Gyvulininkystės ūkiai įvaryti į kampą

Gyvulininkystės ūkiai įvaryti į kampą

Gyvulininkystės ūkiai įvaryti į kampą

Minupiuose (Kelmės raj.) ūkininkaujantis Irmantas Budraitis už litrą žaliavinio pieno šiuo metu gauna tik po 59 centus. Perdirbėjai ketina kainą dar mažinti iki 57 – 56 centų. Jaunas ūkininkas abejoja, ar taip pigiai parduodant produkciją karvės nebus nuostolingos. Tačiau ir jas parduoti šiuo metu neapsimoka. Sunerimę pieno ūkiai jų nebeperka, o jautienos gyvo svorio kaina sumažėjusi beveik dviem litais.

Regina MUSNECKIENĖ

reginamus@skrastas.lt

Turi išgyventi pats, darbininkai ir išlaikyti gyvulius

Šiuo metu Irmantas Budraitis laiko 25 melžiamas karves. Kasdien vidutiniškai parduoda po 300 kilogramų pieno. Iš to, ką gauna už pieną, turi pragyventi pats, sumokėti atlyginimą dviems ūkio darbininkams, buhalterinę apskaitą tvarkančiai moteriai, šerti gyvulius, kas mėnesį mokėti mokesčius valstybei, „Sodrai“, Ligonių kasai.

Buvo laikas, kai ūkininkas gaudavo po 97 centus už kilogramą žaliavinio pieno. Tuomet pieno ūkis buvo pelningas. Dabar perdirbėjai moka po 59 centus, ketina kainą mažinti dar porą centų.

„Tikiuosi, kad visą laiką taip nebus, kainos grįš į ankstesnį lygį, – svarsto Irmantas. – Jei negrįš, pieno ūkiai gali bankrutuoti. Juolab, kad ir karvių dabar niekas nepirks. Melžiamos karvės nupigusios. Jautienos gyvo svorio kilogramo kaina taip pat tesiekia 4 litus 30 centų. Pieno ūkiai įvaryti į kampą. Nėra net kur trauktis.“

Žemdirbys atsakingas ir už pramonininkus

Jaunas ūkininkas į žemę ir gyvulininkystę dėjo dideles viltis. Sesers artimieji jau emigravę. Apie emigraciją galvoja ir ji pati. Irmantas niekuomet nesusimąstė apie svetimas šalis. Jo vieta čia, gimtinėje, ant tėvų ir senelių žemės.

Jauno vyro negąsdina žemei atiduotos vasaros, kai keli penktą valandą ryto, o miegoti eini vienuoliktą – dvyliktą vakaro. Kad dienos atostogas sau leidžia tik tuomet, kai nuvažiuoja į Klaipėdą pasisvečiuoti pas seserį. Jo įsitikinimu, tiek kaime, tiek mieste reikia sunkiai dirbti, jeigu nori padoriai gyventi. Tačiau neteisinga, kad dėl perdirbėjų nesėkmių, dėl rinkų praradimo labiausiai turi nukentėti ūkininkas.

Lietuvos parduotuvėse pieno produktai nepinga. Perdirbėjai dejuoja, kad gamina sandėliui. Bet jie gamina. Kada nors tuos gaminius parduos. Už juos gaus suderėtą kainą. Jeigu perka tokius pat kiekius pieno, vadinasi, turi kur jį padėti.

Profesija – ūkininkas

Irmantas Budraitis Žemaičių Naumiesčio politechnikos mokykloje įgijo ūkininko – augalininko specialybę. Dėl pasirinkimo niekuomet neabejojo.

Augo ir gyveno kaime. Tėvai dirbo pieno surinkėjais. Vaikinas buvo pratęs prie žemės ūkio darbų.

Irmanto tėvas Petras Budraitis atgavo savo tėvų žemę, dėl kurios jų šeimą į Sibirą buvo išvežę. 39 senelių hektarus dalijosi keturi vaikai. Tačiau vieni gimtinėje likusiam ir ūkininkauti užsimojusiam Petrui savo dalį dovanojo, kiti pardavė. Dar tris hektarus davė valstybė kaip ir visiems kaime gyvenantiems trihektarininkams.

Sunki pradžia

Turėdami kelias dešimtis hektarų žemės ir aštuonias karves Irmanto tėvai Irena ir Petras Budraičiai pradėjo ūkininkauti. Karves melždavo rankomis. Su kitais išsiardžiusio kolūkio pajininkais dalijosi bendrai gautą traktorių.

Vėliau Petras Budraitis nusipirko savo traktorių. Pirko ir žemės. Dalį nuomavosi. Didino karvių bandą. Prisiaugino telyčaičių, vieną kitą geresnę karvę nupirkdavo iš kaimynų. Prie ūkinio pastato prilipdė priestatą, kad didėjanti banda tilptų.

Ūkis stiprėjo, plėtėsi augo. 2007 metais jų sūnus Irmantas įregistravo savą atskirą ūkį. Dalyvavo Europos paramos programose. Už paramą ir savo iš ūkio suspaustus pinigus nusipirko porą naujų traktorių. Vieną didelį, galingą, kitą – mažesnį.

Tėvai perdavė ūkį sūnui

Dabar Irmantas perėmė ir tėvų ūkį. Dirba 72 hektarus žemės. Dalis jos nuomota. 25 hektaruose auga javai, kituose – ganyklos ir pievos.

Karves melžia aparatais į bakelius. Pristato į pieno punktą. Viskas parengta ir pieno linijai. Beliko tik pajungti.

Ūkininkai karvių fermoje įrengė mėšlo šalinimo transporterį. Tik 28 galvijų tvartą dar tenka mėžti.

Irmantas Budraitis sako, jog darbo ūkyje nelabai sumažėja ir žiemą. Turi savo miško. Tenka jį valyti. Pats remontuoja techniką.

Ar turi 35 metų vaikinas laiko pramogoms? Ūkininkas sako, jog turėdamas pieno ūkį nei pramogų, nei atostogų negali sau leisti. Jeigu Užventyje vyksta koks koncertas, nuvažiuoja. Toliau nėra kada išvažiuoti.

Tačiau, pasak Irmanto, nėra kada nuobodžiauti ir Minupiuose. Kaime daug stambesnių ir smulkesnių jaunų ūkininkų. Jie kaip ir Irmantas pakeitė ūkininkavusius savo tėvus. Smagu susitikti, vienu kitu žodžiu persimesti, apie problemas pakalbėti.

Autorės nuotr.

RŪPESČIAI: 35 metų Irmantas Budraitis perėmė tėvų ūkį ir jo rūpesčius.

ŪKIS: Irmanto Budraičio ūkis – modernus. Ūkininkas apsirūpino visa reikalinga technika. Pats ją remontuoja.

PASTATAI: Budraičiams teko didinti pastatus.