Ten, kur būta ne savo valia

Apie spro­gimą ne­ži­no­jo ir ar­mi­jo­je

Tuo­met, kai spro­go reak­to­rius, Sau­lius tar­na­vo bu­vu­sio­je Če­kos­lo­va­ki­jos Res­pub­li­ko­je. Ir apie ava­riją ne­ži­no­jo nie­ko. Tik už che­minę taršą at­sa­kin­go būrio vai­ki­nai ga­vo įsa­kymą naktį tik­rin­ti ra­dia­cinį foną ir spe­cia­liuo­se žur­na­luo­se re­gist­ruo­ti ži­nias. Kodėl turė­jo tą da­ry­ti, ir pa­tys ne­ži­no­jo. Įsa­ky­mas yra įsa­ky­mas, jį rei­kia vyk­dy­ti. Tiesą su­ži­no­jo vėliau, kai ava­riją su­sekė Va­karų ša­lys.
1986 m. ru­denį Sau­lius baigė ka­rinę tar­nybą ir grįžo at­gal į Ku­lius pas tėvus. Kitų metų va­sarą at­šo­ko ves­tu­ves, o rugpjū­čio pra­džio­je ga­vo šau­kimą į ka­rinį ko­mi­sa­riatą. Jau ži­no­jo, ga­li­ma sa­ky­ti, nea­be­jo­jo, kur teks va­žiuo­ti. Tik ta­da il­gai, gal de­šimt dienų, laikė va­di­na­ma­ja­me re­zer­ve. Tas nea­pibrėž­tu­mas, pa­me­na Sau­lius, ge­ro­kai įgri­so – nei nor­ma­liai dirb­ti, nei gy­ven­ti ga­li. Viską metęs lėk kas­dien į Plungę, ten trin­kis per visą dieną ko­mi­sa­ria­te, pa­skui vėl grįžk.
Neap­si­kentęs ėmė ir lep­telė­jo kažką – kaip mat at­si­dūrė au­to­bu­se pa­ke­liui į Rygą. 
Na­mie li­ko pir­ma­gimės duk­relės be­si­lau­kian­ti žmo­na. Pak­laus­ta, ar ne­suėmė baimė, ji truk­telė­jo pe­čiais – o ką reikė­jo da­ry­ti, pa­si­rin­ki­mo juk ne­bu­vo…

Gy­ve­ni­mas lik­vi­da­to­rių sto­vyk­lo­je

Kai di­de­lis ir pil­nas į tar­nybą pa­šauktų vyrų au­to­bu­sas pa­ga­liau at­ke­lia­vo į Rygą, kai ku­riuos bend­ra­ke­lei­vius iš jo ne­šte iš­nešė. Da­lis jų bu­vo taip „pri­si­vai­šinę“, kad ko­jos ne­be­laikė. Vi­sus blai­vius ir gir­tus su­so­di­no į ka­rinį trans­por­tinį lėktuvą ir išsk­rai­di­no į Čer­no­bylį. Kai iš­lai­pi­no kaž­ko­kia­me Uk­rai­nos oro uos­te, me­na Sau­lius, pa­si­ju­to vi­siš­kai ap­kurtęs nuo lėktu­vo triukš­mo ir vib­ra­ci­jos. Ka­ri­nin­kai šau­kia nau­jokų pa­var­des, o tie žiū­ri ir nie­ko ne­gir­di. Tas kur­tu­mas kurį laiką ypač er­zi­no, bet pa­skui pra­ėjo.
Nau­jo­kus tuo­jau nu­vežė į mies­telį, ku­ria­me gy­ve­no ki­ti lik­vi­da­to­riai, pa­rodė, kur įsi­kur­ti. Vi­si ap­lin­kui bu­vo lie­tu­viai. „Vie­noj pa­la­pinėj su dviaukš­čiais gul­tais tal­pin­da­vo po dvi­de­šimt ar tris­de­šimt žmo­nių. Bet kaž­kaip su­tilp­da­vom, – pri­si­me­na Sau­lius. – Juk vie­ni dir­bo iki pietų, ki­ti – po pietų.“
Vos tik at­va­žia­vu­sius sen­bu­viai įspėjo neiš­sigąs­ti, nes ne­tru­kus vi­siems la­bai įsis­kaudės gal­vos. Ir iš tiesų – taip su­spaudė, kad vy­rai ne­ži­no­jo, kur dėtis. Kaip sen­bu­viai ir bu­vo sakę, po ku­rio lai­ko skaus­mas nu­ri­mo. Nau­jo­kai bu­vo įspėti dėvėti ap­sau­gi­nes kau­kes, bet po pir­mos sa­vaitės vi­si jas nu­metė.
Taip pra­si­dėjo tik­ras lik­vi­da­to­riaus gy­ve­ni­mas – į nieką ne­krei­piant daug dėme­sio. Kai ge­riau ap­si­dairė, tarp čia esan­čiųjų ku­liš­kis su­ti­ko sa­vo bu­vusį grupės draugą iš Rie­ta­vo tech­ni­ku­mo, kur abu mokė­si elekt­ro­me­cha­ni­ko spe­cia­lybės. Bet dar la­biau nu­ste­bo iš­vydęs ir sa­vo bu­vusį dėsty­toją Ze­noną Mockų (apie jį „Že­mai­tis“ rašė ba­land­žio 23 d. nu­me­ry­je).
Pa­čio­je elekt­rinė­je tą mėnesį Sau­lius bu­vo gal pen­kis kar­tus. Kas­dien ten dirb­ti bu­vo per daug pa­vo­jin­ga, be to, juos siųs­da­vo tal­kin­ti ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se, kolū­kiuo­se, mies­te­liuo­se.
Į elekt­rinę vež­da­vo dirb­ti gal po­rą va­landų, vi­sa­da – tik pus­die­niui. Kol nu­va­žiuo­ji, kol pa­skirs­to už­duo­tis, kol ką nors pa­da­rai, žiūrėk, jau ir at­gal me­tas.

Elekt­rinė­je – kaip skruzdė­ly­ne

Čer­no­by­lio ato­minė elekt­rinė – sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mo ir nu­pa­sa­ko­ja­mo dyd­žio. Ko­ri­do­rių ko­ri­do­riai, ap­lin­kui dau­gybė žmo­nių. Nau­jo­kai sek­da­vo sen­bu­vius, nes tie jau bu­vo ap­si­pratę, ge­riau orien­ta­vo­si pai­nia­me pa­sta­te. Čia knibždė­te knibždė­jo ne tik pa­šauktų ka­rei­vių, bet ir gau­sybė sa­va­no­rių ci­vi­lių, ypač su­vi­rin­tojų. Bet ir kitų pro­fe­sijų vy­rai ėjo dirb­ti sa­vo no­ru, nes už darbą mokė­da­vo la­bai ge­rus at­ly­gi­ni­mus.
Sau­liui yra tekę ne­šti švi­no plokš­tes, mat per jas ne­praei­na spin­du­liuotė. Yra buvęs pa­si­ųstas dirb­ti į pa­tal­pas, ku­rio­se il­giau kaip 10 mi­nu­čių būti ne­ga­li­ma. Atei­na ka­ri­nin­kas, pa­ma­tuo­ja ra­dia­ci­jos lygį, pa­gal tai nu­sta­to dar­bo lai­ko trukmę, ir dir­bi sa­vo mi­nu­tes.
Kitą kartą reikė­jo iš­kal­ti be­to­ni­nes grin­dis, nuo­lau­žas su­krau­ti į mai­šus ir iš­neš­ti. Pa­tal­po­je stovė­jo kra­nas, tuos mai­šus leidęs že­myn į kitą aukštą. Ten – ki­tas kra­nas, ir taip kol pa­siek­da­vo sunk­ve­ži­mius.
Kartą Sau­lius su­manė pa­gud­rau­ti: nu­nešė pirmą maišą, ap­si­dairė. Ap­link vi­si zu­ja, vie­nas ki­to ne­pažįs­ta, nei kas žiū­ri, nei kont­ro­liuo­ja. „Kam čia plėšy­tis“, – pa­gal­vo­jo ir pa­si­traukė į kampą. Nie­kas neatk­reipė dėme­sio; gal jis iš ki­tos grupės, pri­sėdo pailsė­ti, ir te­gul. O Sau­lius gal­vo­jo: „Neš­kit, kad no­rit, ir be manęs“, – da­bar juo­kia­si pri­si­min­da­mas tas die­nas.
Ki­ti dar­bai daž­niau­siai bu­vo su­si­ję su va­ly­mu – nu­kenks­mi­ni­mu. „Pa­ro­do kokį me­ta­linį gro­tuotą langą, nu­kai­ši – va, ir vi­sas dar­bas.“
Būda­mas kaž­ke­lin­ta­me elekt­rinės aukš­te ku­liš­kis matė ap­link nu­svi­lusį, pa­rau­do­na­vusį mišką, reak­to­riaus viršų, stry­pe­lių salę...
Baigę darbą elekt­rinė­je vy­rai skubė­da­vo į ma­ši­nas, vež­da­vu­sias at­gal į sto­vyklą, o ten kiek­vie­nam – po mi­ne­ra­li­nio van­dens bu­telį. Už va­lymą at­sa­kin­ga grupė nu­kenks­mi­na rūbus, pa­kei­čia juos, nu­plau­na ma­ši­nas. Pas­kui pa­tik­ri­na do­zi­met­rais. Jei blo­gai nu­plau­ta – plau­na iš nau­jo. Po šių pro­cedūrų par­vež­da­vo į sto­vyklą.

Ma­si­no me­lio­nais

Pa­kelė­se lik­vi­da­to­riai daug kur su­tik­da­vo me­lio­nus par­da­vinė­jan­čių uk­rai­nie­čių. Lie­tu­vo­je to­kie vai­siai ta­da dar bu­vo re­te­nybė, todėl vy­rai neat­sis­pir­da­vo pa­gun­dai ir nu­si­pirkę pa­kelė­je ska­nau­da­vo. Ar­ba po­mi­dorų – gra­žių, su­no­ku­sių. Perp­jo­vei tokį, o ja­po­niš­kas do­zi­met­ras (tiks­lus kaip nė vie­nas ki­tas) jau ir šo­kinė­ja.
Iš kur so­vie­tai tuo me­tu ga­vo ja­po­niškų do­zi­metrų? – ste­biuo­si. Sau­lius paaiš­ki­no, kad elekt­ri­nei bu­vo pri­pirk­ta ne­ma­žai už­sie­nie­tiškų prie­taisų.
Grįžę vy­rai įpras­tai ap­si­šva­rin­da­vo ir sėsda­vo pie­tau­ti. Mais­to už­tek­da­vo iki so­ties ir dar lik­da­vo. Būda­vo, su­me­ta jo at­lie­kas, at­va­žiuo­ja ko­kia uk­rai­nietė ir iš­si­ve­ža jas sa­vo par­šams penė­ti.
Po pietų – lais­va­lai­kis. Ne­re­tai būda­vo nuo­bo­do­ka, tad lik­vi­da­to­riai ei­da­vo į mies­te­lio ka­vi­nes li­mo­na­do at­si­ger­ti, šiaip pa­si­bas­ty­ti – ne­si­jautė la­bai su­var­žy­ti. Tie­sa, žy­mia­ja­me Le­ni­no kam­ba­ry­je vyk­da­vo ideo­lo­ginės pa­skai­tos, bet Sau­lius, kaip ir dau­gu­ma kitų vyrų, jų ne­si­klausė.
Sun­kiau bu­vo ka­ri­nin­kams. Juos, ma­tyt, la­biau kont­ro­lia­vo, o ei­li­niai nuo vi­so­kių po­li­ti­nių va­landė­lių iš­si­suk­da­vo leng­viau. Vie­to­je jų mie­liau trauk­da­vo į ki­no teatrą filmų, nes te­le­vi­zo­rius rodė tik vieną pro­gramą. Dar žais­da­vo šach­ma­tais, šaškė­mis, mau­dy­da­vo­si.

Apie uk­rai­nie­tišką na­mi­nukę ir kar­cerį

Ki­to­mis die­no­mis vež­da­vo į kolū­kius įvai­riau­sių va­ly­mo darbų. Sunk­ve­ži­miu nu­bil­di­na apie pen­kio­li­ka dvi­de­šimt žmo­nių į kokį kolū­kio centrą, įjun­gia mu­ziką, kad links­miau būtų, ir į darbą. Grįžtant į sto­vyklą su­gal­vos vy­rai kokį bu­te­laitį nu­si­pirk­ti. Su­si­me­ta pi­nigų vai­ruo­to­jui, o tam kas, pra­šo – su­sto­ja.
Kartą va­ka­re iš­ri­kia­vo vi­sus. Sto­vi vie­nas ri­kiuotė­je su tri­lit­ri­niu na­mi­nukės. Ka­ri­nin­kas lie­pia stik­lainį dau­žy­ti, bet žmo­gus ne­klau­so. Ta­da pa­ts ka­ri­nin­kas kaukš­telė­jo per stik­lainį ir iš­lie­jo vel­nio la­še­lius. Sau­lius gal­vo­ja – bus da­bar tam varg­še­liui ries­ta, gal net lup­ti gaus. Bet kur jį už­da­rys, kar­ce­rio tai nėra?! Ka­ri­ninkų būta iš­ra­dingų – tri­lit­ri­nio sa­vi­ninką su­grūdo į BTR šar­vuotį.
Kad ta uk­rai­nie­tiš­ka, iš bul­vių va­ry­ta na­mi­nukė – tik­ri vel­nio la­šai, Sau­lius įsi­ti­ki­no ir pa­ts. Kur tu ne­pa­ra­gau­si, jei yra pro­ga – muk­telė­jo, o pa­skui visą naktį „vel­nius šaukė“.
Na­mo iš­lydė­da­vo si­re­nos
Taip Čer­no­by­ly­je pra­bėgo pir­mas mėnuo. Ant­ro tar­nau­ti Sau­liui ne­be­te­ko. Ta­rybų vald­žia galų ga­le iš­gir­do moks­li­ninkų re­ko­men­da­ci­jas ir pa­lei­do jau­nus, 30-ies metų ne­su­lau­ku­sius vy­rus na­mo.
Ten, sto­vyk­lo­je, ga­lio­jo ne­ra­šy­ta tai­syklė, kaip pa­gerb­da­vo mi­siją at­li­ku­sius ir na­mo iš­vyks­tan­čius lik­vi­da­to­rius – juos iš­lydė­da­vo gaud­žiant gais­ri­nių si­re­noms.
Per mėnesį lai­ko Čer­no­by­ly­je Sau­lius su­rin­ko šiek tiek dau­giau nei pusę tuo­met leis­tos berų dozės. Bet ne be­rai tuo me­tu bu­vo gal­vo­je – skubė­jo na­mo pas be­si­lau­kian­čią žmoną. Spa­lio 1 dieną juos par­skrai­di­no į Rygą, o iš ten ke­liau­kit, kaip no­rit. Oro uos­te laukė eilės tak­sistų, už 60 rub­lių par­lak­di­no į Šiau­lius. Iš čia trau­ki­niu par­si­kratė į Plungę, pa­taikė į pirmą ry­tinį au­to­busą ir taip su­grįžo na­mo. Dia­nai Sau­liaus su­grįži­mas bu­vo did­žiau­sias ne­tikė­tu­mas.
„O jau su­šalęs grįžo! Iš­vežė tai va­sarą, o grįžo ru­denį, su tais pa­čiais plo­nais va­sa­ri­niais dra­bužė­liais“, – pri­si­me­na ji.
Po kiek lai­ko Sau­liaus se­suo at­vežė laik­raštį su straips­niu apie tai, kad iš­siųs­tiems į Čer­no­bylį pri­klau­so pa­pil­do­mas 3-jų mėne­sių at­ly­gi­ni­mas. Jis su tuo straips­niu – pas kolū­kio vald­žią. Tie, nors ir raukė­si, bet vien­kar­tinę iš­moką iš­mokė­jo.
O dau­giau nie­ko ir ne­ga­vo. Ka­ri­nis bi­lie­tas, ir tas – SOD­RO­JE, nes pa­rei­ka­la­vo ati­duo­ti dėl pen­si­jos kau­pi­mo.

Čer­no­by­lie­čių or­ga­ni­za­ci­ja neat­si­laikė

Iš pra­džių Sau­lius da­ly­va­vo bu­vu­sius čer­no­by­lie­čius vie­ni­jan­čios or­ga­ni­za­ci­jos veik­lo­je Plungė­je. Ta or­ga­ni­za­ci­ja bu­vo išrū­pi­nu­si šio­kių to­kių ma­lo­nių sa­vo na­riams: ne­reikė­da­vo mokė­ti įva­žiuo­jant į Pa­langą, kar­tais į sa­na­to­riją nu­vež­da­vo, pas sto­ma­to­logą. „Juk mes vi­si, čer­no­by­lie­čiai, be dantų ir nu­plikę“, – liūd­nai šyp­te­li Sau­lius. Bet da­bar nei tos or­ga­ni­za­ci­jos, nei ki­tos bend­ros veik­los ne­bėra. Likę tik pri­vatūs bu­vu­sių lik­vi­da­to­rių ry­šiai.
Ta­da jau­nai, vieną duk­relę au­gi­nu­siai šei­mai te­ko girdė­ti ir ne­ma­žai šnabž­de­sių už nu­ga­ros – va, da­bar tai jau vis­kas, ne­be­bus vaikų. Bet kal­bos nu­ti­lo, kai 1994 me­tais į pa­saulį at­ėjo ant­ro­ji duk­ra.
„Tuo­met dar gy­va­vu­si čer­no­by­lie­čių drau­gi­ja mer­gai­tei do­va­no­da­vo vi­ta­minų, žaislų, kitų smul­kių do­vanė­lių,“ – pri­si­me­na Dia­na. Da­bar ji pa­ti pa­de se­ny­viems ir pa­gal­bos lau­kian­tiems žmonėms, mat dir­ba So­cia­li­nių pa­slaugų cent­re.
Abi Kvekšų duk­ros jau suau­gu­sios, baigė moks­lus ir gy­ve­na Klaipė­do­je. Ne­pa­na­šu, kad iš­keistų Lie­tuvą į sve­čią šalį – kaip ir pa­tys Kvek­šai, tvir­tai įsi­ki­bo sa­vo kraš­to žemėn. Vie­nos duk­ros dvy­nukės jau pa­čios mėgi­na ro­po­ti ant gim­tinės žemės, o ki­tas kūdikė­lis – dar pa­ke­liui.
Prie jau­kaus ir tvar­kin­go Dia­nos ir Sau­liaus Kvekšų na­mo įėji­mo pa­va­sa­rio vėjy­je sve­čiui mo­juo­ja vėliavėlė su že­mai­tiš­ka meš­ka, o ant sie­nos spin­di dvi pa­sa­gos, tar­si sim­bo­li­zuo­jan­čios dvi­gubą laimę. Tik­riau­siai tą, ku­ri mums kiek­vie­nam duo­ta gy­ve­ni­mo, ir tą, ku­rią žmonės net ir sun­kiau­sių iš­ban­dymų aki­vaiz­do­je su­ge­ba su­si­kur­ti pa­tys.