„Ilgiau tverti užveistų žaltynų mes nebegalime“

Ap­leistų sklypų – bent de­šimt

Kad alksnė­niš­kis kalbė­jo ne iš pirš­to lauž­tus da­ly­kus, įsi­ti­ki­no­me sa­vo aki­mis. Pir­miau­sia žur­na­listų dėmesį pa­traukė prie­šais M. Ei­ni­kio sodą akiai ne­ma­lo­nus vaiz­das – džiung­les pri­me­nan­tis ap­leis­tas skly­pas, ku­ria­me ne­trūksta nei pikt­žo­lių, nei iš­vešė­ju­sių krūmynų, nei šiukš­lių. Bai­su ir koją įkel­ti, nes svei­kas tik­rai neišb­ri­si.
Alksnė­niš­kis pa­sa­ko­jo, kad šis skly­pas akis ba­do ne me­tus ir ne du. Esą ši te­ri­to­ri­ja ne­tvar­ko­ma de­šimt­me­čiais.
„Kiek esa­me su šei­mi­nin­ke kalbėję ir pra­šę iš­si­va­ly­ti, kiek se­niū­nas ra­gi­no ap­si­gerbt – nie­ko. Ji ir baudą ne vieną ga­vu­si, bet net ir tai ne­įkvėpė no­ro tvar­ky­tis. O kas ken­čia? Ji pa­ti čia juk ne­gy­ve­na, tai kas jai. O mums ten­ka kas­dien to­kiu vaiz­du gėrėtis“, – su­si­ėmęs už gal­vos pa­sa­ko­jo M. Ei­ni­kis.
Pa­sak jo, blo­giau­sia, kad pikt­žolės iš gre­ti­mo skly­po per­si­me­ta ir į jo daržą. O per­nai, ti­ki­no, nuo tų pikt­žo­lių net aler­giją pa­si­gavęs, dėl to mėnesį pra­lei­do li­go­ninė­je. O kur dar erkės...
E.K. pri­klau­san­čiu ap­leis­tu skly­pu ne­pa­ten­kin­tas ir Sta­sys Ba­guc­kis. Pa­vyz­din­go­je so­dy­bo­je gy­ve­nan­tis vy­ras sakė, jog kas­met vis la­biau įsi­ke­ro­jan­tys krūmy­nai brau­na­si ir į jo te­ri­to­riją. Netrūks­ta ir pikt­žo­lių, ku­rių sėklas į jo so­dybą ne­sun­kiai per­ne­ša vėjas.
„Ge­rai, kad dar tvorą tu­riu. Jei ne ji, iš­vis būtų tra­ge­di­ja. Pik­čiau­sia, kad šis skly­pas ne­tvar­ko­mas metų me­tais. Gal kokį kartą ir bu­vo žolę nu­pjovę, bet tik tiek. Esu ir pa­ts as­me­niš­kai su sa­vi­nin­ke kalbėjęs. Ši aiš­ki­na sodą sūnui per­lei­du­si, bet nei jis, nei ji pa­ti juo ne­si­rūpi­na. Bet jei pa­tys ne­pajėgūs, te­gu sam­do žmogų“, – kalbė­jo S. Ba­guc­kis, kraups­tan­tis nuo kai­mynų ap­si­lei­di­mo.


Nei pa­tys tvar­ko­si, nei ki­tiems leid­žia

Minė­ta ap­leis­ta te­ri­to­ri­ja – ne vie­nin­te­lis „Li­ne­lio“ ša­šas. To­kių šio­je so­di­ninkų bend­ri­jo­je M. Ei­ni­kis ir S. Ba­guc­kis su­skai­čia­vo bent de­šimt.
Ke­letą iš jų, ly­di­mas M. Ei­ni­kio, „Že­mai­tis“ taip pat ap­lankė. Žur­na­lis­tus pa­ma­čiu­si po­nia Vi­da ėmė baks­no­ti į I.L. pri­klau­santį sklypą, be­si­ri­bo­jantį su jos kie­mu. Gar­baus am­žiaus mo­te­ris pa­sa­ko­jo ne­be­ži­nan­ti, kaip pri­pra­šy­ti šio skly­po šei­mi­nin­kus tvar­ky­tis. Esą kitų kai­mynų jie dar pai­so, nes vy­rai, o jos, „se­nos babūnės“, net ne­si­klau­so. „Kad jūs girdė­tumė­te, ko­kiais žod­žiais ma­ne iš­kei­kia, kai ban­dau kalbė­ti“, – ti­ki­no mo­te­ris.
Ji aiš­ki­no, kad net sa­vo žemės ne­ga­li nor­ma­liai iš­dirb­ti, mat kur dur­si, ten – med­žių šak­nys. No­rint kažką pa­da­ry­ti, pir­ma esą rei­kia kir­viu šak­nis at­kirs­ti. O kur dar krūvos lapų ru­denį. „Ar so­de to­kių med­žių rei­kia?“ – pik­ti­no­si Vi­da.
Pa­sak jos, šio so­do sa­vi­nin­kai nei pa­tys tvar­ko­si, nei ki­tiems leid­žia. Esą ji ne sykį norė­jo bent ties skly­po ri­ba kai­mynų pikt­žo­les nu­pjau­ti, bet šie griež­tai užd­raudė kel­ti koją į jų te­ri­to­riją. Kaip ir M. Ei­ni­kis, Vi­da skundė­si ir iš ap­leistų sklypų į jos dar­žą at­ke­liau­jan­čiais šliu­žais. Esą sraigės taip įsi­su­ka į lysves, kad ne­lie­ka nei sa­lotų, nei kopūstų.
Net­var­kin­gu skly­pu skundė­si ir ki­ti kaimynai. Su­tik­ta jau­na šei­ma sakė la­biau­siai ne­pa­ten­kin­ta esan­ti dėl kai­mynų ne­pjau­na­mos žolės ir ne­ge­nimų senų vais­med­žių, nuo ku­rių į jų kiemą kiek­vieną ru­denį pri­kren­ta krūvos lapų. „Pa­tys tu­rim po­rą že­maū­gių me­de­lių, o ru­denį krūvom la­pus ve­žam. Žolė ir­gi ne­pjau­ta. Kiek kartų žadė­jo su­si­tvar­ky­ti ir nie­ko. Neap­si­kentęs pa­ts nurė­žiu į ma­no kiemą virs­tan­čią žolę“, – kalbė­jo vy­ras.
Pa­sak jo, ne­tvar­kin­gie­ji kai­my­nai į sa­vo val­das už­su­ka ir kiek ap­si­tvar­ko tik prie­š liepą vyks­tantį bend­ri­jos na­rių su­si­rin­kimą.


Pir­mi­nin­kas – abe­jin­gas

M. Ei­ni­kis pa­rodė ir kitą sklypą, pri­klau­santį tiems pa­tiems žmonėms. Alksnė­niš­kio tei­gi­mu, to­kius rei­kia įra­šy­ti ant gėdos len­tos, gal ta­da im­sis pro­to. Pats sa­vo te­ri­to­riją at­sa­kin­gai pri­žiū­rin­tis vy­ras įsi­ti­kinęs, kad ko­vo­jant su to­kiais pa­sku­ti­niai „vais­tai“ – vie­šu­mas.
O so­di­ninkų bend­ri­jos pir­mi­nin­kas? Juk būtent jam pir­miau­sia turėtų rūpėti val­do­ma te­ri­to­ri­ja. Bet vi­si kal­bin­tie­ji sakė, kad iš pir­mi­nin­ko jo­kios nau­dos. Esą jam ma­žai „Li­ne­lio“ rei­ka­lai rūpi.
To­kias kal­bas ne­neigė girdėjęs ir „Že­mai­čio“ kal­bin­tas Ša­tei­kių se­niū­ni­jos va­do­vas Zig­man­tas Stru­my­la. Dėl to ne­va ne kartą žmo­nes ra­ginęs ini­ci­juo­ti nau­jus bend­ri­jos pir­mi­nin­ko rin­ki­mus.
Ne nau­jie­na se­niū­nui ir ap­leis­ti „Li­ne­lio“ skly­pai. Se­niū­nas sakė daž­nai pra­va­žiuo­jan­tis jo ži­nio­je esan­čias gy­ven­vie­tes, ap­žiū­rin­tis jas. Ap­si­lei­du­sius įspėja, kad ap­si­kuoptų. Jei gy­ven­to­jai to ne­pa­da­ro per 10 dienų, jiems iš­ra­šo­ma bau­da. Ta­čiau daž­nu at­ve­ju net ir tai ne­pri­ver­čia tvar­ky­tis.
„Kitų prie­mo­nių tvar­ky­tis su to­kiais mes ne­tu­ri­me. Sa­vo skly­pus ap­leidę žmonės galėtų juos par­duo­ti, bet juk ne­pri­ver­si to pa­da­ry­ti. Šiuo at­ve­ju mūsų ran­kos – su­riš­tos“, – aiš­ki­no Z. Stru­my­la.
Pa­sak jo, so­di­ninkų bend­ri­jos na­riai sa­vo te­ri­to­ri­jas pri­va­lo su­si­tvar­ky­ti iki lie­pos mėne­sio. Se­niū­nas pa­žadė­jo ar­ti­miau­sio­mis die­no­mis pa­ts as­me­niš­kai su­si­siek­ti su ap­leistų sklypų sa­vi­nin­kais ir pa­ra­gin­ti juos pa­si­rūpin­ti sa­vo nuo­sa­vy­be. Ki­tu at­ve­ju jie su­lauks bau­dos, jei nie­kas ne­si­keis, – ir ant­ros ar net tre­čios. Kas­kart bau­da – vis di­desnė.
Būtų buvę įdo­mu iš­girs­ti ir bend­ri­jos pir­mi­nin­ko Svajū­no Bag­do­no nuo­monę, ta­čiau jo pa­kal­bin­ti „Že­mai­čiui“ ne­pa­vy­ko. Kiek kartų skam­bi­no­me, jis bu­vo ne­pa­sie­kia­mas. Alksnė­niš­kiai sakė, kad jo daž­nai ne­būna Lie­tu­vo­je. Tad nie­ko keis­to, kad pri­kib­ti prie bend­ri­jos rei­kalų jam pa­pras­čiau­siai nėra ka­da.


Rei­ka­lai pa­judė­jo

Kaip be­būtų, žur­na­listų ap­si­lan­ky­mas „Li­ne­ly­je“ at­nešė šio­kios to­kios nau­dos. Po jo kaip­mat pa­si­keitė vaiz­das prie­šais M. Ei­ni­kio sodą esan­čia­me skly­pe. „Ačiū jums, kad ne­li­ko­te abe­jin­gi mūsų bėdai. Po jūsų vi­zi­to kai­mynė pa­ga­liau su­si­tvarkė sa­vo te­ri­to­riją“, – pa­si­džiaugė į re­dak­ciją pa­dėko­ti už­sukęs vy­ras.
Lie­ka tikė­tis, kad tvar­ka įsi­vy­raus ir ki­tuo­se skly­puo­se. Bent jau I.L. pa­žadė­jo ar­ti­miau­siu me­tu ap­si­kuop­ti abu sa­vo skly­pus.
„Že­mai­čiui“ mo­te­ris ko­ne pri­sie­kinė­jo, kad iki šiol jie ne­sut­var­ky­ti ne iš ap­si­lei­di­mo. Esą ji pa­ti tu­ri bėdų su šir­di­mi, o ir vy­ras ken­čia nuo sun­kios li­gos.
„Ap­si­genė­jo­me med­žių ša­kas ir jų dar ne­spėjo­me iš­vež­ti. Kas­dien grau­žia­me sa­ve dėl to, su­pran­tam, kad gro­žio jos ne­pri­de­da. Ap­lin­kui gy­ve­nan­tys žmonės no­ri tvar­kos, bet mus abu pa­laužė li­gos. Kal­ki­te prie kry­žiaus, šau­dy­ki­te, bet tik­rai ne­galė­jo­me anks­čiau su­si­tvar­ky­ti. Ir da­bar dar ne­la­bai pa­jėgūs, bet tik­rai ar­ti­miau­siu me­tu iš­si­ve­šim ša­kas, nu­si­pjau­sim žolę“, – ti­ki­no mo­te­ris.
Pa­sak jos, ša­kos jau būtų bu­vu­sios iš­vež­tos, ta­čiau šei­ma ne­tu­ri su kuo tai pa­da­ry­ti. Pa­sam­dy­ti trans­por­to ne­va ne­įma­no­ma, nes dėl to­kio kie­kio nie­kas ne­si­var­gi­na va­žiuo­ti. De­gin­ti ir­gi ne­ga­li­ma.
Norė­da­mas pa­gelbė­ti pa­si­li­go­ju­siai šei­mai ir kar­tu ne­tvar­ka be­si­skund­žian­tiems „Li­ne­lio“ gy­ven­to­jams „Že­mai­tis“ dar sykį kreipė­si į Ša­tei­kių se­niūną. Klausė­me, gal se­niū­ni­ja tu­ri trak­to­rių su prie­ka­ba, kad būtų ga­li­ma iš­bo­gin­ti ša­kas, ta­čiau se­niū­nas ap­gai­les­ta­vo, kad to­kios tech­ni­kos se­niū­ni­ja ne­tu­ri. Tad pa­dėti ne­la­bai išei­na, kad ir kaip norėtų­si. Lie­ka tikė­tis, kad su­stiprėję so­dų sa­vi­nin­kai pa­tys pa­si­rūpins sa­vo val­do­mis.