Naujausios
P. Žutautienė gimė Plungės rajone, Šateikių seniūnijoje, Mamių kaime. Šeimoje iš viso augo keturi vaikai: brolis Pranas, Prozina, Elžbieta ir Emilija. Reikia paminėti, kad visus vardus vaikams išrinko tėvelis.
„Mano tėvelis buvo talentingas kriaučius. Tais laikais, kaip žinia, jokių siuvyklų ar ateljė nebuvo. Stambūs ūkininkai iš įvairių rajonų atvykdavo tiesiog pas mus į kiemą ir išsiveždavo tėtį į savo ūkį, kad visą jų šeimyną ir darbininkus apsiūtų: kam kostiumo, kam suknelės, kam baltinių reikėdavo. Tad tėtis vos spėdavo suktis“, – pasakojo moteris.
Keliaudamas po skirtingus kaimus viename jų jaunas, dar nevedęs, siuvėjas sutiko įdomiu Prozinos vardu kviečiamą mergaitę. Tada pats sau mintyse pagalvojo, kad jeigu sukurs šeimą ir jam gims dukra, tai būtinai pavadins ją Prozina. Kaip tarė, taip ir padarė.
Plungiškė mėgsta pajuokauti, kad pase įrašytas jos vardas yra netikras, nes nėra net tokios vardo dienos. Ką jau kalbėti apie tai, kad moteris per visą savo gyvenimą nė sykio nesutiko bendravardės, o prisistatydama neretai savo vardą turi pakartoti du ar net tris kartus. Net ir patikinti, jog teisingai jį išgirdo, daugelis iš nuostabos traukia pečiais ir kraipo galvą.
„Kai ištekėjau, uošvienė iškart griežtai pasakė: „Jokių Prozinų čia nebus, būsi tiesiog Zina!“ O kaip man nepatiko toks vardo sutrumpinimas... Bet nebuvo kur dėtis, visi pradėjo mane šaukti Zina. Būdavo, kad kurį laiką nė neatsisukdavau – atrodydavo, kad šaukia kažką kitą.“
Ilgainiui moteris apsiprato su nauju vardu, nors po vyro mirties antkapyje šalia jo vardo užsakė iškalti ir josios tikrąjį vardą. Tai buvo didelė staigmena vyro giminaičiams, kurie atvykę lankyti kapo ir pamatę iškaltą Prozinos vardą nusistebėjo, kad Zina iš tikrųjų yra ne Zina. Moteris sakė abejojanti, ar tikrąjį jos vardą žino ir kaimynai, nes taip pat daug metų vadina ją Zina.
P. Žutautienė Kretingos rajone, Lubių kaime, baigė aštuonias privalomąsias klases, o toliau mokytis, kad ir kaip norėjo, negalėjo. Tėvas buvo griežtai prisakęs, kad ji turės rūpintis savo gimdytojais. Neliko nieko kito, kaip tik sutikti su melžėjos dalia.
„Kokie tada buvo atsilikę laikai... Kartą per dieną varydavome karves gerti vandens. Taip susipažinau su Edmundu. Draugavome apie pusmetį: gruodžio mėnesį susipažinome, o gegužę jau kėlėme vestuves. Susilaukėme sūnaus ir dukros. Deja, neilgai trūko mūsų šeimyninė laimė, susirado jis kitą moterį ir išvyko su ja į Sovetską“, – pasakojo Prozina.
Su antru vyru Pauliumi plungiškė susipažino darbe – anuomet Plungėje veikusioje „Žemaitijos pieno“ įmonėje, kurioje moteris dirbo net 26-erius metus. Jeigu ne sunki onkologinė liga, Prozina ir Paulius iki šiol žengtų koja kojon per gyvenimą, tačiau likimas buvo paruošęs kitokius planus. Prieš 20 metų vyras iškeliavo Anapilin.
Likusi gyventi viena P. Žutautienė neprarado optimizmo, tik sako, kad sveikatos galėtų būti šiek kiek daugiau. Skaito laikraščius, žurnalus, vakarais išeina pasivaikščioti, o kartais susitinka paplepėti su drauge. Labiausiai džiaugiasi galimybe kiekvieną dieną susiskambinti su Pasvalyje gyvenančiu broliu ir plungiške bei rietaviške sesėmis.
„Niekada nedejavau žengdama gyvenimo keliu – turbūt mano toks charakteris. Dažnai mėgstu pasijuokti pati iš savęs. Kam reikia sėdėti surūgus ištisas dienas, jeigu galima jas leisti su šypsena“, – sako senjorė.