
Naujausios
Sunki pradžia ir viltys
Pirmieji statiniai plyname lauke atsirado 2003-aisiais. Tiesa, prieš tai jaunai porai teko daugybę kartų varstyti įvairių biurokratų kabinetų duris, mindžikuoti ant slenksčio, kol pagaliau būdavo išklausyti. Ne visuomet tai buvo malonu, bet, jei nori, kad tavo svajonė įgytų konkretų pavidalą, turi viską iškęsti.
Kai pagaliau dokumentai buvo sutvarkyti, gėlininkų laukė kiti būtini ir labai svarbūs darbai: reikėjo nuo Šiaulių–Palangos plento įrengti nuovažą, iki šiltnamių nutiesti kelią, elektros kabelį, tvora aptverti didžiulį žemės plotą.
„Šiuolaikinis ūkininkas – ir verslininkas. Lankstus, greitai reaguojantis į įvairius rinkos pokyčius, – sako A. Bagdonas. – Jis turi būti išmanus, dirbti produktyviai. Dvidešimt pirmajame amžiuje neužtenka augalą tik užauginti ir būti garantuotam, kad parduosi jį turguje. Klientas dabar išrankus, verčia mus sukti galvas, kokių naujovių jam pasiūlyti. Be to, pirkėjas nori, kad augalas būtų gražus, nereikalautų daug priežiūros, svarbiausia – įperkamas. Taigi norint, jog verslas suktųsi, mums reikia jų pageidavimus tenkinti.“
Bagdonų šeima 2016-aisiais už gautą Europos Sąjungos paramą, prisidėję ir savo lėšų, nusipirko modernių gėlių auginimo stalų. Tačiau vien jų neužteko. Juk reikia ir kokybiškų trąšų, pagal sutuoktinių pateiktą užsakymą gaminamas specialus substratas.
Kiekvienais metais sutuoktiniai vis gausina gėlių asortimentą. Kažkada šiltnamiuose žydėjo ir visomis spalvomis mirgėjo tik vienmetės gėles, tarp kurių daugiausia buvo begonijų, o dabar čia rasite pačių įvairiausių vienmečių, daugiamečių žiedų ir dekoratyvinių medelių.
Roberta patikina: „Visus naujus augalus pirmiausia patys išbandome, tik po to siūlome savo klientams. Žmonėms patinka ryškiaspalviai dideli žiedai – tokių gėlių turime labai daug. Auginame ir paklausą turinčius viržius, nors juos užauginti labai sunku, tad retas ūkininkas tam ryžtasi, dažniausiai atsiveža iš užsienio. Šiuo metu daug kas žavisi dekoratyviniais kopūstais, kurie žydi gerokai ilgiau už chrizantemas. Jau treti metai, kai ir jais prekiaujame. Sunku būtų viską išvardyti. Galiu pasakyti, jog asortimentas didžiulis – nuo pavasarinių našlaičių iki rudeninių chrizantemų.“
Iš kartos į kartą
Kodėl A. Bagdonas nusipirkto žemės sklypo neskyrė, pavyzdžiui, daržovėmis, o pasirinko gėles? Matyt dėl visko bus „kalta“ jo mama – garsi Plungės gėlininkė Birutė Anastazija Bagdonienė. Iš bajorų Moncevičių giminės kilusi moteris iki pat šiol išsaugojo meilę grožiui.
O gėlės į jos namus atėjo drauge su Lietuvos atgimimu. Prasidėjus krizei, daug kas liko be darbo. Ji ir jos vyras Alfredas Bagdonas (sūnus tėvo vardą gavo dar ir dėl to, kad jo mamai labai patiko Džiuzepės Verdžio opera „Traviata“) ėmė svarstyti, kuo jiedviem užsiimti. Jurbarke gyvenanti Bagdonienės sesuo Barbora, pati auginusi gėles, pasiūlė tuo ir jiems susidomėti.
Kaip įtikti reikliam klientui?
Bagdonai apsisprendė pabandyti. Ko tik neaugino: ir rožes, ir gvazdikus, ir kitokias gėles, kol susidomėjo begonijomis. O tada ir įklimpo! Begonijos juos taip sužavėjo, kad tuo žavesiu pakerėjo ir sūnų, kurio galva iki tol buvo pramušta sportu, ir dukrą Violetą. Iki šiol tokio grožio begonijomis, kokias užaugina Bagdonai, bent jau Plungės apylinkėse niekas pasigirti negali. Net ir dabar nuolatiniai jų klientai nevažiuoja į šiltnamius, o suka į Telšių gatvę, kur gyvena Birutė Anastazija Bagdonienė. Su gėlėmis jie išsiveža ir pluoštą naudingų patarimų.
Po tėvo mirties jaunajam Alfredui teko rimtai į verslą įsikinkyti. Jam norėjosi sukurti šiuolaikinį, modernų ūkį. Jo svajonei pritarė ir Roberta. Taip Babrungo kaime ir atsirado gėlininkystės ūkis.
Kuo jis ypatingas? Ūkininkai neperka ir neperparduoda daigų. Patys sėja, patys pikiuoja, persodina – savo gėlėmis rūpinasi nuo mažiausios sėklelės iki gražiausio žiedo.
Ir patys triūsia, ir kitiems darbų duoda
A. Bagdono ūkyje per patį darbymetį sukasi apie dvylika, o kartais ir daugiau darbininkų. Šešis jų galima vadinti nuolatiniais: du tris mėnesius pailsi ir vėl prie darbo. Ūkininkai labai džiaugiasi jau ketvirtus metus pas juos besidarbuojančia pardavėja Vilma Lingiene. Devynis vaikus pati užauginusi moteris nebijo jokio darbo ir sukasi it vijurkas. Ūkininkai vertina ir daugiau nei dešimtmetį pas juos dirbančią Stanislavą Saudargienę.
Kiti darbininkai samdomi keliems mėnesiams. Alfredas naudojasi ir ūkininkams skirta lengvata – paslaugų kvitais. Gaila, jog toks darbininkas per metus čia gali dirbti ne daugiau kaip 60 dienų.
Alfredas ir Roberta vertina jiems dirbančius žmones, todėl net per karantiną nė vieno jų neatleido. Darbo rankų gėlių ūkyje reikia nemažai. Vadybininke dirbanti Roberta domisi visais viešaisiais pirkimais, ne vieną jų ir laimi. Bagdonų gėlininkystės ūkis jau trejus metus puošia Plungę, jų gėlės žydi Klaipėdoje, kituose aplinkiniuose rajonuose. Tačiau savininkai ypač džiaugiasi plungiškiais pirkėjais ir tais, kurie nepravažiuoja pro šalį ir užsuka į jų ūkį.
Alfredas su Roberta ne vien gėles augina. Dukrelei Mantei – jau dvylika metų, o mažajam Domantui – treji. Ar jie kada nors perims tėvų ūkį, per anksti spėlioti. Tėvai kol kas nori, kad jie augtų sveiki ir laimingi.

