Naujausios
Patyčios mokykloje
V. Eirošienė pasakojo vaikystėje buvusi labai judri mergaitė. Dabartiniai vaiko raidos specialistai ją pavadintų hiperaktyvia, nes vaikystėje jos buvo pilna visur. Niekada ramiai nenusėdėdavo vienoje vietoje ir buvo tikra maištininkė.
Bendrą kalbą Viktorija rasdavo su bet kokio amžiaus žmonėmis, bet ypač patikdavo bendrauti su vyresniaisiais. Moteris iki šiol pamena, kaip susodinusi mamos koleges rengdavo įvairius pasirodymus, šoko, vaidino. Jau tada, sulaukusi penkerių metų, tvirtai žinojo, kad jos vieta – scenoje.
Tačiau ne viskas buvo taip gražu ir paprasta. V. Eirošienė savo vaikystės negali apibūdinti vien gražiais žodžiais, kadangi dvylika metų, praleistų mokykloje, sieja su be galo skaudžiais išgyvenimais, kuriuos patyrė dėl psichologinių ir fizinių patyčių.
„Kodėl apie tai kalbu garsiai? Galbūt šias eilutes skaitys sutrikęs, užguitas ar žeminamas jaunas žmogus. Noriu savo pavyzdžiu įkvėpti ir paskatinti drąsiai žengti į priekį, nepasiduoti ir visada savimi tikėti. Aš tikėjau, todėl šiandien esu ten, kur esu, nors tas kelias buvo labai sunkus. Tačiau tos patirtys suformavo mano didžiąją asmenybės dalį ir tai yra neatsiejama nuo manęs“, – teigia rietaviškė.
Baigusi Rietavo Lauryno Ivinskio gimnaziją mergina tikėjo, kad užvėrusi mokyklos duris už jų paliks viską, kas susiję su šiuo miestu. Prasidėjo studijų paieškos, kurios buvo itin spalvingos ir įsimintinos.
Vietoj kunigės tapo režisiere
Rietaviškė niekada nebuvo labai pavyzdinga mokinė. Pamokų ruoša trukdavo bemaž penketą minučių, mat buvo įsitikinusi, kad baigus mokyklą jai niekada neprireiks nei matematikos, nei istorijos ar kitų mokslų. Žinojo tik tiek, jog moka kalbėti ir patinka padėti bei patarti kitiems.
Kadangi visą paauglystę buvo stropi Rietavo bažnyčios skaitovė, stojo į Klaipėdos universiteto Teologijos fakultetą, ketino tapti liuteronų kunige. Tačiau nesurinkus grupės dekanas prof. dr. Rimantas Balsys pasiūlė studijuoti neakivaizdžiai.
„Man, jaunam žmogui, apsisprendusiam neužsibūti gimtinėje ilgiau nei savaitgalį, toks variantas pasirodė visiškai nepriimtinas. Pasakiau tai profesoriui R. Balsiui, bet kadangi buvau įstojusi į mokamą studijų vietą, universitetui buvo paranku su manimi derėtis“, – pasakojo V. Eirošienė.
Mergina su dekanu aptarė visas galimas alternatyvas ir galiausiai sustojo ties lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro studijomis. Juokaudama dar mestelėjo, kad nematanti prasmės gilintis į filologiją, esą jai svarbiausia – režisūra. Ši studijų programa buvo jau perpildyta, bet, matyt, pats likimas sutvarkė taip, kad netrukus mergina pradėjo studijuoti šią specialybę.
Pradžia nebuvo lengva, nes paaiškėjo, kad teks daugiausia gilintis į filologiją, o režisūra bus tik kaip priedas. Nepaisant to, visi ketveri studijų metai, anot pašnekovės, buvo fantastiškas savęs ieškojimo laikas.
Režisūros pagrindų rietaviškė mokėsi iš prof. dr. Petro Bielskio, scenos kalbos – iš charizmatiškosios aktorės Virginijos Kochanskytės. Baigusi studijas ir įgijusi lietuvių filologijos bakalauro laipsnį, V. Eirošienė nutarė toliau gilinti savo žinias, tik jau edukologijos srityje. Įstojo į Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto šeimos edukologijos ir vaiko teisių apsaugos magistro studijas.
Lemtinga pažintis
Studijuodama Klaipėdoje, V. Eirošienė gavo darbo pasiūlymą iš Kauno „Drakoniuko“ teatro, statančio spektaklius vaikams. Nedvejodama išvyko į laikinąją sostinę. Dirbdama teatre sėkmingai baigė studijas.
Tiesa, dar studijuodama magistrantūroje rietaviškė susipažino su savo būsimu vyru Donatu, o jų pažintis primena rašytojos Žemaitės piršlybas. Jų mamos turėjo bendrą draugę, kuri ir suvedė porą. Nuo tada ši moteris vadinama Eirošių piršliene.
Tuo metu Viktorija gyveno Kaune, o Donatas – Klaipėdos rajone, Doviluose. „Vieną savaitgalį man lankantis pas tėvus mūsų piršlienė ir mano anyta sugalvojo mus supažindinti. Donatas ir aš buvome matę tik vienas kito nuotraukas ir nebuvome jomis labai sužavėti, tad susitikome tik „iš reikalo“, kad piršlienė atstotų. Tačiau atidarius duris ir mūsų žvilgsniams susitikus, daugiau nebesiskyrėme. Ir štai gegužės 31-ąją švęsime dešimties metų santuokos sukaktį“, – pasakojo V. Eirošienė.
Po septynių draugystės mėnesių pora nusprendė sumainyti aukso žiedus ir persikelti arčiau uostamiesčio, į Gargždus. Ten Viktorija metus laiko dirbo laikraščio „Gargždų kraštas“ žurnaliste, o vėliau auklėtoja Gargždų vaikų dienos centre ir privačiame darželyje „Pasakėlė“. Šiuo metu pora augina savo dvi atžalas: aštuonerių Jokūbą ir penkerių Joną.
Vaikai – mūsų gyvenimo prasmė
Gargžduose sutuoktiniai su pirmagimiu glaudėsi nuomojamame bute, todėl natūralu, jog ilgainiui pradėjo dairytis nuosavo būsto. Kaip tik tuo metu Rietave atsirado puikus pasiūlymas, tad ilgai nesvarstę 2016-ųjų birželio mėnesį oficialiai tapo rietaviškiais. Moteris vėl atsidūrė savo gimtinėje ir dabar tikina, kad jos neiškeistų į nieką kitą.
Po antrojo sūnaus motinystės atostogų Viktorija įsidarbino priešmokyklinio ugdymo mokytoja Rietavo L. Ivinskio gimnazijoje. Šį darbą dirba jau trečius metus ir sako be galo mylinti tiek jį, tiek vaikus.
O dabar džiaugiasi atradusi dar ir kitą širdžiai mielą veiklą – vadovavimą Rietavo kultūros centro dramos studijai.
„Gera pradžia, kaip aš visada mėgstu sakyti, yra pusė darbo. Dabar dramos studija „Didžioji T“ vienija tris jaunuosius aktorius, kupinus entuziazmo ir noro kurti. Tikiu, kad ateityje mūsų bus daugiau ir kad darysim didžius dalykus per meną“, – sako moteris.
Bendrystė ir tarpusavio ryšys
Laisvą laiką, likusį po intensyvių darbų, rietaviškė skiria knygoms, kurių turi sukaupusi didžiulę asmeninę biblioteką ir nuolat vis papildo. Taip pat drauge su šeima mėgsta aktyvų laisvalaikį, kurio metu daug vaikšto gamtoje ar važinėja dviračiais.
V. Eirošienė vertina ir ilgus pašnekesius su artimaisiais, draugais ar kolegomis. Pasak jos, bendrystė visada praturtina žmogų ir suteikia įkvėpimo kurti.
„O „Žemaičio“ skaitytojams noriu palinkėti nebijoti savo silpnybių. Pasak Zigmundo Froido, žmogaus stiprybė slypi silpniausioje jo vietoje. Kitaip sakant, nebijokime būti savimi. Kad ir kiek tai kainuotų, anksčiau ar vėliau atsipirks“, – įsitikinusi V. Eirošienė.