
Naujausios
Karšta 1987 metų vasara
Tais metais rajonų kariniai komisariatai dirbo intensyviai – šaukė kariuomenėje tarnavusius jaunus vyrus, tebeturinčius prievolę pakartotinėms pratyboms, į vadinamus mokymus. Tie mokymai nuo pat Černobylio branduolinės avarijos 1986 m. buvo ne kas kitas, kaip komandiruotės į likvidatorių stovyklą.
Turbūt Lietuvoje neliko kaimo ar miestelio, iš kurio į Černobylį nebūtų pašauktas bent vienas vyras. Ne išimtis buvo ir Didžiųjų Mostaičių kaimas Plungės rajone. Čia gimęs, gyvenęs ir tuo metu medienos perdirbimo meistrijoje pradėjęs dirbti, senyvą ligotą mamą vadavęs Jurgis Viršilas 1987 m. vasarą taip pat gavo tokį šaukimą. Iš viso kaimo tik jis vienintelis. Važiuodamas į tuometinį Plungės rajono karinį komisariatą žinojo, kas jo laukia. Privalomą karinę tarnybą jau buvo atpylęs toli už Volgos, bet tebebuvo rezervo sąraše.
Prieš tai namie su artimaisiais jau buvo apgalvoję planą, kaip suktis iš tos bėdos, tad su savimi vežėsi 1 000 rublių. Jurgio labai reikėjo čia – padėti našle likusiai, sunkiai su ramentais vaikštančiai mamai. Nors be jo buvo dar du broliai, bet jie turėjo savo šeimas, mažus vaikus. Vienintelė sesuo mirė būdama tik 23-ejų, tad jis buvo arčiausiai tėvų.
Tais laikais su vadinamu kyšiu galėjai daug ką pasiekti: pasitrumpinti eilę butui, automobiliui, susiorganizuoti kelialapį į sanatoriją, įtaisyti vaikus į mokslus. Jei negalėjai ko pasiekti su kyšiu, tai pavykdavo su labai dideliu kyšiu.
Jurgis, spausdamas kišenėje tūkstantį, mirktelėjo kariniame komisariate dirbusiam majorui. Girdi, imk pinigus, paleisk mane namo. Tas būtų sutikęs, tūkstantis – riebus kąsnis, bet mostelėjo galva netoliese sėdėjusios moteriškės pusėn: „Negaliu, brolyti, ji tavęs nepaleis...“
Liepsnojo širdis ir tėvų namai
Jurgis tik tada sužinojo, kad kariniame komisariate dirbusi pusseserė įkeitė jį vietoj likvidatoriais turėjusių tapti savo brolių. Mostaitiškis negalėjo tuo patikėti. Pusseserė juk turėjo žinoti jo padėtį, kad dar be savos šeimos, kad gyvena vienkiemyje su ligota mama.
Gėlė širdį dėl išdavystės. Tokių sandėrių pasitaikė ne vienas. Apie kariniuose komisariatuose tuo metu vykusią „prekybą“ laisve buvo užsiminęs ir kitas černobylietis Saulius Kvekšas iš Kulių (apie jį rašėme balandžio 30-os dienos „Žemaičio“ numeryje.)
Kuliškiui netrumpą laiką teko praleisti komisariate, vadinamame rezerve, tad turėjo progos iš šalies stebėti ne vieną per tą laiką įvykusį sandėrį. Už pinigus ne vienas išsipirkdavo nuo kelionės į Černobylį, vietoj savęs įkeisdamas kokį tylesnį ar vyresnį žmogelį iš sąrašo žemiau. Tam nelikdavo nieko kito, tik važiuoti ten, kur siunčiamas. Pamėgink protestuoti ar prieštarauti – ir tave patį, ir šeimą „struktūros“ sutvarkys taip, kad daugiau nekils nė menkiausias noras priešgyniauti. Dabar atsigintum įvairiomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, nepatiko – išvažiuotum užsienin, bet Tarybų Sąjungoje egzistavo tik įsakymai, nuo kurių pro aklinai uždaras valstybės sienas nepabėgsi niekur.
Nepabėgo ir Jurgis. Iš Plungės surinkę grupę vyrų rugpjūčio 10 dieną išvežė į Gargždus, iš ten – į Rygą. Ten sulaipino į karinį transportinį lėktuvą. Tik vėliau sužinojo, kad jam išvykus, po trijų dienų užsidegė tėvų namas. Laimė, subėgę kaimynai ir gaisrininkai spėjo užgesinti.
Skrydis į nežinią
Skrenda Jurgis į nežinią, o lėktuvo liukai atidaryti, atsisėsti nėra kur. Kas rūpinsis tuo patogumu, juk vežė tik darbo jėgą, tarsi ne žmones. Nusileidus lėktuvui, tuojau sunkvežimiu nugabeno į stovyklą, kurioje jau gyveno kiti likvidatoriai, anot Jurgio, ir viršininkai, ir virėjai – beveik vien lietuviai.
Stovykloje tvyrojo kažkokia nenusakomai bjauri, tarsi sieros kvapo smarvė. Vos tik atvažiavus, labai įsiskaudėjo galvą, apėmė bendras silpnumas ir svaigulys. Su tokiu negalavimu Jurgis vargo apie dvi savaites, paskui pamažu aklimatizavosi ir bjaurūs pojūčiai praėjo.
Gyveno, kaip ir kiti, brezento palapinėse, kartu po 30 vyrų. Gultai dviem eilėmis. Palapinėje buvo net grindys ir tokia metalinė krosnelė, vadinama „buržuikė“ patalpai šiek tiek pašildyti, kai rudeniop oras pradėdavo vėsti. Tik su tuo kūrenimu – ir vargas, ir siutas. Atveža į stovyklą kokių rąstgalių (kas žino, ar jie iš sveiko, ar iš radiacijos nudeginto miško) – susipjaustyk kaladėmis pats. Jurgiui, iš miškingo kaimo kilusiam, prieš tai padirbėjusiam ir lentpjūvėje, ne bėda, bet ta benzopjūklo grandinė tokia atšipus, kad apžergęs gali į Telšius joti. Ir nei kaip, nei kuo pagaląsti.
Nuo ryto iki vakaro – muštro ritmu
Kai atvežė į likvidatorių stovyklą, jokių mokymų ar instruktažo, ką ir kaip daryti, nebuvo. Gyvenimas čia vyko griežtu kariuomenės muštro pagrindu. Keldavo 7 valandą, o šeštadieniais – 6 valandą ryto, nes šeštadienį reikėjo eiti į pirtį, po to apsitvarkydavo ir pasiruošdavo dienos darbams.
Marškiniai – visada su baltu apykaklės įsiuvu, kurį, moki ar nemoki, prisisiūk pats, batai – sunkūs kerzavi. Išrikiuos, būdavo, ir žengte marš su daina į valgyklą. Maistą tiekdavo paprastą ir įprastą kariuomenėje: įvairios košės, kopūstienė, duona, arbata ar miežių kava. „Duodavo ir mėsos, tokios gyslotos“, – pamena Jurgis.
Ne tuojau pat išvežė darbams į pačią elektrinę. Daugiausiai, ar ne 17 dienų, elektrinėje mostaitiškis dirbo rugsėjo mėnesį. Tai buvo labai ypatingas laikas. Būdavo, veža iki vadinamos zonos vienu sunkvežimiu, paskui liepia persėsti į kitą. Sunkvežimius varydavo per kažin kokius garus, nukenksmindavo.
Atvežti į elektrinę vyrai niekada nežinodavo, kokį darbą teks atlikti. Kur reikės triūsti, visada pasakydavo viršininkai. Dirbo visur: ypatingo pavojingumo zonoje, ant stogo, ardė betonines grindis. Būdavo, betono nuolaužas sudeda į konteinerius ir lynais leidžia žemyn, į sunkvežimius.
Ne vieną kartą Jurgį siuntė ir į ypatingo pavojingumo zonas, kuriose galima būti tik minutę kitą. Kartais tekdavo eit ir į patalpas už storiausių durų, kur niekada neleisdavo dirbti po vieną. Būdavo, duris praveria, įleidžia, pasako, kada turi išeiti. Jei užsižiopsojai, nespėjai, durys gali užsiverti, ir liksi už jų.
„Įeini, pašluoji ką nors truputį ir tuojau liepia eiti lauk – jau siunčia kitus. Tavo misija tai dienai baigta. Tada mums liepia maudytis, valo aprangą, batus. Nuo to nuolatinio maudymosi man ir oda, turbūt, buvo suplonėjusi, – juokiasi prisimindamas. – Kitą dieną liepia nešti švino plokštes. Keletą laiptų palipi, jau liepia keistis su kitu, varo lauk, liepia praustis ir švarintis drabužius. Drabužiai buvo apiplyšę, naujų ir gerų niekas nedavė.“
Elektrinė buvo nenusakomo aukščio, menas Jurgis. Žiūri nuo viršaus žemyn, žmogus atrodo menkas lyg skruzdėlytė. O juk tokie jie ten ir buvo – darbo skruzdėlės.
Jiems buvo griežtai pasakyta be leidimo neliesti jokių metalinių daiktų. Kartą nutiko baisus dalykas – eidami pro šalį keturi kareiviai kažin ko sumanė pakelti kažkokį vamzdį. Tik prilietė ir krito vietoje negyvi. Niekas nežinojo, ką palietė, kokios tautybės ar kas jie buvo. Stovykloje apie tai niekas nekalbėjo.
Po darbo veždavo atgal į stovyklą. Aišku, visur reikėjo dėvėti kaukes, bet jos buvo plonos, kažin kiek saugojo. Be to, niekas ir nekontroliavo – nori dėvėk, nori ne. Tai ir vaikščiojo be kaukių.
Vienas kitas turėjo su savimi pasiėmęs fotoaparatą, tačiau ką nors fotografuoti buvo griežtai draudžiama.
Kuopė ir ukrainiečių kiemus
Tomis dienomis, kai neveždavo dirbti į elektrinę, vyrai valė„už zonos ribų“ esančius kaimus. Važiuoji, aplink tuščia, jokio paukščio ar gyvūno (kartą matė kiškį), o tuo labiau žmogaus. Tušti namai, tuščios apylinkės. Sodai lūžta nuo sunokusių obuolių, miške piršto didumo mėlynės prisirpę. Likvidatoriams buvo pasakyta nesmaližiauti jokiais vaisiais ir uogomis iš pašalies. Bet kur tu susilaikysi... Ypač jei tekdavo dirbti tuose kaimuose, kur dar buvo likę žmonių, o šie pavaišindavo kokiais rudeniniais obuoliais. Bent taip atsidėkojo už daromą tvarką.
Jurgį stebino ukrainiečių nevalyvumas ir aplaidumas. Jo, ūkininko vaiko akimis, sodybos rodėsi apleistos, pilnos visokio šlamšto, kiemuose mėtėsi senos metalinės lovos, kokių mes seniai neregėję. Jie, penkių–šešių vyrų grupė, eidavo per kaimą ir kuopdavo vietinių šiukšles, sunkvežimiais vežė jas į gilias tranšėjas ir laidojo. Į namų vidų neidavo. Kartais nutempdavo visai naujus automobilius. Didžiulis galingas vikšrinis traktorius juos suversdavo į duobes, sulamdydavo ir užversdavo žemėmis.
Po gero mėnesio pasikeitė už Jurgio darbą atsakingas karininkas. Į senojo vietą stojo naujas iš Klaipėdos atvažiavęs vadas. Užmetęs akį į Jurgio darbo registracijos knygutę pasakė jo nebesiųsęs į pačią elektrinę, nes mostaitiškis jau buvo surinkęs savo berų dozę. Tik namo išleisti neskubėjo. Perkėlė dirbti į stovyklos pirtį, kaip visi sakydavo – į „banią“.
Čia, palyginti su kitomis vietomis, jau buvo gerai. Į maišus grūsdavo įvairius nešvarius skalbinius, kartais padėdavo virtuvėje. Būdavo, suverčia maisto atliekas, atrieda kokia ukrainietė arkliu kinkytu vežimu, ir išsiveža tas atliekas gyvuliams šerti. Tada vyrams atsirasdavo ukrainietiškos naminukės, berods, čača vadintos. „Bjauri tokia, prisiminus net purto“, – sako pašnekovas.
Šiaip stovykloje alkoholį vartoti draudė, visi tą žinojo, ir vistiek vartojo…
Namo, bet be sveikatos
Galų gale atėjo spalio galas ir Jurgis galėjo grįžti namo. Visus išvažiuojančius likvidatorius palydėdavo gaisrinių sirenomis. Jurgis iki šiol pamena tą palydų maršą. Parskraidino juos iki Latvijos, Salaspilio. O iš ten – kaip norit. Užėjo vyrai į parduotuvę, manė šį tą kelionei namo nusipirkti, prakalbo rusiškai ir negavo nieko. Pradėjo pusiau lietuviškai aiškinti ko norintys, tada gavo visko.
Po priverstinės tarnybos Černobylyje mostaitiškis vėl grįžo pas mamą, bet gyvenimas jau niekada nebebuvo toks kaip iki nelemtos kelionės. Po kelerių metų palaidojo mamą, labai greitai pablogėjo ir paties sveikata, teko kreiptis į gydytojus. Po kurio laiko medicininė komisija nustatė negalią. Dabar labai gelia kojas, naktimis negali miegoti, dienomis sunku vaikščioti. „Gydytojai parašo kokių vaistų nuo skausmo, o tos jo kojos jau ne mėlynos, bet juodos“, – atsidūsta brolienė Stasė.
Jurgis dabar gyvena Gargžduose, arčiau brolio šeimos, pas kurią sunkią valandą gali priglausti galvą.
O šiaip vienas pats, nedideliame iš buvusio ūkinio pastato perdarytame nuomojamame kambarėlyje. Švaru, tvarkinga, šilta – lyg ne pas viengungį būtum.
Dar kurį laiką šalia Jurgio buvo ir moteris. „Prieš keletą metų mirė mano žmonelė. Guli ten, senosiose kapinėse“, – mosteli ranka. Kalbamės Motinos dieną, jam ką tik grįžus iš bažnyčios, kur meldėsi už mielos mamytės, sesės, savo moters atminimą. Dabar tik prisiminimai ir telikę. Viskas, ką gavo už Černobylyje paliktą sveikatą, tėra tik 69-ių eurų priedas prie neįgalumo pensijos.
Kurį laiką dar veikė buvusių černobyliečių organizacija. Būdavo, retkarčiais susitinka, pabendrauja. Dabar ir to neliko. Amžinybėje jau ir daugelis Černobylyje buvusių Jurgio pažįstamų vyrų.
Dabar, 35-ųjų avarijos metinių proga, per įvairius televizijos kanalus rodė nemažai laidų apie šią katastrofą, jos padarinius. Jurgis nustebo pamatęs, kad aplink, Pripetėje, miškas jau ataugęs. Bet daugiau tų laidų ir nežiūrėjęs. Ką po šitiekos metų jam jos gali papasakoti? Pats geriau žino, kaip ten buvo.
O mes? Ar daug šiandien žinome, kaip ten buvo?
Europos ir pasaulio šalys balandžio neseniai prisiminė ir paminėjo liūdną Černobylio avarijos 35-ųjų metinių sukaktį. Nuo 2016-ųjų Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimu balandžio 26-oji oficialiai laikoma Pasauline Černobylio avarijos atminimo diena.
Prieš kelerius metus Černobylio jėgainė buvo uždengta specialiu gaubtu, kainavusiu 2,2 milijardus eurų, kurį finansavo 45-ios valstybės.
Bet nors ir apgaubtas tuo gaubtu, elektrinės aktyvumas nėra visiškai sustabdytas. Kaip bebūtų, tokio intensyvaus pavojaus nebėra.
Tuojau po avarijos, tuometiniais valdžios duomenimis, žuvo 31 žmogus. Didžiausią jonizuojančios spinduliuotės apšvitą avarijos naktį patyrė apie 600 avarijos likviduotojų, dirbusių atominėje elektrinėje. Ūmi spindulinė liga buvo diagnozuota 134-iems iš jų. 28 netrukus mirė. Šiek tiek vėliau –
dar 19. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, radiacinės apšvitos sukelta liga netrukus nusinešė dar 4 tūkst. gyvybių.
Jungtinių Tautų duomenimis, padidėjęs radiacinis fonas paveikė apie 8,4 mln. Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos gyventojų. Daugybei moterų tuo metų buvo rekomenduota nutraukti nėštumą.
Lietuvos radiacinės saugos centro duomenimis, po Černobylio atominės elektrinės avarijos aplinkoje pasklido didžiuliai radioaktyviųjų medžiagų kiekiai, kartu – ir radioaktyvusis jodas bei radioaktyvusis cezis (natūraliai gamtoje neegzistuojantys dirbtiniai radionuklidai). Radioaktyvūs debesys iš Černobylio nuslinko per visą europinę tuometinės Sovietų Sąjungos dalį, Rytų Europą ir Skandinaviją, o taip pat ir Lietuvą.
Didžiausias radioaktyviojo cezio iškritų tankis buvo nustatytas Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos Federacijos teritorijose. Buvo užteršta apie 150 tūkst. kv. m buvusios SSRS teritorijos ir apie 45 tūkst. kv. m už SSRS ribų Šiaurės ir Rytų Europoje. Aplink Černobylio atominę elektrinę suformuota 30-ies kilometrų apsauginė zona iki šiol laikoma viena iš labiausiai radioaktyviosiomis medžiagomis užterštų vietų pasaulyje.
Kai kurios radioaktyvios medžiagos suyra per kelias dienas, kai kurioms reikia dešimtmečių, kitoms – tūkstančių ir daugiau metų. Be to, keičiantis klimatui ir daugėjant miško gaisrų, kyla pavojus, kad įsiliepsnojus Černobylio miškams vėl labai padidės radiacinė tarša.
Jau senokai Černobylis tapo traukos objektu, ten skuba nelegalių turistų grupės. Ukraina siekia, kad jis būtų įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius Antonio Guterres oficialiame Černobylio avarijos 35-ųjų metinių progai pažymėti skirtame pranešime įvardijo ją kaip vieną didžiausių atominių katastrofų žmonijos istorijoje. Jis pabrėžė, kad dėl avarijos susidariusi radiacinė tarša palietė šimtus tūkstančių žmonių gyvenimus. Tų žmonių išgyvenimai neturi būti pamiršti.