Pigiai ir skaniai – įmanoma

– Papasakokite apie save, iš kur esate kilusi?

– Iš visos širdies didžiuojuosi galėdama save vadinti plungiške, nes užaugau šiame krašte. Mokiausi Senamiesčio vidurinėje mokykloje, o ją baigusi išsikrausčiau į Klaipėdą, ten praleidau dešimt metų. Regis, ranka pasiekiama Baltijos jūra yra didžiulis privalumas, tačiau mane vis tiek gimtasis miestas traukė sugrįžti atgal. Dėl to jau keleri metai vėl gyvenu Plungėje.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado maisto gamyba? Koks buvo pirmasis patiekalas, kurį pagaminote?

– Jei gerai pamenu, vienas iš pirmųjų mano su mamos priežiūra gamintų patiekalų dar kai buvau visai maža buvo obuolių pyragas. Vėliau pamėgau kepti keksiukus, tortus, įvairius desertus. Iš rimtesnių patiekalų mokėjau išsikepti nebent tik bulves. Toks gyvenimas tęsėsi iki studijų, tada išvykau gyventi į kitą miestą.

Vėliau horizonte pasirodė ir patinkantis vaikinas, kuriam norėjosi ką nors skanaus paruošti. Po truputį išmokau gaminti įvairius makaronus, apkepus su mėsa. Bėda ta, kad piktnaudžiavau įvairiais majoneziniais padažais, pyliau jų visur, reikia to ar ne. Dėl to priaugau apie dvylika kilogramų.

Pasirodo, gerą skonį galima išgauti ir neskandinant patiekalo padažo liūne. Tad dabar stengiuosi šios savo klaidos nekartoti ir rinktis sveikatai bei figūrai palankesnes alternatyvas. Nors gaminti mėgstu, tačiau lygiai taip pat džiaugiuosi, kai virtuvėje sukiojasi ir vyras.

– Kas paskatino sukurti maisto tinklaraštį „5 produktai“?

– Ankščiau mėgdavau fotografuoti maistą, bet kai suvokiau, jog draugėms nusibodo matyti mano gaminamų patiekalų nuotraukas, juk geriau duoti paragauti, nusprendžiau kažką keisti.

2018 metais susikūriau instagramo paskyrą, bet įkėlusi keletą receptų visą šį reikalą mečiau – tiesiog tingėjau.

Tada atėjo karantinas ir ilgos dienos, kada visi buvome įkalinti namuose. Kada gi rasi geresnį laiką gaminti ir valgyti?! O ir žmonės masiškai sėdėjo socialiniuose tinkluose, taip mano paskyra ėmė labai sparčiai populiarėti.

Dabar instagrame turiu jau per 35 tūkst. stebėtojų. Niekada nesiekiau būti žinoma, noriu, kad auditorija vertintų mano gaminamą maistą, o ne mano gyvenimo būdą, tad sau nubrėžiau labai aiškią ribą, kiek asmeninio gyvenimo rodau socialiniuose tinkluose.

– Iš kur ateina idėjos patiekalams?

– Kaip ir su kitomis įvairiomis veiklomis gyvenime būna, tų idėjų ima ir pritrūksta. Taip ir čia – tas neskanu, anas nusibodo...

Nemažai receptų pasufleruoja pati auditorija instagrame, už tai sekėjams noriu tarti didelį ačiū. Taip pat ieškau receptų senuose žurnaluose, internete, o kartais tiesiog savo pačios šaldytuve. Kartais ir iš nieko gimsta labai skanūs ir netikėti patiekalai.

Tiesa, ne visada... Nevykusius eksperimentus irgi tenka suvalgyti, tačiau paskyros jie nepasiekia. Nebent norisi parodyti, kad maisto tinklaraštininkai irgi žmonės

– O kokius pagrindinius penkis produktus visada galima rasti jūsų šaldytuve?

– Kiaušinių, pieno rytinei kavai, graikiško jogurto, kumpio arba vištienos ir sūrio. Jei nors vieno iš šių produktų nebeturiu, vadinasi, metas keliauti į parduotuvę.

– Kokiais skoniais lepinate savo sutuoktinį?

– Vyras yra didžiausias mano maisto kritikas. Jeigu patiekalas neatitinka jo standartų, receptas instagramo paskyros nepasiekia. Stengiuosi savo antros pusės klausytis, tad jei jis užsimena, kad senokai valgėme vieną ar kitą patiekalą arba kad būtų skanu savaitgalį pasigaminti kažką naujo, nepraleidžiu to pro ausis.

Labai nemėgstu skusti bulvių ir pjaustyti svogūnų, o štai vyras, likimo ironija, labai mėgsta šiuos produktus valgyti. Tai kai noriu būti gera žmona, nebambėdama skutu tas bulves ir su ašaromis akyse pjaustau svogūnus. Ko nepadarysi iš meilės (juokiasi – aut.).

– Kai nesisukate virtuvėje, kuo dar mėgstate užsiimti laisvu laiku?

– Mėgstu panaktinėti žiūrėdama filmus ar skaitydama knygas, niekada neatsisakau laisvalaikio su draugais ar žygio. Kartu su vyru, kai tik būna pakankamai laiko ir noro, kažkur keliaujame, užsiimame „pasidaryk pats“ projektais. Pavyzdžiui, patys pasidarėme grilį, panašų į dabar tokius populiarius „Kamado“, o vasaromis gaminame naminį vyną. Dar niekas nesiskundė gavęs dovanų rankų darbo vyno butelį su mūsų pačių kurta etikete.

– Fotografija jums – hobis ar labiau darbas?

– Dažnai susiduriu su mąstymu, kad kas čia tokio kažką pagaminti ir nufotografuoti, juk bet kas tai gali padaryti.

Žinoma, kad gali, tačiau vien pagaminti neužtenka: reikia mokėti maistą pateikti estetiškai, jį nufotografuoti, paryškinti nuotraukos spalvas, pašalinti nereikalingus trupinėlius, įdomiai aprašyti, apgalvoti, kokiu laiku receptas sulauks daugiausiai auditorijos dėmesio, ir tik tada jį publikuoti.

Dabar socialinių tinklų algoritmai veikia taip, kad daugiausiai auditorijos pasiekia būtent trumpi video įrašai, tad nemažai laiko praleidžiu montuodama vaizdo medžiagą, rinkdama muziką ir tuos filmukus įgarsindama. Tiesa, visada juos įgarsinu žemaitiškai, nes didžiuojuosi savo tarme ir noriu jos grožį parodyti kuo platesnei auditorijai.

– Ar gaminant maistą dažnai tenka patirti nesėkmių?

– Nepasakyčiau, kad dažnai, bet tikrai pasitaiko visko. Į tinklaraštį keliu tik skaniai atrodantį maistą, bet nereiškia, kad man kartais neprisvyla kiaušinienė, nesuplyšta lietiniai blynai ar nesubliūkšta pyragas.

Būna, kad eksperimentuojant su naujais receptais skonis gaunasi toks prastas, kad arba abu su vyru vargais negalais suvalgome, nes gaila išmesti, arba tiesiog atiduodame į kaimą vištoms.

Žinoma, galioja ir kiaulystės dėsnis: kuo svarbesnė proga ką nors pagaminti, šventė, atvažiavo draugai ar panašiai, tuo didesnė tikimybė, kad kas nors nesigaus.

– O gal ateityje sulauksim ir jūsų receptų knygos?

– Klausimo apie receptų knygą sulaukiu jau ne pirmą kartą, bet atsakymo neturiu. Pagyvensim ir pamatysim.