Negirdėto vardo paslaptis taip ir liko neatskleista

Linos RUIBIENĖS nuotrauka
Dvidešimt metų mokytoja dirbusi S. Vičkienė galiausiai laimę rado įsidarbinusi prekybos centre
Ar sutiktumėte savo atžalą pavadinti Kosmoso, Kasiopėjos, Pelūjos ar Traidenio vardu? Vieniems tokie vardai kelia siaubą, o kiti – priešingai: jaučia pranašumą prieš kitus, turėdami itin retą ir unikalų vardą.
Panašiai jaučiasi ir plungiškė Siloeta Vičkienė, kuriai niekur iki šiol negirdėtą vardą išrinko tėvelis. Tiesa, gimus dukrai mama buvo sugalvojusi pavadinti ją Dianos vardu, bet nuėjęs į metrikacijos skyrių tėvelis turėjo kitokį užmojį ir skubėjo jį įgyvendinti – niekam nesisakęs ėmė ir registracijos knygoje įrašė Siloetos vardą. O grįžęs namo patikino žmoną, kad išpildė jos prašymą – dukrą įregistravo Dianos vardu.

Negirdėto vardo paslaptis taip ir liko neatskleista

Visa tiesa išaiškėjo tuomet, kai svečiai ir artimieji susirinko į mergaitės krikštynas. Tiek mamai, tiek kitiems teko susitaikyti su tuo, kad mergaitę teks šaukti itin retu ir iki tol dar negirdėtu Siloetos vardu.

„Kiek ankščiau klausinėjau tėvelio, kokia yra mano vardo istorija, bet taip iki galo ir neišsiaiškinau nei ką jis reiškia, nei kodėl gimė tokia mintis. Tėvelis kilęs iš Šilutės rajono, tad vaikystėje dažnai vykdavome aplankyti jo gimtinės. Susitikimų su giminėmis metu su sese Jolanta girdėdavome vienos dainos ištrauką: „Nors aplinkui tamsu, aš siluetą vis regiu“. Nežinau, kas jos autorius ir kas atlieka, bet nutarėme, kad ši daina galėjo prisidėti prie mano vardo atsiradimo“, – pasakojo plungiškė.

Mergaitė gimė Žagarėje, o būdama ketverių kartu su šeima išvyko gyventi į Kelmę. Baigusi mokyklą ir paraginta aplinkinių pasirinko pedagogikos studijas Vilniaus universitete.

„Nors dar vaikystėje visiems sakiau, kad noriu būti pardavėja. Ir ne bet kokia, o prekių žinovė – tokia specialybė anuomet buvo itin populiari. Bet mano mokytojai, išgirdę apie tai, ėmė atkalbinėti nedaryti klaidos. Mokyklą baigiau su medaliais, todėl visi ragino rinktis anuomet prestižinę buvusią mokytojo profesiją. Tai paklausiau jų ir pasirinkau šią specialybę, tapau lietuvių kalbos mokytoja“, – pasakojo Siloeta.

Po studijų keletą metų moteris dirbo įvairiose Vilniaus rajono mokyklose, vėliau išvyko į Raseinius ir galiausiai atsidūrė Žemaičių Kalvarijos vidurinėje mokykloje – pasiligojus mamai norėjo būti arčiau jos ir kitų artimųjų.

Todėl visai atsitiktinai išvydusi darbo skelbimą, moteris čiupo telefono ragelį ir surinko Žemaičių Kalvarijos mokyklos direktoriaus numerį. Šis jai žemaitiškai pasakė: „Rek rek, laba rek mums muokytuojes“. Moteris iki šiol prisimena, kad pirmą kartą atvykusi į Žemaitiją ir išgirdusi vietinę tarmę pasijuto lyg užsienyje – teko gaudyti kiekvieną žodį, kad suprastų, kas jai sakoma.

Bet likimas prieš aštuoniolika metų jai iškrėtė pokštą – atsiuntė būsimą vyrą Modestą, tikrą žemaitį. Jųdviejų pažintis tarsi galutinai užtvirtino – Plungė bus jų namai.

Dvidešimt metų praleidusi tarp mokyklos sienų ir mokinių, Siloeta sakė pajutusi, kad atėjo metas pokyčiams. Nutarė išpildyti savo seną vaikystės svajonę ir pasuko į prekybos sritį. Taip įsidarbino prekybos centre.

„Sakiau, kad ilgai ten neužsibūsiu, pasižiūrėsiu, kaip seksis. Bet štai – nepastebėjau, kaip pralėkė aštuonetas metų. Galiu drąsiai ir užtikrintai pasakyti, kad šis darbas man labai patinka, o svarbiausia – mano galvoje ramu, nėra jokios įtampos ir nuolatinio streso, bemiegių naktų dėl mokinių ir artėjančių egzaminų“, – dalinosi mintimis pašnekovė.

Turėdama laisvo laiko moteris mėgsta skaityti ir spręsti kryžiažodžius, o štai keliauti po Lietuvą ar svetimus kraštus niekada netraukė, mat save laiko tikra namisėda. „Niekur nerasi geriau, kaip savo namuose, kurie man teikia didžiulę laimę“, – sako ji.