulaukęs kvietimo dalyvauti talkose tvarkant Varkalių piliakalnius ar tiesiog galimybės pasivaikščioti piliakalnių papėdėmis. Patinka skaityti spaudą, kalbėtis su kitais centro gyventojais. Susitikus draugus mieste, šiems net nebekyla noras pasiūlyti „nusidėti“...
Nors pats Vytautas nesako, kad kas nors jam prikaišioja praeitį (žlugusius šeimyninius santykius, prarastus namus, kalėjimą), tačiau kalbantis su centro direktoriumi G. Armaliu aiškėja, jog tų priekaištų žmogui vis dar tenka išgirsti. Ne visi supranta, kaip sunku buvo Vytautui pakilti iš priklausomybės liūno ir pradėti kitokį gyvenimą. Nesulaukė jis tik skambučio iš „Vičiūnų“ dėl prieš kelis metus ieškoto ir žadėto darbo. Matyt, dėl biografijoje įrašytų žodžių „nakvynės namai“.
Bet kas gali pasakyti, kada žmogus jau nebe žmogus? Kas gali pasakyti, kada nebeturime padėti žmogui tapti Žmogumi? Vytauto gyvenimo istorija sako, jog tam niekados nevėlu.