Į tremtį – vos šešiolikos

Alek­sand­ro ir jo tėvo trem­tis

Alek­sand­ro tėviškė – Buo­žių kai­mas Plungės ra­jo­ne. Tėvu­kas valdė 40 ha žemės. Kaip tei­gia Alek­sand­ras, tai ir bu­vo pa­grin­dinė prie­žas­tis jiems pa­tek­ti į 1948 me­tais tre­miamų Si­bi­ran sąra­šus. Šei­ma ži­no­jo, kad juos iš­veš, todėl na­muo­se tuo lai­ko­tar­piu ir ne­gy­ve­no: ma­ma su tri­mis vai­kais slapstė­si, o še­šio­lik­me­tis Alek­sand­ras ir jo tėvas mie­go­da­vo ne­to­li namų ant kal­ne­lio. Juk reikė­jo šer­ti gy­vu­lius. Taip jie vieną rytą ir pa­puolė į stribų ran­kas.
Alek­sand­ras pri­si­me­na, kaip dar bandė bėgti, bet iš krūmų stai­ga iš­lin­do čia jo ty­kojęs stri­bas ir trenkė šau­tu­vo buo­že. Te­ko pa­si­duo­ti. Spėjo pa­siim­ti pu­siau rūky­tos mėsos, la­ši­nių, ke­lio­nei pa­si­pjovė tre­jetą žąsų. „De­ja, šiuo mais­tu ne­pa­si­nau­do­jom – su­ge­do.  Kas vy­ko šei­mo­mis, tie ne­ba­da­vo, o mes su tėvu­ku il­gai ten­ki­nomės die­nai gavę po vieną rie­kelę duo­nos“, – su aša­ro­mis aky­se pri­si­me­na stalgė­niš­kis.
Ir pra­ėjus 70-čiai metų jis tiks­liai pirš­tais pa­ro­do, ko­kio dyd­žio bu­vu­si ta riekė – jų gy­vybės pa­lai­ky­to­ja.


Ste­fos pri­si­mi­ni­mai

Vi­siš­kai ki­taip, op­ti­mis­tiš­kiau, skam­ba jo žmo­nos Ste­fos, ta­da Ple­naus­kaitės, is­to­ri­ja. Jos tėviškė – Vo­re­lių kai­mas Kuršėnų vals­čiu­je, šei­ma – tėvai ir pen­ke­tas vaikų – išt­rem­ti tais pa­čiais 1948-ai­siais. Žemės turė­jo 22 hek­ta­rus. O prie­žas­tis trem­čiai gal bu­vo ta, kad gy­ve­no tarp dviejų miškų ir praei­da­mi par­ti­za­nai daž­nai užei­da­vo at­si­ger­ti iš jų šu­li­nio.
„Vald­žia įtarė, kad pa­de­da­me miš­ko bro­liams. Vai­kai bu­vom, ne­sup­ra­tom, už ką ve­ža. Mums ta­da bu­vo 3, 9, 13, 16 ir 18 metų. Žmo­giš­ki pa­si­taikė stri­bai, lei­do net kiaulę pa­si­pjau­ti, duonos iš­si­kep­ti, todėl į tremtį va­žia­vo­me ne­ba­dau­da­mi. O ir ten ne­pra­žu­vo­me, jau tą pa­tį pa­va­sarį, pa­matę lais­vos žemės ga­ba­liuką (o ji ten la­bai der­lin­ga), bul­vių pa­si­so­di­no­me.“
Tėvynėn grįžo ne vi­si: tėtis ir aš­tuo­nio­lik­metė se­suo mirė tais pa­čiais me­tais, ki­ta se­suo iš­tekė­jo ten ir li­ko gy­ven­ti, brolį ir mamą taip pat pri­glaudė šal­ta Si­bi­ro žemė.


Trem­ti­nių gy­ve­ni­mas Bu­riat-Mon­go­li­jo­je

Nors še­šio­lik­me­čiai Alek­sand­ras ir Ste­fa išt­rem­ti į tuo­me­tinę Bu­riat-Mon­go­liją (1923 m. bu­vo su­for­muo­ta Bu­ria­ti­jos Mon­go­li­jos ASSR, pri­klau­san­ti Ru­si­jai), su­si­ti­ko ne iš kar­to. Alek­sand­rui iš pra­džių te­ko miš­ke nuo nu­kirstų pušų rink­ti sa­kus, pa­ūgėjęs li­po į trak­to­riaus ka­biną. Vie­tovė kal­nuo­ta, ak­me­nuo­ta – daž­nas net ap­virs­da­vo su trak­to­riu­mi be­va­žiuo­da­mas.
Ste­fa ir­gi dir­bo miš­ke, tik ki­toj vie­tovėj: de­gi­no at­plėštą nuo pušų žievę, ša­kas. Sa­ko abu, kad dir­bo ne­va­rinė­ja­mi, ap­si­vilkę va­ti­nu­kes, ap­siavę šil­tus tūbus. Ne­ša­lo, nes ten oras sau­sas, ne­la­bai jaus­da­vo net 50 laips­nių šaltį. „Kai pa­trau­ki oro į burną, at­ro­do, dan­tys trūkinė­ja“, – pri­si­me­na Alek­sand­ras. „Ir su­ski­linė­jo tie dan­tys“, – šyp­so­si Ste­fa.
O Alek­sand­ro tėvu­ko dar­bas bu­vo par­vež­ti į kai­melį van­dens iš kalnų tar­pek­lio, nes šu­li­nių ten ne­bu­vo. Gy­ve­no me­di­niuo­se, vėjo per­pu­čia­muo­se ba­ra­kuo­se. „Pas mus mal­kinės ge­resnės nei tie būstai“, – tei­gia Alek­sand­ras.
Vie­ti­niai iš pra­džių į juos žiūrė­jo at­sar­giai, gal­vo­jo, kad at­vežė kaž­ko­kius ban­di­tus. Bet įsi­ti­kinę, kad at­vež­tie­ji – nor­malūs žmonės, bend­ra­vo su jais kaip su ly­giais, kar­tu dir­bo, kar­tu šven­tes šventė.
O at­si­pa­lai­da­vo žmonės po Sta­li­no mir­ties. Anot Alek­sand­ro, „kaip maišą at­ri­šo: vis dau­giau duo­nos at­vež­da­vo, galė­jai nu­si­pirk­ti lais­vai. Būtu­me iš ba­do pa­si­baigę, jei ne­būtų Sta­li­nas miręs. Se­ni, silp­ni neat­laikė, mirė.“


Su­vedė lem­tis

Jau­ni­mas vi­sur links­mi­na­si. Ir trem­ti­nių at­ža­los or­ga­ni­zuo­da­vo va­ka­ruš­kas, šok­da­vo. Taip jie­du ir su­si­pa­ži­no. „Šok­da­vom kaip pa­siutę. Nors ir dir­bom sun­kiai, bet ener­gi­jos už­te­ko vis­kam, – šyp­so­da­ma pri­si­me­na Ste­fa. – Alek­sand­ras drau­ga­vo su ma­no bro­liu, vis atei­da­vo pas mus. Pa­kal­bi­no, pa­drau­ga­vom ir il­gai ne­laukę tuokėmės.“
Alek­sand­rui at­ro­do, jog Ste­fa jam skir­ta bu­vo pa­ties li­ki­mo. Darbš­ti mo­te­ris, paaug­lystė­je iš­mo­ku­si siū­ti, la­bai pa­gelbė­jo šei­mai, kai reik­da­vo naujų rūbe­lių vai­kams. O tech­ni­kai ga­bus Alek­sand­ras pa­ts iš de­ta­lių yra net trak­to­rių su­rinkęs. Da­bar po­ra džiau­gia­si sa­vo vai­kais Al­bi­na, Ri­ma ir Ge­di­mi­nu, šau­nio­mis jų ant­ro­sio­mis pusė­mis, 7 anū­kais ir 9 proanū­kiais.
1959-ai­siais su tri­me­te duk­ra Al­bi­na Stu­pe­liai grįžo į Lie­tuvą, į Alek­sand­ro tėviškę – Buo­žius. „La­bai ne­kaip bu­vo. Už­dar­bis ma­žas, gy­ven­ti pas anytą, sve­ti­mam kraš­te... Ma­ne net lat­ve va­di­no dėl ki­to­kios tarmės. Spaudėmės kaž­ko­kiam ma­žu­ly­čiam kam­barė­ly. Su ma­žu vai­ku kur čia išbėg­si... Pus­metį kaž­kaip ištvėrėm, net bu­vo min­čių grįžti į Si­birą, kur šil­tes­ni, šir­din­ges­ni žmonės, nors ir ru­sai“, – pri­si­me­na nu­vy­lu­sią gy­ve­ni­mo pra­džią tėvynė­je Ste­fa.
Per­sikėlę į Sta­ne­lius su­tuok­ti­niai ga­vo iš kolū­kio ne­di­duką bu­tuką, vėliau ėmėsi sta­ty­ti trobą. Tą sta­tybą ryš­kiai pa­me­na: pra­dėta 1967, baig­ta 1970 me­tais. „Mer­gaitės daug pa­dėjo: ply­tas tampė, pa­da­vinė­jo tėvui, o jis ir mūri­jo, ir lan­gus, du­ris, grin­dis pa­ts dėjo“, – pa­sa­ko­ja abu.


Gy­ve­ni­mas ski­ria­si kaip die­na ir nak­tis

Pak­laus­ta, kas jai gy­ve­ni­me svar­biau­sia, Ste­fa at­sa­ko, jog vaikų ir anūkų svei­ka­ta bei laimė. „No­riu, kad jie būtų links­mi ir lai­min­gi, kad džiaugtų­si gy­ve­ni­mu“. O įbėgus proanū­kei Bri­gi­tai (anū­kas su šei­ma gy­ve­na ta­me pa­čia­me na­me) did­žiuo­da­ma­si ima pa­sa­ko­ti, ko­kia ta­len­tin­ga šokė­ja ši yra, nors tik aš­tuo­ne­rių, bet jau pel­niu­si ne vieną ap­do­va­no­jimą pra­mo­gi­nių šo­kių kon­kur­suo­se.
Čia pat, Sta­ne­liuo­se, ki­to­je gatvės pusė­je, įsikūręs ir jau­niau­sias sūnus Ge­di­mi­nas su žmo­na Ina, ku­ri ypač rūpi­na­si se­no­lių svei­ka­ta, pa­lai­ko jų dva­sią. Ne­to­li, Plungė­je, ir ma­žie­ji proanū­kiai Jo­nas su Ago­ta, anū­kas To­mas su žmo­na Mo­ni­ka.
Lai­min­gi se­no­liai, gy­ve­na ap­sup­ti rūpes­tingų vaikų ir anūkų. „Mūsų da­bar­ties gy­ve­ni­mas kaip die­na ir nak­tis ski­ria­si nuo tos aki­mir­kos, kai bu­vo­me iš­vež­ti į Si­birą. Daug te­ko iškęs­ti, – su­si­grau­di­na Alek­sand­ras. – Bet aš vi­sa­da ži­no­jau, kur na­mai yra“.