Dvylikametės kepamiems tortams neatsispiria net išrankiausi

– Nuo­to­linės pa­mo­kos iš­var­gi­no tiek mo­ky­to­jus, tiek mo­ki­nius. Kaip tu jau­tie­si jau ga­na ilgą laiką mo­ky­da­ma­si iš namų?
– Neslėp­siu, mo­ky­tis se­ka­si ga­na ge­rai – pen­ke­rius me­tus iš eilės bu­vau pirmūnė. Šią po­zi­ciją pa­vy­ko iš­sau­go­ti ir šiais moks­lo me­tais, bent jau pir­mo­jo­je jų pusė­je. O dėl nuo­to­li­nio ug­dy­mo... Ma­tau ke­lis nuo­to­li­nių pa­mokų mi­nu­sus: ne­ga­liu su­si­tik­ti su drau­gais, po pa­mokų kiek­vieną dieną la­bai skau­da akys, o ir lai­ko lais­va­lai­kiui lie­ka vis ma­žiau.
Da­bar vi­si jau „įsi­va­žiavę“ į nuo­to­li­nes pa­mo­kas, bet pir­mo­jo ka­ran­ti­no me­tu iš­ties kil­da­vo sun­kumų. Da­bar si­tua­ci­ja tai­so­si. Vis dėlto tai – mūsų liūd­na kas­die­nybė. Iš tikrųjų la­bai pa­siil­gau sa­vo mo­kyk­los, ku­rio­je aš jau­čiuo­si tar­si na­muo­se, kur drau­giš­ka ap­lin­ka, nuo­širdūs ir ge­ra­no­riš­ki 
mo­ky­to­jai.
– Tau se­ka­si vi­si da­ly­kai, bet galbūt tu­ri tą vieną pa­čią mėgsta­miau­sią pa­moką?
– Jei to būtumėt manęs pa­klausę pra­ėju­siais moks­lo me­tais, ne­dve­jo­da­ma būčiau at­sa­kiu­si, jog mu­zi­ka, nes man ji vi­sa­da pa­tik­da­vo. Šiais me­tais daug kas pa­si­keitė. Mėgstamų pa­mokų – jau ne vie­na. Man pa­tin­ka geog­ra­fi­ja, ma­te­ma­ti­ka, lie­tu­vių kal­ba ir li­te­ratū­ra, tech­no­lo­gi­jos. Tik mu­zi­kos fa­vo­ri­čių sąra­še jau ne­bėra.
– Šiuo­lai­ki­niai paaug­liai la­bai daug lai­ko pra­leid­žia prie iš­ma­niųjų te­le­fonų ir kom­piu­te­rių. Ar esi vie­na iš jų?
– Nie­ka­da ne­būda­vau vie­na iš tų, ku­rių die­na pra­si­de­da prie iš­ma­niųjų įren­gi­nių ir taip pat bai­gia­si. Ta­čiau šiuo lai­ko­tar­piu tai neiš­ven­gia­ma – nuo ry­to iki va­ka­ro ten­ka „var­vin­ti“ akis prie kom­piu­te­rių, nes vi­sas mo­ky­mo­si pro­ce­sas į juos per­si­kėlęs. Jei ne ka­ran­ti­nas, dėl ku­rio mo­komės iš namų, did­žiąją lai­ko dalį leis­čiau lau­ke. Taip bu­vo nuo ma­žens. Gy­ve­nu kai­me, tad lau­ke, ypač va­sarą ar pa­va­sarį, tik­rai yra ką veik­ti.
– Pa­pa­sa­kok, kaip at­ro­do ta­vo lais­va­lai­kis.
– La­bai mėgstu skai­ty­ti kny­gas. Dai­nuo­ju. Ži­no­ma, at­lie­ku ir namų ruo­šos dar­bus, ga­mi­nu va­ka­rienę iš dar­bo su­grįžtan­tiems tėvams. Da­bar taip at­ro­do ma­no įpras­ta die­na. O štai prie­š ka­ran­tiną ne­ma­žai lai­ko pra­leis­da­vau su drau­ge. Kar­tu ei­da­vo­me pa­si­vaikš­čio­ti. Veik­los tik­rai ne­trūksta, ypač pa­va­sarį ir va­sarą, kai iš­len­da vi­so­kių so­di­nin­kystės darbų.
Laisvą laiką ski­riu ir sa­vo po­mėgiams, ku­rių vie­nas – ga­mi­ni­mas. Aš mėgstu ga­min­ti ne tik kon­di­te­ri­jos ga­mi­nius, bet ir įvai­riau­sius pa­tie­ka­lus šven­ti­niam sta­lui ir ne tik. Tie­sa, šven­tinę nuo­taiką na­muo­se sten­giuo­si su­kur­ti ne tik įmant­res­niais pa­tie­ka­lais ar de­ser­tais, bet ir de­ko­ra­ci­jo­mis, ku­rių pa­si­ga­mi­nu iš spal­vo­to po­pie­riaus.
– Iš kur tas po­trau­kis mais­to ruo­šai?
– Vis­kas pra­si­dėjo nuo ma­žens. Kai ma­ma ga­min­da­vo val­gy­ti, vi­sa­da ma­ne ir ma­no sesę pa­si­so­din­da­vo prie­šais, kad stebė­tu­me visą pro­cesą. Kai paau­go­me, jau ne tik žiūrė­da­vom, kaip tai da­ro ma­ma, bet ir pa­čios jai pa­dėda­vo­me. At­si­me­nu, koks sma­gus būda­vo lai­kas, kai vi­sos trys ruoš­da­vo­me na­mi­nius koldū­nus ar kep­da­vo­me mūsų fir­mi­niu ta­pusį obuo­lių py­ragą. Jis daž­nai pui­kuo­ja­si ant mūsų sta­lo.
– Pri­si­mink pirmąjį sa­vo iš­keptą tortą.
– Nuo aš­tuo­ne­rių metų py­ra­gus ir kek­siu­kus jau kep­da­vau pa­ti, be ma­mos pa­gal­bos. O pa­tį pirmąjį sa­vo tortą iš­ke­piau ga­na ne­se­niai – pra­ėju­sios va­sa­ros pra­džio­je. Spon­ta­niš­kai su­ma­niau tai pa­da­ry­ti. Pa­ma­čiau re­ceptą ir šast į galvą min­tis – kep­siu. Ir pir­mas bly­nas ne­bu­vo pri­svilęs – tor­tas, kaip pirmą­kart ke­pant, tik­rai pa­vykęs. Gal es­te­ti­nio gro­žio ne­bu­vo, nes ga­vo­si tru­putį pa­težęs, ne toks kaip nuo­trau­ko­je, bet sko­nis bu­vo tik­rai ge­ras.
– Se­suo, tėve­liai jau dau­gybę kartų ska­navę ta­vo ke­pi­nių. Ar esi jais pa­vai­ši­nu­si pla­tesnį ratą žmo­nių? O gal net yra ga­li­mybė ta­vo skanėstų už­si­sa­ky­ti?
– Kaip va­sarą pra­dėjau kep­ti tor­tus, taip ir ne­sus­to­jau, nes vis at­si­ran­da pro­gų. Mūsų gi­minė ga­na di­delė, tik spėk su­ktis – tai krikš­to tėvų gim­ta­die­niai, tai tetų, ma­mos, tėčio, se­ne­lių ar ma­no pa­čios...
Apie ma­no kon­di­te­ri­nių ga­mi­nių pre­kybą su tėvais esa­me svarstę ne kartą, bet aš nu­sprend­žiau, kad man dar trūksta pra­kti­kos. Vi­sa­da bi­jau – o jei ne­pa­vyks? Sa­vo ar­ti­mie­siems žmonėms ga­min­ti yra vie­na, o ne­pažįs­ta­miems klien­tams – vi­sai kas ki­ta. Nors po ke­le­rių metų tik­riau­siai jau bus ga­li­ma įsi­gy­ti ma­no tortų ar kitų ke­pi­nių. Rei­kia tik tru­putėlį pa­lauk­ti.
– O kaip daž­nai ar­ti­muo­sius pa­le­pi­ni ko­kiais saldė­siais?
– Sa­vo ar­ti­muo­sius vai­ši­nu ma­žiau­siai kartą per mėnesį, nes kiek­vieną mėnesį yra kie­no nors gim­ta­die­nis. O ko­kia šventė be tor­to! Ži­no­ma, tai pro­gai ga­li būti ne tik tor­tai. Yra ir kitų kon­di­te­ri­jos ga­mi­nių, ku­riuos mėgstu ga­min­ti: py­ra­gai, sau­sai­niai, kek­siu­kai, pan­na cot­ta. Jų pa­ruo­šiu ir be pro­gos.
– O tau pa­čiai ko­kie de­ser­tai ska­niau­si ir ko­kius ga­mi­ni su did­žiau­siu ma­lo­nu­mu?
– La­biau­siai pa­tin­ka kep­ti kek­siu­kus. Grei­ta, pa­pras­ta, ska­nu. Ska­niau­si de­ser­tai man yra tie, ku­rie pa­puoš­ti vai­siais – pa­ma­čius iš­kart akys spin­di, ne­ži­nau, kodėl. Ar­ba gaivūs tor­tai. Nemėgs­tu la­bai stip­raus sal­du­mo, at­virkš­čiai – pa­tin­ka gai­vu­mas ir ta to­kia rūgštelė, ku­ri la­bai ap­gau­lin­gai pa­sle­pia cuk­raus kiekį.
– Kal­bi kaip pa­ty­ru­si kon­di­terė. Iš kur vi­sos ži­nios ir idė­jos?
– Žiū­riu ne­ma­žai mais­to ga­mi­ni­mo laidų. Tik at­si­ren­ku, ku­rios pa­tin­ka, nes yra to­kių, ku­rios man – nuo­bod­žios. Daug idėjų ir re­ceptų da­bar in­ter­ne­te. O ir ma­ma, ra­du­si pa­ti­kusį, pa­pra­šo pa­ga­min­ti. Ir pa­ti paimp­ro­vi­zuo­ju, bet daž­niau­siai ga­mi­nu sąži­nin­gai pa­gal re­ceptą.