Naujausios
– Plungiškiai jau pastebėjo, kad kurį laiką Vieno kūrinio galerija buvo tuščia, o dabar – lyg koks atgimimas – viena paroda po kitos.
– T. Danilevičius: Išties kurį laiką neturėjome parodų, nes nebuvome gavę finansavimo šiai veiklai. Bet šiemet pasisekė gauti lėšų ir sudarėme parodų planą visiems metams į priekį, esame numatę į Plungę pasikviesti gana stiprių ir įdomių menininkų.
O su Elizaveta susipažinome Juodkrantėje. Vieno kūrinio galerijoje labai norėjosi ukrainiečių darbų. Taip sutapo, kad Kultūros ministerija paskelbė skirianti stipendijas ukrainiečiams menininkams, pabėgusiems iš karo zonos. Viena tokių stipendijos gavėjų tapo Elizaveta. Iš tikrųjų mane nustebino jos pasirinkta tema: slaviškų ir baltiškų žodžių panašumai. Bet apie tai gal daugiau papasakos pati viešnia.
– Elizaveta, papasakokite, iš kur jūs esate ir kur šiuo metu gyvenate?
– E. Kravcova: Aš gyvenu Kijeve, ten yra likęs mano vyras, o sesuo su šeima gavo prieglobstį Lietuvoje, Juodkrantėje, todėl šiuo metu dažnai važinėju tarp Lietuvos ir Ukrainos. O su Tomu, kaip jis ir minėjo, susipažinome Juokdrantėje per bendrus pažįstamus. Ir esu jam labai dėkinga už jo supratingumą, už domėjimąsi įvykiais Ukrainoje bei tikėjimą mūsų pergale.
– Minėjote, kad iki karo Lietuva jums nebuvo pažįstama. Kokį įspūdį mūsų šalis paliko apsilankius čia pirmą kartą?
– E. Kravcova: Išties apie Lietuvą žinojau labai mažai. Ir nors atvykau čia ne dėl kažkokių džiugių priežasčių, o bėgdama nuo karo, buvau sužavėta. Nesu didelė keliautoja, Europoj buvau tik kartą – turistinėje kelionėje, o papuolusi į Lietuvą, pamačiau jos grožį. Bet labiausiai sužavėjo lietuvių bendravimas, toks nuoširdus ir atviras. Negali nejaudinti tai, kaip lietuviai priima karo pabėgėlius iš Ukrainos – kaip savus, su dideliu gerumu.
Dar labai patinka Lietuvos architektūra, ypač tai, kad ji nėra sudarkyta sovietinės statybos. Yra ir jos, bet ne tiek, kiek pas mus. Prieš karą Kijeve vyko didelė protesto akcija, kurioje dalyvavau ir pati, reikalavome, kad naujomis statybomis nebūtų darkomas tikrasis miesto veidas. Dėl to man Lietuvoje labai artima šita kamerinė aplinka, nedideli namai.
– O kodėl gavusi stipendiją nutarėte atidžiau patyrinėti baltų ir slavų kultūrinius ryšius?
– E. Kravcova: Iki tol, kol papuoliau į jūsų šalį, lietuvių kalbos nebuvau net girdėjusi. Mūsų ausiai ji labai neįprasta, į jokią kitą nepanaši. Negali atspėti, ką reiškia vienas ar kitas žodis. Antai ukrainiečiai ir rusai sako „школа“, vokiečiai – „schule“, anglai – „shool“, o lietuviai – „mokykla“. Kodėl?
Išsikėliau sau užduotį rasti mūsų tautas siejančius žodžius, nes esu įsitikinusi, kad kalba labiausiai vienija žmones, ne odos spalva.
Kai Lietuva ir Ukraina įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją, atsirado kai kurių bendrų žodžių. Žinoma, jų – ne tiek daug. Pradėjau ieškoti. Iš pradžių buvo mintis surašyti šiuos žodžius pagal abėcėlę, bet tada pamačiau, kad ties kai kuriomis raidėmis nebūtų įmanoma tą padaryti. Tada pradėjau galvoti apie tuos žodžius, kurie yra iliustratyvūs, kurių prasmę galima nupiešti. Yra tokių bendrų žodžių kaip „цибуля“ ar „крейда“, bet jie nėra iliustratyvūs.
Pirmiausia užsikabinau už žodžio „cкpиня“. Tai – ukrainietiškas žodis, kurį perėmė lietuviai. Tada atradau „cукня“, „коваль“ (kalvis – aut.). Na ir galiausiai yra žodis „дякую“ – „dėkoju“. Šiuo savo darbu pirmiausia norėjau padėkoti Lietuvai už visokeriopą paramą ir pagalbą. Ir kartu pasakyti, kad Ukraina taip pat kovoja už Lietuvą, už visą Europą. Todėl paveiksle matome ramų lietuvišką peizažą, kuris priešpastatomas kariniam vaizdui. Manau, lietuviai supranta, kad Ukrainos dėka ta rusiška beprotybė, rusiška „taika“ yra pristabdyta nuo skverbimosi toliau.
– T. Danilevičius: Lietuva kaip tik ruošiasi minėti savo nepriklausomybės šventę. Ta proga girdėjau vieną diskusiją, kurioje buvo keliamas klausimas, už ką mes kovojame, ką giname? Ir atsakymas labai paprastas – visos tautos gina savo kalbą ir teritoriją. Tai yra kertiniai aspektai, kuriuos Elizavetos darbai ir atspindi. Juose matome kalbą, už kurios stovi jūsų ir mūsų laisvė. Mūsų kalbos – skirtingos, bet, nepaisant to, mūsų tautos viena kitą supranta.
– E. Kravcova: Tiesą pasakius, aš pati pradėjau lankyti lietuvių kalbos pamokas. Ir kilo tokia mintis, tiksliau, klausimas, kaip tokios negiminingos tautos kaip Lietuva, Azarbaidžianas, ta pati mūsų Ukraina, išmoko rusų kalbą? Bet užtenka prisiminti, kaip mus mokykloje mokė vokiečių ar anglų kalbų. Buvome mokomi taip, kad neišmoktume jų, ir visiškai priešingai su rusų kalba – kažkodėl ją visi išmokome. Tai labai įdomūs, bet dar mažai diskutuoti mūsų tautų istorijos aspektai.
– Neseniai kukliomis akcijomis buvo paminėtos karo Ukrainoje metinės. Kokiomis nuotaikomis gyvena žmonės jūsų šalyje. Ar dar yra optimizmo, kad ta beprotybė greitai baigsis?
– E. Kravcova: Žmonės stengiasi neprarasti humoro, dalinasi optimistinėmis žinutėmis, juokingais vaizdeliais. Į visus įvykius stengiamasi žiūrėti pro humoro prizmę, nes juokas turi tokią nepaprastą galią... Nusijuoki ir, regis, kažkaip lengviau palieka visa tai iškęsti.
Tiesa ta, kad žmonės nusiteikę pergalei. Rusai galvojo, kad subombarduos strateginius mūsų objektus, liksime be šildymo, vandens ir elektros, išeisime pakėlę rankas ir pasiduosime. Žinote, tai yra tokia kvailystė... Žmonės perka generatorius, kažkokias krosneles, ieško būdų, kaip išgyventi, savo jėgomis suktis iš situacijos. Kita vertus, ukrainiečiams tarsi koks šydas nuo akių nukrito, visiems tapo aišku, kas per šalis yra Rusija, nors iki tol labai veikė jos propaganda. Visos kalbos apie šios šalies galybę sprogo kaip muilo burbulas. Dabar matome, kad ir kariuomenė jų silpna, ir visai jie – ne didūs ir ne kilnūs, kaip piešta iki tol.
– Sakote, visas tas įvaizdis sprogo kaip muilo burbulas. Apmaudu, kad tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse kai kas vis dar tiki ta Rusijos-gelbėtojos iliuzija.
– E. Kravcova: Ir Ukrainoje tai vis dar labai skaudi tema, ypač tarp tų, kurie turi artimųjų Rusijoje. Turėjome tokią naivią iliuziją, kad jeigu mes pasakysime jiems, kas vyksta Ukrainoje, jei papasakosime ir parodysime, jie sukils, protestuos. O iš tikrųjų jie netiki, rusai kaip kokie zombiai įsikabinę propagandos, kurią transliuoja Putino režimas.
Atvykę į Lietuvą pamatėme visai kitokią atmosferą, todėl pirmiausia ačiū Lietuvos žmonės už tą sveiką protą, realios situacijos suvokimą. Juodkrantėj, kur apsistojusi sesers šeima, žmonės – tarsi viena šeima, visi vienas kitą žino, sveikinasi. Stebina, kaip geranoriškai nusiteikusi vietos valdžia, net pats meras ar vicemeras ateina į susitikimus. Mums tai yra neįprasta. Ukrainiečiams dar reikia augti iki tokio santykio tarp žmonių, santykio be pykčio, pagiežos. Akivaizdu, kad Lietuvoje to sovietinio mentaliteto, su kuriuo užaugome, jau gerokai mažiau. Dabar jis su šaknimis raunamas ir Ukrainoje. Tai neįvyks per dieną, bet mes švęsime pergalę.