„Šios Kalėdos bus ypač tikros“

– Pan­de­mi­jai įsis­mar­ka­vus ne­vyks­ta ne tik kultū­ri­niai, spor­to ren­gi­niai. Ti­kin­tie­ji ne­be­si­ren­ka ir į Mi­šias. Kas juos šiuo lai­ku priar­ti­na prie Die­vo?
– Baž­ny­čios už­da­ry­tos tik Mi­šių me­tu. Ki­tu lai­ku iki Kalėdų baž­ny­čios du­rys at­vi­ros visą dieną – as­me­ni­nei mal­dai. Tad kiek­vie­nas čia ga­li atei­ti ir pa­si­mels­ti.
– O jei­gu ti­kin­tie­ji no­ri at­lik­ti iš­pa­žintį?
– Ga­li­ma ir iš­pa­žintį at­lik­ti. Tik rei­kia at­ėjus su­si­ras­ti ku­nigą – jis nuo ry­to iki va­ka­ro bus baž­ny­čios zak­ris­ti­jo­je. Čia bus ga­li­ma ras­ti ir Die­vo duo­nelės.
– Jau pa­va­sarį, per pirmąją pan­de­mi­jos bangą, baž­ny­čios, tarp jų – ir Plungės, ne­galė­da­mos įsi­leis­ti ti­kin­čiųjų, Mi­šias ėmė trans­liuo­ti in­ter­ne­tu. Toks išau­šo Ve­lykų ry­tas. Ar prie kom­piu­te­riu ti­kin­tie­ji sės ir Kalėdų iš­va­karė­se bei ry­te?
– Nau­do­jamės tech­no­lo­gi­jo­mis ir Mi­šias tie­sio­giai trans­liuo­ja­me Plungės šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo parapijos feis­bu­ko pa­sky­ro­je. Kris­taus gi­mi­mo Mi­šios Kūčių va­karą bus trans­liuo­ja­mos 21 val., Kalėdų dieną – 10 ir 12 va­lan­do­mis. Antrąją Kalėdų dieną Mi­šias įsi­jun­ki­te 18 va­lan­dą.
– Kalė­das vi­si pa­si­tik­si­me ypač sun­kiu me­tu, kai Lie­tu­va pir­mau­ja pa­gal ser­gan­čiųjų ko­ro­na­vi­ru­su skai­čių. Iš to gimė griež­ti įpras­to gy­ve­ni­mo su­var­žy­mai, o dėl jų ky­la daug ne­pa­si­ten­ki­ni­mo. Ką pa­sa­ky­tumė­te žmonėms, kad tų pyk­čių būtų kuo ma­žiau?
– Tie­siog yra gy­ve­ni­me tam tik­ri įvy­kiai ir dėl jų prii­ma­mi tam tik­ri spren­di­mai. Su­sir­go žmo­gus – ve­žam pas gy­dy­toją, li­ga ypač sun­ki – ieš­kom ge­riau­sio dak­ta­ro. Da­bar ser­ga vi­sas pa­sau­lis ir vals­tybės gal­vos ieš­ko ge­riau­sio spren­di­mo, kad iš­sau­gotų žmo­nių svei­katą bei gy­vybę. Ir ši­to da­ly­ko ne­su­vok­ti, ne­sup­ras­ti...
Juk da­bar yra blo­giau ne­gu ka­ro me­tais. Anuo­met dak­ta­rai ži­no­jo, ką da­ry­ti. O da­bar mes įstu­mia­me dak­ta­rus į pa­vojų jų gy­vybėms. Todėl mūsų ir pra­šo – už­si­da­ry­kim, su­si­lai­ky­kim, neieš­ko­kim li­gos. Tu ga­li vaikš­čio­ti po kiemą, ga­li apei­ti apie namą – viską ga­li da­ry­ti, tik ne­su­si­tik su žmonė­mis. Už­tat li­ki­mas davė mums pro­gą dau­giau pa­bend­rau­ti šei­mo­je, su­teikė dau­giau as­me­ni­nio bend­ra­vi­mo. Tuo rei­kia džiaug­tis, o ne bur­no­ti.
– Turbūt ir jūs girdė­jo­te kal­bant, kad šie­met Kalė­dos bus ki­to­kios...
– Taip, vi­si da­bar taip kal­ba. O iš tiesų, pa­sa­ky­siu, jog tai anks­čiau jos bu­vo ne­tik­ros: triukš­mas, di­de­lis ju­de­sys, daug daiktų – ne­matėm žmo­gaus. Todėl šie­met Kalė­dos bus ypač tik­ros. Anks­čiau ne­pas­tebė­jom šven­to­sios šei­mos, ieš­kan­čios vie­tos pri­si­glaus­ti Jėzui atei­ti pas mus. Ir Jėzus at­ėjo už­mies­ty­je, Jėzus at­ėjo vie­natvė­je, lau­kuo­se. O da­bar mes esam gy­ve­ni­mo už­mies­ty­je, gy­ve­ni­mo lau­kuo­se. Priim­kim šitą laiką. Pa­jus­kim, kaip Die­vas jautė­si, kai at­ėjo dėl mūsų.
Ir kar­tu ši­tos Kalė­dos te­gu būna ap­mąsty­mas, kad gy­ve­ni­mas nėra žai­di­mas. Kad vis­kas grei­tai praei­na. O svar­biau­sias da­ly­kas yra tikė­ti am­ži­ny­be ir mylė­ti, rūpin­tis žmo­gu­mi, ku­ris yra ša­lia tavęs.
– Ko pa­linkė­tumė­te ti­kin­tie­siems šių Kalėdų pro­ga?
– Susė­sim prie sta­lo, vi­si da­lin­simės duo­na. Ji yra žmo­gaus ir Die­vo, mūsų tar­pu­sa­vio ry­šys. Tai pa­gar­ba, meilė, rūpes­tis, šir­dies ge­ru­mas, pa­lai­ky­mas. Lin­kiu, kad nuo­šird­žiai pa­si­da­lin­tu­me ta pa­šven­tin­ta duo­ne­le. Nes­var­bu, vie­nas, du ar pen­ki prie sta­lo su­sėsim šie­met, svar­biau­sia, kad po mažą ga­balėlį lauž­tumėm gal­vo­da­mi apie kiek­vieną jau išė­jusį ir apie tą, ku­ris ne­ga­li šian­dien sėsti kar­tu su mu­mis – ar jis būtų Lie­tu­vo­je, ar ki­to­je pa­sau­lio vie­to­je. Te­gu jie lau­žia duo­nelę, mes lauž­kim, ir te­gu duo­na mus vie­ni­ja rūpin­tis vie­nas ki­tu, mylėt, at­leist, su­prast ir dėko­ti Die­vui, kas be­nu­tiktų.
Die­vas per tikė­jimą duo­da mums ži­no­jimą – yra am­ži­na­sis gy­ve­ni­mas. Ir tu tikė­da­mas esi to am­ži­no gy­ve­ni­mo da­lis. Su šven­to­mis Kalė­do­mis!