Naujausios
Kiek metų dar liko gyvuoti Lietuvai?
Tokį klausimą kėlė į Kelmės krašto muziejų susirinkę Lietuvos Sąjūdžio dalyviai. Čia surengtoje mokslinėje konferencijoje „Lietuvos sąjūdžiui – 25“ prisimintos kovos už laisvę, nepriklausomybės tikslai, kas pasiekta ir kas kelia nusivylimą.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Ne viskas socializme blogai ir ne viskas kapitalizme gerai“
Prie sąjūdžio ištakų stovėję kelmiškiai neatsitiktinai prisiminė šiuos Popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius. Šiandieniniai Lietuvos gyvenimo vaizdai rodo, jog tikrai ne viskas, ką pasiėmėme iš Vakarų, yra gera.
Jie palygino tarpukario ir šiandieninę nepriklausomą Lietuvą. J.Basanavičius anuomet ragino lietuvius kiek įmanoma išgyventi iš savų resursų, nekišant rankos į valstybės kišenę. Ir buvo atidaryta 1200 mokyklų. Šios nepriklausomybės laikotarpiu šitiek mokyklų uždaryta.
Per 20 nepriklausomybės metų Lietuvoje nužudyta 18 tūkstančių žmonių. Valdžia per mažai rūpinasi žmonių saugumu.
Tokiai situacijai įtakos turi ir kultūra bei švietimas, kurie nustumti į paskutinę vietą. Beveik visi kultūros namai ir visos mokyklos pastatyti sovietiniais metais. Kas pastatoma dabar? – klausta.
Kodėl lietuviai taip intensyviai skatinami nueiti nuo žemės? Kodėl veisiami asocialai, kurių auga jau antra karta? Kodėl liepta supjaustyti laivus, kainuojančius po 6 – 7 milijonus litų?
Kodėl naikinamos krikščioniškos vertybės? Kodėl toliau niekinama Lietuvos istorija? Jau norima panaikinti litą. Bet juk tai mūsų tautos simbolis. Pirmą atlyginimą litais gavę žmonės bučiavo banknotus. Ar tikrai reikia euro?
Kodėl žeminama normali lietuviška šeima? Kasdien „prastūminėjami“ homoseksualai. Europa, Amerika ir Skandinavijos šalys bara Lietuvą už pažeidžiamas jų teises. Kas jiems leido šeimininkauti svetimoje teritorijoje? Kodėl to nepasakome? Juk Sąjūdžio laikais sovietams nebijojome to pasakyti.
Lietuvoje – didžiulė socialinė atskirtis. Bet ar Europos komisarai kada nors pasidomėjo, kaip gyvena mūsų šalies senoliai, inteligentai, studentai? Ne, jiems rūpi tik homoseksualai, kaliniai, žmogžudžiai.
Dėl socialinių problemų ir emigracijos Lietuva neteko ketvirtadalio žmonių. Iš Šiaulių išvažiavo trečdalis.
Lietuvoje dar likę iškilesni žmonės kelia klausimą, kiek metų dar egzistuos Lietuva – 50 ar 25? Gal dar mažiau, jeigu nesaugosime unikalių lietuviškų savo vertybių.
Norėjome grįžti į kitokią Europą
„Tokia Lietuva, kokia yra dabar – gyvuos neilgiau kaip dešimt metų. Pastumsi ir sugrius lyg statinys iš kaladėlių, – sakė vienas iš Lietuvos Sąjūdžio pradininkų Alvydas Medalinskas. – Ne į tokią Europą norėjome grįžti.“
Rusija bent nesugebėjo slėpti savo užmojų. Europa nutautina rafinuotai. Mes laikomi nacionalistais, kai kalbame apie savo valstybę. Vietoj tautinių vertybių mums primetamos vakarietiškos mados – tokios kaip „uniseks“ visuomenė.
Pavyzdžiui, Vokietijoje darbo biržoje merginai pasiūlyta dirbti prostitute, nes prostitucija legalizuota. Mergina nesutiko, todėl prarado socialines garantijas.
Sąjūdžio pradžioje Vakarus mes laikėme gėriu. Dabar atvirkščiai – auga antivakarietiškos nuotaikos. Tik kartais jauni inteligentai neturi kur dėtis. Europa finansuoja kai kuriuos projektus. Jaunimas dirba su tais projektais ir išlaiko šeimas.
Sąjūdžio pradžioje buvo daug aktyvaus jaunimo. Jų akys degė tikėjimu savo valstybe. Mums buvo aišku, kokią sieną griauti. Dabar degančių akių nebeliko. Žmonės nesusivokia, kas darosi jų valstybėje.
Teisėsauga neatskiria, kuris doras, kuris vagis. Politinis gyvenimas dabar užkonservuotas. Tautinei minčiai sunku prasimušti. Didžiosios partijos turi keistis. Apsivalyti. Atrasti savo sukčius ir jų atsikratyti.
Lietuva anuomet ir dabar – labai skiriasi. Anuomet tikrai buvome nepriklausomi. Sąjūdžio pirmeiviai aukojosi. Priimdavo bendraminčius mažuose vieno kambario butukuose. Vežiodavo savo „Žiguliukais“. Dabar pinigas visiškai sunaikino moralę. Jeigu nesuveiks tautos savisaugos instinktas, Lietuva išnyks.
Trispalvės kabo, bet tautiškumo nėra
„Tauta žūsta akyse. Jeigu tokiais tempais mažėsime, po penkiolikos metų neliks nė vieno moksleivio, – reiškė susirūpinimą kelmiškis mokytojas Valdas Rutkūnas. – Sovietmečiu buvo vykdomas genocidas. Bet šiandieninis genocidas – baisesnis. Jis paslėptas. Neaišku, kas yra priešas, kas draugas.
Sąjūdžio pradžioje tautiškumas tiesiog skleidėsi. Dabar prie mokyklų kabo trispalvės. Bet tautiškumo į mokyklas neįsileidžiama. Sovietmečiu mokyklose gyvavo folkloro ansambliai. Dabar nė vieno nėra. Moksleiviai sudominami kitais dalykais.“
V.Rutkūnas stebėjosi, jog tokia situacija valstybėje, kuri turi pačią seniausią ir gražiausią kalbą, net būdama okupuota sugalvojo išlaikyti senąsias tautos tradicijas.
„Londone su ten gyvenančiais lietuviais surengėme Rasų šventę. Atėjo pažiūrėti ir anglai. Jie stebėjosi. Tokios tautinių vertybių gyvybės savo šalyje nėra matę. Sakė ateisią į lietuvių bendruomenę mokytis tautinių šokių. Už tai mes ir turime kautis. Esame sena išrinktoji tauta. Mūsų žemė – šventa. Gamta – šventa. Čia gyveno ir amžinam poilsiui atgulė mūsų protėviai – nevalia jos parduoti. Mes esame viena giminė. Žemė, tradicijos, tautiškumas – mus jungianti gelmė. Šveicarijoje per metus surengiami bent keli referendumai, kad valdžia atsiklaustų tautos. Kas blogo, jei ir Lietuvoje įvyks toks referendumas?“ - kalbėjo V. Rutkūnas.
Revoliucijai reikia penktadalio aktyvių piliečių
Dabar daugelis sau kabinasi medalius ir vardija savo nuopelnus kovojant už Lietuvos laisvę. Tačiau iš tiesų anuomet buvo svarbus kiekvienas nepriklausomybės siekius palaikantis žmogus. Ir paprastas kolūkietis, ir kolūkio pirmininkas, ir komunistas, ir dvasininkas. Galiausiai ir Užvenčio, Pašilės ar Kelmės sąjūdis nebuvo mažiau svarbus už Vilniaus sąjūdį.
Nors anuomet M.Gorbačiovas sąjūdį pavadino „profesorskij zagavor“ (profesorių sąmokslas), tačiau iš tikrųjų laisvės siekį puoselėjo beveik kiekvienas Lietuvos gyventojas. Kad kiltų revoliucija užtenka maždaug 20 procentų aktyvių netylinčių piliečių. Jie tampa ta liepsna, įžiebiančią permainų ugnį. Tokias mintis konferencijoje dėstė Seimo narys Kęstutis Masiulis.
Sąjūdžio būstinė – mokytojos butas
Nepriklausomybės akto signataras Antanas Račas prisiminė Kelmės sąjūdžio ištakas.
Veikė savotiški arbatos klubai. Inteligentai rinkdavosi grupelėmis pas kolegas ir diskutuodavo apie Lietuvos perspektyvas. Dažniausia sąjūdininkai rinkdavosi mokytojos Salomėjos Urbikienės bute, Kelmės centre.
Kelmės sąjūdis oficialiai įsikūrė 1988 metų rugpjūčio 25 -ąją. Prieš tai buvo įsikūrusi viena sąjūdžio grupė Užventyje.
„Kai kas mus skaldė. Sakydavo, jog tas ar kitas sąjūdžio dalyvis siųstas KGB. Mes nieko nedarėme. Neatsikratėme tų žmonių. Gal jie kaip tik aktyviai dalyvaus atkuriant valstybę. Atsimenu pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą Vilniuje. Dalyvavome su kražiškiu istoriku Edvardu Dirmeikiu. Apsikabinome ir verkėme iš džiaugsmo,“ – prisiminimais dalijosi A.Račas.
Buvusi bibliotekininkė ir sąjūdininkė Ona Dichavičienė pasakojo apie tolesnį Sąjūdžio plitimą. Grupės kūrėsi įvairiose rajono vietovėse. Per porą metų – iki 1990 – ųjų rajone susikūrė 45 grupės. Sąjūdžio iniciatyva pakeistas rajono laikraščio pavadinimas, 1989 metais Kelmėje atsirado Nepriklausomybės gatvė, pastatytas paminklas „Tautos kančiai atminti“, paženklintos kitos su kovomis už laisvę susijusios vietos.
Negirdėt inteligentijos balso
Sąjūdžio Kelmės grupės pirmininkas Antanas Kriaučiūnas apgailestavo, jog šiandien sąjūdyje jau nebegirdėti inteligentijos balso.
Kiekvieną mėnesį Kelmėje rengiamas sąjūdininkų susitikimas. Kviečiami Seimo nariai ir kiti visuomenės veikėjai. Tačiau jų paklausyti ateina 20 – 30 žmonių. Kiti nusivylę, užsidarę. „Atrodo, jog atgauti nepriklausomybę buvo lengviau negu kurti naują tvarką,“ – sakė A.Kriaučiūnas.
Geidžiamiausia knyga
Kelmės J.Graičiūno gimnazijos mokytojas Egidijus Ūksas, parengęs pranešimą „Sąjūdis ir tuometinis jaunimas“ pabrėžė, jog Lietuvos persitvarkymo sąjūdis kūrėsi, kaip alternatyva komunistų partijai. Jaunimą įkvėpė R.Kalantos protestas.
Kūrėsi neformalios grupės, kurios domėjosi vakarietišku gyvenimu, puoselėjo tautinio atgimimo idėjas. Kai kurie dar prieš atkuriant nepriklausomybę protestą reiškė tarybinei visuomenei neįprasta išvaizda ir veikla – šiaušė plaukus, ėmė verslauti.
Nors mokyklose dar veikė komjaunimo organizacijos ir buvo sovietinė tvarka, kai kurie jaunuoliai to nepaisė.
Kūrėsi roko grupės. Mokyklose pradėjo kurtis tautinės organizacijos. Kai kur pradėta dėstyti tikyba. Geidžiamiausia knyga tapo A.Šapokos „Lietuvos istorija“.
Tačiau Sąjūdžio struktūrose moksleivijos ir jaunimo nebuvo daug.
Europarlamentaro Vytauto Landsbergio padėjėjas Andrius Tučkus oponavo daugelio lietuvių minčiai, kad blogis ateina iš Vakarų. Jis tvirtino, jog mes patys už tai atsakingi. Jau 1992 metais klestėjo korupcija Lietuvos muitinėse. Kalbėtojas siūlė lietuviams vienytis ne partijų, o tiesos pagrindu.
Konferencijos dalyvius sveikino rajono meras Vaclovas Andrulis linkėdamas pasiekti, kad sustiprėtų valstybė. Sveikinimo ir padėkos žodžius tarė Lietuvos sąjūdžio Šiaulių grupės pirmininkas Algirdas Kulikauskas, „Tautininkų žinių“ redaktorius Alvydas Radžiūnas.
Konferenciją surengė Lietuvos sąjūdžio Kelmės rajono grupė ir Kelmės krašto muziejus.
Autorės nuotr.
SVEIKINIMAS: Konferencijos dalyvius pasveikino rajono meras Vaclovas Andrulis. Šalia konferencijos rengėjai: Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė ir Sąjūdžio Kelmės grupės pirmininkas Antanas Kriaučiūnas.
KONFERENCIJA: Į konferenciją susirinko daug Kelmės inteligentijos ir Sąjūdžiui priklausiusių žmonių.
DIALOGAS: Į konferenciją atvykęs Alvydas Medalinskas pakalbino Nepriklausomybės akto signatarą Antaną Račą.
AKTYVAS: Viena iš Kelmės sąjūdžio aktyvisčių bibliotekininkė Ona Dichavičienė apžvelgė Sąjūdžio kūrimosi Kelmėje pradžią.
JAUNIMAS: Rajono tarybos narys, J.Graičiūno gimnazijos istorijos mokytojas Egidijus Ūksas apžvelgė jaunimo vaidmenį Sąjūdyje.