
Naujausios
Vieta – neprižiūrima
Telšiškio minimos kapinaitės yra Raišaičių kaime, važiuojant Alsėdžių link, miškelyje prie pat kelio. Tiesa, greičiau važiuodamas ir tikslios vietos nežinodamas gali ir pralėkti, juolab kad į kapinaites jos nepanašios – nei antkapių, nei kryžių. Ant kalnelio miškelyje stovinčią koplytėlę gožia krūmai, nors pakelėje jie išpjauti – gal vietinių, gal kelininkų.
Pati koplytėle ne naujais dažais kvepianti, atvirkščiai – seniai rūpestingų rankų prisilietimą jautusi. Kažkada aptvertos tvorelės liko gal pusė, kita išklerusi, išvirtusi. Ir buvusių kryžių nematyti. Stiklas, saugantis švč. Mergelės Marijos skulptūrėlę, – musinas, įskilęs.
Metus žvilgsnį koplytėlės vidun matyti, kad ir jis – nevalytas, netvarkytas, liūdną vaizdą sustiprina prie viltingai žvelgiančios Mergelės Marijos kojų padėtos plastikinės tulpės, kažkada turbūt buvusios rausvos, o dabar jau nenusakomos spalvos... Pati koplytėlė – ne medinė, o mūrinė. Galima spėti, kad ją, neprižiūrimą, tik tas ir saugo nuo sunykimo.
Tad ši vieta, kaip įsitikinome nuvažiavę, išties gan apleista. Taip ir rašė mūsų skaitytojas. Tačiau, anot jo, kapinaitės ne visada atrodžiusios šitaip apverktinai. „Net sovietmečiu buvo prižiūrimos ir tvarkingos <...> Tuoj po karo čia susirinkdavo Grumblių, Raišaičių, Paežerės ir Aleksių kaimų gyventojai gegužinėms pamaldoms. Buvo giedama švenčiausios Mergelės Marijos litanija ir kitos maldos.“
Vyrui spaudžia širdį, kad sovietiniais metais, kad ir kaip nesinorėtų lyginti, čia buvo tvarka, o „laisvoj Lietuvoj šitos kapinaitės nerūpi nei Grumblių seniūnijai, nei Alsėdžių parapijai, nei minėtų kaimų bendruomenėms“. Esą nesuprantama, kur dingo žmonių dvasingumas, galiausiai – pagarba čia kažkada palaidotiems žmonėms.
Žmonėms tarsi nereikalinga, o seniūnijai nepriklauso
Tokias kapinaites paprastai prižiūri seniūnijos. Tad kodėl esančios Raišaičiuose paliktos likimo valiai?
Paukštakių seniūnas Aurimas Vasiliauskas, išgirdęs problemą, sakė išsyk atsakyti negalįs. Reikia išsiaiškinti kapinaičių priklausomybę, kieno žemėje jos yra, pasikalbėti su Plungės rajono savivaldybės paveldosaugininku Gintaru Ramonu. Todėl paprašė paskambinti už keleto dienų.
Sulaukęs antro žurnalistų skambučio, A. Vasiliauskas pasakojo buvęs su G. Ramonu į Raišaičius nuvažiavęs, vietą apžiūrėjęs. Esą paskutinįsyk seniūnijos darbuotojai čia koją buvo įkėlę gal prieš dešimt metų. Po to Savivaldybės nuspręsta – jei objektas nėra įregistruotas kaip valstybės saugomas, jo seniūnija prižiūrėti neturi. Tiesa, vieta, kur stovi koplytėlė, – valstybės valdos, laisvas valstybinio miško plotas, tačiau esą jis nėra išskirtas Savivaldybės poreikiams. Matyt, yra Nacionalinės žemės tarnybos žinioj.
„Radom įrašus, kad viskas ten buvo padaryta 1992 metais. Kalbėjom su vietiniais gyventojais, net koplytėlės nugarinėj daly yra parašyta, kad Bagdonienės iniciatyva buvo pastatyta ta koplytėlė. Bagdonų gyvų nebėra, o jų vaikai iniciatyvos tvarkyti nerodo“, – apgailestavo seniūnas.
Kartą per metus aptvarkys
Pasak A. Vasiliausko, dabar net sunku pasakyti, ar kada nors čia buvo kažkas palaidota, nes laidojimo vietų žymių neišlikę, tik stovėjęs kryžius, akmenimis apdėtas. Tačiau aišku, kad ši vieta kažkam dar svarbi, galbūt galimai palaidotų žmonių giminaičiams, nes matęs čia žvakių. Tik kodėl jie patys kapinaitėmis nesirūpina?
Esą net sovietmečiu ši vieta nebuvo įtraukta į kapinaičių sąrašus. Apskritai G. Ramonas, išnaršęs visus archyvus, jokio įrašo apie jas neradęs, tad ir dabar įtraukti į sąrašus nesą reikalo.
Seniūnas paveldosaugininko klausęs, galbūt autentiška yra Marijos skulptūrėle, gal vien dėl to vertėtų šią vietą saugoti. Tačiau ji tesanti plastikinė ir išskirtinės vertės nesukuria.
„Tiesiog žmonės sugalvojo, 1992 metais padarė mūrinę koplytėlę, laiptelius palipimui, ir viskas“, – aiškino seniūnas.
Įtraukta ar neįtraukta į kokius nors sąrašus, bet, matyt, žmonėms vertę ši vieta turi, jeigu ją lanko, žvakeles dega, galiausiai susirūpinę laiškus redakcijai rašo. Tad kažkas juk turi šia vieta pasirūpinti.
Seniūnas patikino, jog taip ir bus. Paukštakių seniūnija turi 23 valstybės saugomus objektus – piliakalnius, senkapius. Dažniau lankomus tvarko dukart per metus, rečiau lankomus – kartą. Šiuo metu kaip tik ruošiamasi važiuoti jų apžiūrėti, baigus pjauti žolę viešose prieigose. Tad važiuodami seniūnijos darbuotojai užsuks ir į Raišaičius.
„Iš pagarbos dūšioms, velionims, kurie galimai buvo čia palaidoti, nuvažiuosim, prakirsim menkaverčius krūmus, kad koplytėlė labiau matytųsi nuo kelio, apgrėbstysim žolę, panaikinsim tvoros likučius“, – žadėjo seniūnas.
Tiesa, didesnių darbų seniūnija ten nedarys ir naujos tvoros netvers – negalinti remontuoti jai nepriskirto objekto. Tačiau žurnalistams žodžiu įsipareigojo šias kapinaites apžvelgti ir aptvarkyti kasmet.