Gyventojai sukilo – neleis beržyno paversti plyne

Ma­no, pa­vo­jaus ne­kėlė
Į minė­tos sodų bend­ri­jos Tul­pių gatvę, prie Plungės jūros šlai­to, nulėkėm kaip į gaisrą. Nors tuo me­tu ten pjūklai ne­burzgė, skam­bi­nu­sie­ji bi­jo­jo, kad jau nu­pjau­ti med­žiai bus pa­ty­lo­mis iš­vež­ti, o ta­da – jau šaukš­tai po pietų.
Ir, rei­kia pa­sa­ky­ti, vaiz­de­lis bu­vo iš­ties liūd­nas – vie­nas ša­lia ki­to gulė­jo kaž­ka­da iš­lakūs buvę, svei­ki stambūs med­žiai. Žmonės jais gėrėjo­si, sa­ko, pil­ni paukš­čių čiulbė­ji­mo tie med­žiai bu­vo. „Siū­ba­vo, lenkė­si, did­žiau­sias vėtras at­laikė. Bet prie­š pjūklais gink­luo­tus su­tvėri­mus bu­vo be­jėgiai“, – feis­bu­ke ap­gai­les­ta­vo Bi­rutė.
Jos ir skam­bi­nu­siųjų nuo­mo­ne, ber­žai nu­pjau­ti tik­rai ne dėl ga­li­mo pa­vo­jaus. Esą tie­siog užs­to­jo ry­tinę saulę ru­denį ša­lia šlai­to namą įsi­gi­ju­siems ir re­konst­ruo­ti pra­dėju­siems nau­ja­ku­riams, o gal vaizdą į Plungės jūrą sa­vo ša­ko­mis gožė.
„Nesą­monė, kad galė­jo truk­dy­ti. Kodėl prie­š tai ten žemę turė­ju­siems ne­trukdė? Nė vie­nas į ber­žus ne­si­kėsi­no. O pa­gal kelmų pa­dėtį ma­ty­ti, kad virs­ti na­mo pusėn jie ne­galė­jo“, – įsi­ti­kinęs vie­nas kai­my­nas.
Feis­bu­ke po įra­šo ko­men­ta­to­riai taip pat ne­bu­vo linkę tikė­ti, kad ber­žai bu­vo pa­vo­jin­gi. Bu­vo ma­nan­čiųjų, kad tai iš anks­to su­regz­tas pla­nas at­lais­vin­ti sklypą vaiz­din­go­je vie­to­je ant šlai­to. „Po ke­lių metų... na­mai žibės“, – pro­gno­za­vo Vy­tau­tas.
To­je gatvė­je gy­ve­nan­tie­ji pa­sa­ko­jo, kad iš pra­džių pa­gul­dy­ti bu­vo gal trys ber­žai, bet pa­skui, at­si­kėlę po nak­ties, žmonės pa­matė, jog nu­vers­ta ant­ra tiek, tad da­bar ant žemės gu­li esą vi­si sep­ty­ni. Kai­my­nai pra­dėjo skam­bin­ti įvai­rioms ins­ti­tu­ci­joms, vie­nos at­sto­vas at­va­žiavęs ne­va aiš­kinęs, kad lei­di­mas iš­duo­tas dviem med­žiams ir dau­giau pjau­na­ma tik­rai ne­bus. Bet išau­šu­si nau­ja die­na pa­rodė ką kitą...
Su­sirū­pinę sodų bend­ri­jos gy­ven­to­jai sakė ne­be­ži­nan­tys, kaip už­kirs­ti ke­lią beržų nai­ki­ni­mui, pra­šė ir „Že­mai­čio“ pa­gal­bos.
Sa­vi­val­dybė ne­si­ki­šo
Pir­miau­sia pa­klaus­ti, gal ką nors ži­no apie „Pa­sa­ko­je“ nu­pjau­tus ber­žus, pa­skam­bi­no­me Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės eko­lo­gei Ro­ber­tai Ja­ku­mie­nei, ku­ri pri­klau­so Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės žel­dynų ir žel­di­nių ap­sau­gos ir prie­žiū­ros ko­mi­si­jai, sprend­žian­čiai to­kius rei­ka­lus.
Eko­logė sakė, kad pra­šy­mas pjauti ber­žus ša­lia Plungės jūros šlai­to bu­vo gau­tas, ko­mi­si­ja sodų bend­ri­jo­je, Tul­pių gatvė­je, lankė­si, ta­čiau lei­di­mas iš­duo­tas ne­bu­vo iš­siaiš­ki­nus, jog no­ri­mi pjauti med­žiai yra vals­ty­bi­nio miš­ko žemė­je.
„Tai ne­bu­vo mūsų kom­pe­ten­ci­ja, lei­dimą iš­davė Miškų urė­di­ja. Mes ne­si­ki­šo­me“, – paaiš­ki­no R. Ja­ku­mienė. Ji sakė girdė­ju­si, kad Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tas yra gavęs skundą dėl šio at­ve­jo, tik jo spren­di­mo ne­ži­nan­ti.
Du ber­žai nu­kirs­ti ne­teisė­tai
Ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­to Šiau­lių val­dy­bos Tel­šių ap­lin­kos ap­sau­gos ins­pek­ci­jos vy­riau­sias spe­cia­lis­tas Ne­ri­jus Ab­lin­gis „Že­mai­čiui“ pa­tvir­ti­no – pa­žei­dimų už­fik­suo­ta.
„Yra at­lik­tas pa­tik­ri­ni­mas. Nus­ta­ty­ta, kad med­žiai, buvę vals­ty­binė­je miš­ko žemė­je, nu­pjau­ti su lei­di­mu kirs­ti mišką. Žmonės kreipė­si ir į urė­diją, ir į žemėt­varką. Yra iš­duo­tas urė­di­jos lei­di­mas. O nuo­sa­voj žemėj, kur pa­ten­ka į so­do žemės sklypą, du ber­žiu­kai nu­pjau­ti be lei­di­mo.“
Būtent dėl šių dviejų med­žių de­par­ta­men­tas esą yra pra­dėję ad­mi­nist­ra­ci­nių nu­si­žen­gimų ty­rimą. Tie­sa, spe­cia­lis­tas į jo de­ta­les leis­tis ne­norė­jo ir gam­tai pa­da­ry­tos ža­los neatsk­leidė. Esą pa­sa­kytų tik ta­da, jei tą leistų ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­rius (žur­na­lis­tams per šiuos „filt­rus“ da­bar ten­ka praei­ti daž­nai, o kar­tais taip ir lie­ka­me nie­ko ne­pešę). Tik pa­ti­ki­no, kad bau­da būsian­ti ne­men­ka – ji ap­skai­čiuo­ja­ma pa­gal kel­mo skers­menį. Be lei­di­mo nu­pjo­vus beržą, už kiek­vieną cen­ti­metrą ten­ka at­ly­gin­ti po 6 eu­rus. „Tai su­mos išeis ne­ma­žos“, – pa­ti­ki­no.
Čia ap­lin­ko­sau­gi­ninkų dar­bas ir baig­sis – esą į vals­ty­bi­nio miš­ko rei­ka­lus jie ne­si­ki­ša ir ten kont­rolės ne­vyk­do. „Skam­bin­kit gi­ri­nin­kui, – pa­si­ūlė N. Ab­lin­gis. – Bet lei­di­mas yra iš­duo­tas. Čia ne taip pa­pras­ta. Pats gi­ri­nin­kas va­žia­vo tuos med­žius, ku­riuos leid­žia pjau­ti, „užk­lei­my­ti“. Ma­tyt, ir gi­ri­nin­ki­ja nu­jautė, kad ga­li būti ne­pa­si­ten­ki­ni­mo ar kaž­ko. Bet vie­niems gra­žu, o ki­tiems gy­ven­ti rei­kia. Ber­žai svy­ra, į pa­statą ša­kos re­mia­si. Sudė­tin­ga vie­na­reikš­miš­kai ver­tin­ti.“
„Tie med­žiai bu­vo pa­vo­jin­gi“
Nep­ris­kam­binę Plungės gi­ri­nin­kui, su­rin­ko­me Vals­ty­bi­nių miškų urė­di­jos (VMU) Tel­šių pa­da­li­nio va­do­vo Ro­mual­do Zeb­čiu­ko nu­merį.
Ži­nia, jog nu­pjau­tais ber­žais ant šlai­to do­mi­si žur­na­lis­tai, jau bu­vo pa­sie­ku­si jo ausį.
„Ži­nau, jūs ten dėl tų, kur ant šlai­to. At­seit, mes par­davėm...“ – ne­nus­te­bo, ta­čiau čia ir da­bar su­dėlio­ti visų taškų ant „i“ ne­su­ti­ko.
Va­do­vas aiš­ki­no, jog spaud­žia dar­bai, ir pra­šė klau­si­mus pa­teik­ti raš­tu. Bet trum­pai paaiš­ki­no: „Tas žmo­gus nu­si­pir­ko, kiek aš ži­nau, ant šlai­to pa­sta­tus, ir tik­rai tie med­žiai bu­vo pa­vo­jin­gi. Ir ne šiaip sau pa­vo­jin­gi, bet stip­riai pa­linkę į pa­sta­to pusę. Pap­ras­tai to­kią laisvą vals­ty­binę žemę ir vals­ty­binį mišką kaip ir tvar­kytų Vals­ty­binė žemės tar­ny­ba. Bet jie ne­tu­ri miš­kot­var­kos pro­jek­to ir ne­tu­ri teisės vyk­dy­ti kir­timų. Tad tiems to­kiems ne urė­di­jos val­do­miems skly­pams mes iš­ra­šom lei­dimą pa­vo­jin­giems med­žiams pa­ša­lin­ti.“
Esą dėl to lei­di­mas ir iš­duo­tas. Ta­čiau leis­ta nu­pjau­ti tik pu­se pra­šytų med­žių, ki­tus liep­ta tik ap­genė­ti.
„Ką jis nu­si­kir­to, bi­jau pa­sa­ky­ti. Yra Vals­ty­binė miškų tar­ny­ba, ji turėtų at­lik­ti ty­rimą, įver­tin­ti, pa­žeidė ką ar ne­pa­žeidė. Mes ne­sam įga­lio­ti ty­ri­mo at­lik­ti. Ke­li med­žiai au­go jo skly­pe, ten mes lei­di­mo ne­rašėm. Rašėm tik ten, kur vals­ty­bi­nis miš­kas, bet ne­prik­lau­san­tis urė­di­jai.“
Nu­va­žia­vo ir tą pa­tį kons­ta­ta­vo
VMU pa­teikė­me klau­si­mus ir raš­tu, o kol laukė­me, ka­da spe­cia­lis­tai sa­vo at­sa­kymą nu­dai­lins, su­si­siekė­me su Vals­ty­binės miškų tar­ny­bos Miš­ko ūkio prie­žiū­ros sky­riaus Klaipė­dos re­gio­no vyr. spe­cia­lis­tu Plungė­je Min­dau­gu Sa­ka­laus­ku.
Paaiš­ki­nus si­tua­ciją, spe­cia­lis­tas tą pat aki­mirką nu­vy­ko prie šlai­to si­tua­ci­jos įver­tin­ti pa­ts. O pa­skui iš jo iš­gir­do­me tą pa­tį, ką jau bu­vo­me girdėję iš anks­tes­nių ins­ti­tu­cijų, – vals­ty­binėj žemėj ber­žai iš­kirs­ti le­ga­liai, pri­va­čio­je val­do­je – ne­tu­rint lei­di­mo, kurį turė­jo iš­duo­ti Sa­vi­val­dybė. Ir kad dėl to jau pra­dėtas ty­ri­mas.
Kodėl bu­vo iš­duo­tas lei­di­mas vers­ti med­žius vals­ty­binėj žemėj, M. Sa­ka­laus­kas pa­si­ūlė aiš­kin­tis urė­di­jo­je Tel­šiuo­se.
Su­si­darė įspūdis, kad svar­bu tik ofi­cialūs do­ku­men­tai. Jei jie iš­duo­ti – vis­kas ge­rai, o ar lei­di­mai iš­duo­ti pa­grįstai, ar tie ber­žai tik­rai trukdė, vi­si sep­ty­ni iš­kart? Kam tas da­bar rūpi... Juk sa­ko­ma, kad žod­žio nie­kur ne­pri­ka­bin­si, o va po­pierėlį – ga­li.
Lei­do ir nu­kirs­ti, ir nu­si­pirk­ti
Ga­liau­siai su­laukė­me ir šio­je is­to­ri­jo­je itin reikš­mingą vaid­menį su­vai­di­nu­sios Vals­ty­bi­nių miškų urė­di­jos Tel­šių re­gio­ni­nio pa­da­li­nio žadė­to ofi­cia­laus at­sa­ky­mo. Vy­riau­sia­sis miš­ki­nin­kas Ar­vy­das Jo­ku­žys rašė, jog pa­da­li­nys plun­giškės J. R. pra­šymą pa­ša­lin­ti pa­vo­jin­gus med­žius (7 ber­žus ir ąžuolą), au­gan­čius ša­lia jos ne­kil­no­ja­mo tur­to, ga­vo dar rugsėjį.
„Nu­vy­kus į vietą, paaiškė­jo, kad da­lis iš minėtų med­žių Miškų ka­dast­ro duo­me­ni­mis au­ga ne­su­for­muo­ta­me žemės skly­pe vals­ty­binė­je žemė­je, Plungės gi­ri­nin­ki­jos 513 kvar­ta­le, 41 skly­pe, ir 2 med­žiai au­ga pri­va­čio­je žemė­je.
Įver­ti­nus med­žių, au­gan­čių vals­ty­binė­je žemė­je, būklę, nu­sta­ty­ta, kad 4 ber­žai ir 2 lie­pos yra pa­vo­jin­gai pa­svirę link pasta­to, pa­vir­šinės šak­nys sie­kia pa­ma­tus, da­lis šakų re­mia­si į sto­go konst­ruk­ciją ir juos būti­na pa­ša­lin­ti, – dėsto­ma laiš­ke. – Va­do­vau­jan­tis LR vy­riau­sybės 2001 m. spa­lio 31 d. nu­ta­ri­mu Nr. 1286 „Dėl Ne­nu­kirs­to vals­ty­bi­nio miš­ko par­da­vi­mo tai­syk­lių pa­tvir­ti­ni­mo“, priim­tas spren­di­mas par­duo­ti ne­nu­kirs­tu miš­ku pa­reiškė­jai J. R. 4 ber­žus ir 2 lie­pas.“
Tie­sa, nors spe­cia­listų klaus­ta, kiek mo­te­ris su­mokė­jo už tuos med­žius, laiš­ke tai pa­minė­ta ne­bu­vo. Pa­mir­šo? Ši in­for­ma­ci­ja sau­go­ma? O gal ne­pa­to­gu minė­ti, nes kai­na to­kia gėdin­gai ma­ža, jog pa­da­ry­tos ža­los gam­tai nie­kaip neat­pirks?
Pa­žei­dimų bu­vo ir vals­ty­bi­nia­me skly­pe?
Ta­čiau vi­so­je šio­je is­to­ri­jo­je svar­biau­sia da­lis ta, kad urė­di­ja pri­pa­ži­no, jog pa­žei­dimų, re­gis, būta. Bent jau įta­rimų yra.
„Va­sa­rio 5 d., ap­žiūrė­jus Plungės gi­ri­nin­ki­jos 513 kvar­ta­lo 41 sklypą, nu­sta­ty­ta, kad ga­li­mai yra pa­da­ry­ti ad­mi­nist­ra­ci­niai nu­si­žen­gi­mai, su­si­ję su ap­lin­kos ap­sau­ga ir gam­tos iš­tek­lių nau­do­ji­mu, dėl ku­rių šiuo me­tu aiš­ki­na­ma­si.“
Tad ar ne­pa­sit­vir­tins po­sa­kis, kad dūmų be ug­nies ne­būna? Ant šlai­to na­muką įsi­gi­ju­si mo­te­ris be lei­di­mo du med­žius su­nai­ki­no pri­va­čia­me skly­pe, vals­ty­bi­nio miš­ko žemė­je išp­jau­ti med­žiai taip pat ke­lia įta­rimų. Ir nors da­bar ga­limų nu­si­žen­gimų prie­žas­tys neaiš­ki­na­mos, ti­kimės ty­ri­mui pa­si­bai­gus jas iš­girs­ti.
„Ir ber­že­lis tu­ri širdį...“ – sa­ko­ma vie­na­me eilė­raš­ty­je. Širdį tu­ri bei ko­vin­gumą ro­do ir už šlai­te nu­pjau­tus medžius ne­ga­lin­tys at­leis­ti kai­my­nai. Vie­nas jų sa­ko, kad is­to­ri­jai už­si­mirš­ti ne­leis, „med­žius par­duo­ti kaip men­ka­ver­čius“ – taip pat. „Dėl to­kio įžūlu­mo aiš­kin­simės iki pro­ku­ratū­ros“, – ža­da. Ir, at­ro­do, yra nu­si­teikęs ko­vo­ti dėl kiek­vie­no ne­pagrįs­tai nu­pjau­to med­žio.