
Naujausios
Susitiko brolis ir sesuo
Artėjant prie stadiono, atrodo, turėjo pasigirsti šunų lojimas, bet iš visos Lietuvos ir kitur čia suvežti šunys – ne kokie kiemsargiai. Daugelis jų parodoje dalyvauja ne pirmą kartą, tad tiek jie, tiek juos atvežę šeimininkai supranta, kad reikia suspindėti ne tik išvaizda, bet ir nerodyti netinkamo charakterio. Jeigu kuris praeidamas pro šalį ir irztelėdavo ant kaimyno, šeimininko buvo tuoj pat sudrausmintas. Juk ne dantų rodyti čia atvažiavę, o varžytis dėl geriausiųjų titulų.
Šeštadienį parodos dalyvių dėmesį traukė vokiečių dogo veislės šunys – brolis ir sesuo, vėl susitikę šioje parodoje. Šios didžiulės kalytės šeimininkė marijampolietė pasakojo, kad šitos veislės šunys jau atsivesti sveria apie kilogramą, o išstypsta per pusmetį. Paskui nebeauga, tik pamažėl iš „bjauriųjų ančiukų“ tampa „parodiniais“.
„Brolis jau tituluotas, o mums tai pirmoji paroda“, – jaudulio neslėpė moteris.
Pasak jos, priimta manyti, jog dideli šunys yra patys pikčiausi. Bet ne. Esą mažiukų reikėtų labiau bijoti, mat jiems paprastai šeimininkai suteikia daugiau laisvės, o didelius šunis reikia įprasti valdyti nuo mažo, todėl jie auga ramūs. „Galit tampyt ir glostyt“, – patikino.
14-os mėnesių gigantai neliko nepastebėti ne tik žurnalistų. „O aš maniau, kad mano šuo didelis“, – negalėjo atsistebėti vienas praeivis.
Šuniukams – ir grožio procedūros
O pamačius garbanotąjį bišoną nė mintelės nekiltų jo išsigąsti – baltutėlis, minkštutėlis, kailiukas pūstas, pats – mažutis, švelnutis.
Šeimininkė sakė, kad toks įspūdis – teisingas. „Tai miesto šuniukai. Labai draugiški.“
Tik auginti tokį reikia pasiryžti – maudyti teks ne rečiau kaip kartą per savaitę. Be to, prie jų kailiuko lengvai limpa lapai, žolė, tad, atrodo, su tokiu pievomis nepasivaikščiosi, jis labiau „pažastinis“. Bet nustebsite – šie bišonai nė kiek nesišeria.
Šalia ant „procedūrinio“ staliuko parodai buvo ruošiamas garbanotojo bišono giminaitis ilgaplaukis Maltos bišonas. Pasiruošimas rimtas – reikia ir ilgą plauką pašukuoti, ir kaspinėlį įrišti. Jei nori būti gražiausias, prie bišonų kartais tenka ir pudros šepetėliu prisiliesti, apie akis papudruoti.
Dalyvavo ir plungiškių augintojų
Slėpdami šuniukus nuo kaitros palapinėse, po skėčiais ar glausdamiesi arčiau krūmų, parodon suvažiavę šunų augintojai ruošė juos pasirodymams ir komisijos vertinimams. Vieni sakė jaučiantys keturkojų stresą, kiti džiaugėsi, kad augintinio nuotaika pakyli. Jaudulio, žinoma, buvo ir patiems šuniukų šeimininkams – jiems reikėjo ir augintinį atitinkamai nuteikti, nuglostyti, ir nieku gyvu savo emocijų jam neperduoti.
Turbūt daugiausiai susikaupimo ir pastangų reikėjo apibėgant „garbės ratą“ – lengvai, grakščiai, nekluptelėjant, atskleidžiant visą augintinio grožį, stebint tiek komisijai, tiek susirinkusiems žiūrovams.
Šias kasmetines parodas mūsų mieste inicijuoja jau ilgai, nuo 1995 m., gyvuojantis Plungės šunų mylėtojų klubas. Jo atstovė Ilona Klimienė „Žemaičiui“ sakė, jog žiūrovų specialiai kviesta nebuvo, tačiau vis tiek atsirado norinčiųjų augintiniais pasigrožėti.
Pirmą dieną vykusios XXIV sertifikatinės visų veislių šunų parodos svarbiausiu titulu džiaugėsi Maltos bišonas, o sekmadienio parodoje „Gintarinė Žemaitija“ didžiausius laurus nuskynė kavalieriaus karaliaus Karolio spanielių veislės šuo.
Gerai sekėsi ir Plungės šunų mylėtojų klubo nariams. Snieguolės Zabitienės veislyno „Pieniškas šokoladas“ rusų bišonas pripažintas kandidatu į čempionus. Tokiu pat titulu džiaugėsi ir Renatos Saudargienės veislyno „Miško nimfa“ kokerspanielis.
Irinos Poliakovos veislyno „Platininis“ vokiečių dogas abi parodų dienas tapo nugalėtoju tarp savo veislės šunų, o Sandros Jankauskienės veislyno „Laumės takas“ australų aviganis pripažintas šios veislės šunų pagrindiniu nugalėtoju.
Iš viso į parodą šunų augintojai suvežė apie 310 keturkojų, dalyvavo veislynai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Estijos bei Suomijos.