Naujausios
Muzikos garsai skamba nuolatos
Šeimoje Judita buvo mažiausia, nuo brolio ir sesers ją skiria net dešimtmetis. Taip jau susiklostė, kad nei mamos, nei tėčio šalia nebėra, tačiau plungiškė džiaugėsi turinti gerus užtarėjus ir artimus žmones, kurie visada pagelbės, išklausys.
„Žemaitiją myliu ir visada ją mylėsiu. Man labai patinka jos skambi tarmė. Plungėje gyvena mano sesuo Ramunė. Pas ją važiuoju ne kaip į svečius, o kaip į gimtinę, ji nuostabiai vysto mūsų tėvų, o dabar jau savo sodybą, puoselėja savo gėlininkystės verslą, nes taip pat myli gėles. Susitikę turime daug bendros žemaitiškos kalbos“, – pasakojo moteris.
Lankydama vidurinę mokyklą, Judita lankė ir smuiko klasę Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje. Deja, pritrūko tik vienerių metų, kad būtų sėkmingai ją baigusi. Mat dėl greito augimo pradėjus krypti stuburui porai metų teko išvykti į Šiaulius ir mokytis sanatorinėje mokykloje. Smuiką teko pamiršti, nors groti Juditai iš tiesų sekėsi, muzika buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis.
Dar vienas saitas, nuo jaunystės siejantis ją su muzika, buvo mokykloje lankytas choras, kuriam vadovavo mokytojas Antanas Pagojus. Anot pašnekovės, šis pedagogas kaip niekas kitas gebėjo suburti kolektyvą ir motyvuoti, tad choristai visada su nekantrumu laukdavo mokslo metų pabaigos ir kelionės į Vilniuje vykstančią Dainų šventę.
Būsima tikybos mokytoja
Baigus mokyklą ir užvėrus jos duris, atėjo kitas ne ką mažiau sudėtingas ir atsakingas etapas – studijų pasirinkimas. Mergina tuo metu labiausiai norėjo studijuoti anglų kalbą, bet pritrūko balų laikant stojamąjį egzaminą. Nusprendė studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultete, kad baigusi studijas galėtų tapti tikybos mokytoja.
Mama labai džiaugėsi tokiu dukros apsisprendimu, o pati Judita dažnai užduodavo sau klausimą, ar tikrai širdis linksta prie šios specialybės. Kita vertus, manė, kad turėtų būti iš tiesų įdomu ir nesudėtinga studijuoti teologiją, nes užaugo religingoje šeimoje ir puikiai išmano šią sritį.
„Bet jau stojamojo egzamino klausimai parodė, kad turbūt tos mano žinios yra truputį ne tokios, kokių reikia. Klausimai pasirodė labai akademiški, tad ir rezultatas nebuvo pats geriausias. Vis tik labai vertinu studijų laikotarpį ir įgytą universitetinį išsilavinimą“, – kalbėjo plungiškė.
Taip Judita ir pasiliko gyventi Kaune, nes vos tik baigusi studijas susituokė su savo išrinktuoju – taip pat plungiškiu, su kuriuo kartu ėjo į tą pačią mokyklą, o vėliau nusprendė kartu kurti naują gyvenimą didmiestyje. Judita juokėsi prisiminusi, kaip tada dar tik būsimas vyras jai padėjo ruoštis matematikos egzaminui ir buvo asmeninis jos korepetitorius, nes matematikoje gaudėsi geriau nei ji.
Joga – gyvenimo būdas
Tikybos mokytoja Judita taip ir netapo. Iškart po studijų jos gyvenime atsirado joga, kuri labai praplėtė moters akiratį ir suvokimą apie Dievą, žmogų ir gyvenimo dėsnius apskritai. Galiausiai moteris suprato, kad negalės mokyti vaikų katekizmo, nes tada turės nuslėpti dalį tiesų, kurias pati atrado per savo gyvenimą.
Siekdama pagilinti savo žinias apie jogą moteris pradėjo keliauti ir ieškoti vienovės jausmo su viskuo, kas yra aplink, nuolat gilinti savęs pažinimą ir didinti sąmoningumą, neteršti aplinkos savo negatyviu požiūriu, jausmais, skleidžiama energija.
„Su tuo reikia dirbti nuolatos, kiekvieną minutę, nes visada atsiranda tokių, kurie išpuola su savo negatyvu, su meilės trūkumu. Reikia su meile bei atjauta priimti savo bei aplinkinių netobulumus. Turiu dvylikametį sūnų, kuris lanko Valdorfo mokyklą. Labai džiaugiuosi šios įstaigos mokymo filosofija, požiūriu į gyvenimą ir į save. Pati būčiau labai norėjusi baigti tokią mokyklą“, – teigia pašnekovė.
Kam pirkti, jeigu gali pasidaryti
Keramika į Juditos gyvenimą atėjo neseniai ir netikėtai. Viskas prasidėjo nuo meilės augalams. Moteris prisimena, kaip dar mokyklos laikais vis užeidavo į vaistinę, o šalia jos pardavinėdavo kaktusus, taip ji negalėdavo atsispirti pagundai įsigyti kokį vieną ar kitą. Namuose buvo sukaupusi daugybę augalų, tik dar trūko žinių, kaip tinkamai jais pasirūpinti.
2017 metais moteris nusprendė išeiti iš kūrybingumo neskatinančio darbo elektronikos gamykloje ir užsiimti Lietuvoje pradėjusiu populiarėti sukulentų ir kaktusų auginimu.
„Internete be galo žavėdavausi šių augalų nuotraukomis bei jų kompozicijomis. Akį traukė japoniškas stilius. Tik bonsai gal nelabai patiko, bet žavėjo kusamono – mažyčiai žolynai vazone, statomi šalia bonsų, kad sukurtų jiems kontrastą. Troškau ir pati imtis tokios veiklos. Pamažu atėjo suvokimas, kad floristinės kompozicijos grožį lemia ne tik pats augalas, bet ir indas, kuriame jis pasodintas.“
Pirmieji dirbiniai gimė virtuvėje
Sykį moteris apsilankė japoniškame sode, įsikūrusiame netoli Kretingos. Jie turėjo iš Japonijos parsigabenę vazonėlių. Nors kainavo nepigiai, moteris juokiasi neįstengusi susilaikyti ir įsigijo kelis.
Pašnekovė sako iki šiol išsaugojusi juos visus, nes vazonėliai žavi savo estetika ir grožiu, jų kūrėjų požiūriu į keramiką ir augalus. Pasak jos, šiuose dirbiniuose nieko nėra per daug ar per mažai. Jei nėra raštų, yra išraiškinga forma, jei forma paprasta, yra koks ornamentikos akcentas.
Nuėjusi į kelis keramikos užsiėmimus moteris sužinojo pagrindinius darbo su moliu principus. Erzino tik, kad užsiėmimams skirtas laikas – pusantros valandos – prabėgdavo akimirksniu, tad galiausiai iš keramikams skirtos parduotuvės nusipirko molio gabalą ir pradėjo lipdyti savo namuose, tiesiog ant virtuvinio stalo.
Niekur neskubėdama Judita galėjo įgyvendinti visas savo kūrybines fantazijas, o ir pats procesas ją labai džiugino. Neatsiejama to proceso dalis – ir augalo parinkimas nulipdytam vazonėliui. Pasak pašnekovės, ir čia niekur nenuskubėsi – būna, kad kartais tenka palaukti, kol pasitaikys įsigyti prie vazonėlio derantį augalą.
Laisvą laiką Judita mėgsta praleisti gamtoje, taip pat fotografuoja, kuria trumpus vaizdo įrašus. Stengiasi palaikyti sveikesnį mitybos ir gyvenimo būdą, tik sportuoti sakė labai tinginti. Vietoj to renkasi aktyvius šokius. Ir, žinoma, daug dėmesio skiria savo dvasinei saviugdai.
„Aš matau, kaip žmonės nori labiau pažinti save, sužinoti savo potencialą, nusimesti negatyvią energiją ir liūdesį. Turėtume pradėti keistis patys, tada ir aplinka keisis. Jei gali pasidalinti kažkuo pozityviu, kad ir visai mažmožiu, tarkime, šypsena, geru žodžiu ar su meile pasodintu augaliuku, kuris suvirpintų kito širdį, tada jau padarei gerą darbą visos Žemės, o gal ir Visatos labui“, – įsitikinusi plungiškė.