Buvo prižiūrėti daržai, o dabar – šabakštynas

„Sta­čiai gėda“

„Pir­ma pa­gal­vo­jo, kad rei­kia su­nai­kin­ti, tik ką to­je vie­to­je da­rys, tai nemąstė. O prie­š tai juk bu­vo dar­že­liai iš­čius­ty­ti, kol Sa­vi­val­dybė ne­liepė jų pa­nai­kin­ti... Da­bar ten – sa­fa­ris. Bu­vo čia sa­vait­galį  tink­li­nio var­žy­bos gre­ta, tai, ži­no­kit, sta­čiai gėda dėl to­kio ap­si­lei­di­mo bu­vo“, – guodė­si skam­bi­nu­sio­ji.
Mo­ters pa­sa­ko­ji­mu, dėl to­kios šio plo­to ne­prie­žiū­ros gy­ven­to­jai ne kartą skundė­si, skam­bi­no į Plungės se­niū­niją, ta­čiau ten iš­girdę – nei ji liepė tuos dar­žus nai­kin­ti, nei jos bėda da­bar tą ap­leis­ta plotą tvar­ky­ti. Ir su­prask, kad mand­ras, o kam gi tvar­ky­ti pri­klau­so?
Nu­va­žiavę ap­žiūrė­ti „gar­siųjų daržų“ pa­matė­me, kad žmonės nė kiek ne­persū­do ir nuo savęs ne­pri­de­da. Tie­sa, ser­ben­tai dar rau­do­nuo­ja ir obe­lys ša­kas sva­ri­na, tik į šviesą ke­lią jiems rei­kia skin­tis pro viską smel­kian­čius žo­ly­nus ir ša­bakš­ty­nus. Vis­kas su­žėlę, aukš­ta žo­le užėję...
Įbri­dus į tokį gy­va­tyną pa­skui tu­ri nuo er­kių ap­si­žiūrė­ti. Jei taip ir to­liau, ypač kai to­kie tro­pi­niai orai, gal ten tik­rai ir gy­vatės veis­tis pra­dės, dar ko­kie gy­viai. Ir toks ne­pri­žiū­ri­mas skly­pas juk ne kaž­kur ato­kioj vie­toj yra, bet dau­gia­bu­čių pa­nosė­je, prie mo­kyk­los aikš­ty­no, gau­siai lan­ko­mo ir mėgsta­mo.


Ne­šie­na­vo ir per­nai

Tie­sa, dar­žiu­kas ar­čiau V. Ma­čer­nio g. 7-ojo A ir 7-ojo B namų dar iš­likęs. Ma­ty­ti, kad pri­žiūrė­tas, iš­ravė­tas. Žmonės čia ir to­liau šei­mi­nin­kau­ja, dar­žo­ves, uo­gas, ki­tas gėry­bes au­gi­na. Tik kad to pri­žiūrė­to plo­te­lio pa­ly­gin­ti su ap­leis­tu – la­šas jūroj.
Čia su­tik­ta mo­te­ris iš 9-ojo na­mo pa­sa­ko­jo, kad vi­sas šis plo­tas iki pat ta­ko bu­vo pa­čių gy­ven­tojų pri­žiū­ri­mas, dar­žas prie dar­žo ri­kia­vo­si.
„Bet vy­ko mūsų na­mo re­no­va­ci­ja ir pa­sakė, kad jo­kių daržų ne­be­ga­li būti, rei­kia pa­nai­kin­ti. Kasė trasą ši­lu­minę, iš­rausė... Ir žmonės kaž­kaip pa­li­ko tuos dar­žus“.
Esą toj vie­toj, kur trasą kasė, už­ly­gi­no, ant vir­šaus že­mių sluoksnį pylė. O li­ku­sia­me daržų plo­te nie­ko ne­darė, tad šian­dien jis ši­taip ir at­ro­do.
Tie­sa, kas ir kodėl užd­raudė dar­žus gy­ven­to­jams čia veis­ti, kal­bin­ta plun­giškė įvar­din­ti ne­galė­jo – esą ne iš pirmų lūpų tas kal­bas girdė­ju­si. Bet ji sa­vo dar­žo­vių lysvę iš­sau­go­jo. Ki­taip ne­ga­lin­ti – ne­dings­ta tas no­ras pirš­tus į žemę su­leis­ti.
Ne ką ge­res­nis vaiz­de­lis čia buvęs ir per­nai. Bet ke­le­tas žmo­nių su­ki­lo, „lermą pa­kėlė“, kaž­kur kreipė­si ir ga­liau­siai te­ri­to­ri­ja bu­vo nu­šie­nau­ta.
Pa­tys 9-ojo na­mo gy­ven­to­jai, įkūrę bend­riją, žolę ap­link nu­si­pjau­na. Sa­ko, vie­nas žmo­ge­lis tą ga­ba­liuką nu­šie­naująs, bet pjau­ti visą gre­ta esantį pie­va vir­tusį sklypą jau būtų di­de­lis įsi­pa­rei­go­ji­mas.


Dar lei­do krapš­ty­tis

Į sa­vo lysvę pa­si­skin­ti jau užau­gu­sių svogūnų laiškų ir vieną kitą pikt­žolę iš­rau­ti at­ėjo dar vie­na dar­ži­ninkė. Jos pa­si­tei­ra­vo­me, kodėl jų na­mas ne­ži­nia kie­no (se­niū­ni­ja to­kio pa­lie­pi­mo iš­si­gynė) drau­di­mo ne­paisė ir to­liau dar­ži­nin­kau­ja?
„Kad mes kreipėmės į Sa­vi­val­dybę ir pa­sakė – dar krapš­ty­kitės. Jau ge­riau lai žy­di gėlės, ne­gu kad au­ga žo­ly­nai. Jūs įsi­vaiz­duo­kit, da­bar ta pie­va iki pat čia būtų, iki pat kie­mo, – 
kalbė­jo 7-ojo B na­mo gy­ven­to­ja. – O ten at­ėmė žmonėms viską ir da­bar, pra­šau, ma­tom, kaip at­ro­do. Bai­su.“
Plun­giškė at­vi­ra­vo sa­vo lysvės žūtbūt ne­si­lai­kan­ti. Pa­sa­kys dar­žo ne­be­veis­ti – ir ap­leis, ne­besės, ne­be­so­dins. O kol to nėra...
Tik būgšta­vo, kad ir jų šva­rus plo­te­lis greit ga­li už­žel­ti – „vėjas sėklas ne­truks iš­ne­šio­ti ir ne­beiš­ravė­sim“.


„Ša­bakš­ty­nas – ne mūsų“

Kai tik mies­te ne­tvar­ka, skam­bi­na­me mies­to se­niū­nei Dan­gi­ru­tei Jur­ku­vie­nei. Jos nu­merį su­rin­ko­me ir šįsyk. Ir pa­taikė­me pa­skam­bin­ti kaip tik tuo mo­men­tu, kai se­niūnė po miestą va­žinė­jo. Tad pa­žadė­jo ne­del­siant ir prie to ša­bakš­ty­no nu­va­žiuo­ti, o pa­skui pa­siaiš­kin­ti, kas se­niū­ni­jai, o kas ne jai at­lik­ti pri­klau­so.
D. Jur­ku­vienė ne­tru­ko iš­siaiš­kin­ti, kad minė­ta ap­leis­ta val­da su daržų li­ku­čiais, va­go­mis, vaiskrū­miais, vais­med­žiais ir aukš­ta pie­va – „Plungės būsto“ ad­mi­nist­ruo­ja­mo V. Ma­čer­nio g. 7-ojo na­mo.
„Jie tu­ri did­žiulį sklypą į mo­kyk­los pusę ir į kitą. Mes nė prie ko. Tai jie ap­si­leidę iki pat ausų ir pa­tys tu­ri tą ša­bakš­tyną iš­si­va­ly­ti“, – ke­lis kar­tus pa­kar­to­jo se­niūnė.
Tie­sa, kad at­va­žia­vo čia ap­si­žiūrė­ti, žmonėms vis tiek išeis į naudą, mat se­niū­ni­ja vis­gi ra­do ir jai pri­klau­santį ne­pjautą pie­vos ga­balėlį, kur, kaip D. Jur­ku­vienė sakė, „gra­žiai gel­to­nuo­ja smil­gos“. Ir tas smil­gas žadė­jo nu­pjau­ti jau kitą dieną.


Bus aikš­telė au­to­mo­bi­liams

Ne tik mies­to se­niū­ni­jos, bet ir „Plungės būsto“ at­sto­vams daž­nai ten­ka į žur­na­listų klau­si­mus at­sa­kinė­ti – ne­pa­ten­kintų įmonės veik­la ne­trūksta. Todėl su­laukę žur­na­listų skam­bu­čio jie jau ne­be­nus­tem­ba, ne­nus­te­bo ir šįsyk.
V. Ma­čer­nio gatvės 7-ąjį namą, ku­riam, anot D. Jur­ku­vienės, su­žėlęs skly­pas ir pri­klau­so, ad­mi­nist­ruo­ja Auš­ra Ven­ga­lienė.
Ad­mi­nist­ra­torė „Že­mai­čiui“ pa­sakė nau­jieną, jog minė­ta­me ap­leis­ta­me skly­pe 7-asis na­mas yra nu­matęs įsi­reng­ti au­to­mo­bi­lių stovė­ji­mo aikš­telę. Esą jau ir pro­jek­tas tam yra pa­reng­tas, be­lie­ka lauk­ti, kol jis bus pa­tvir­tin­tas. O ta­da gy­ven­to­jams teks ieš­ko­ti ran­go­vo ir pra­dėti dar­bus, mat vis­kas da­ro­ma pa­čių žmo­nių ini­cia­ty­va ir lėšo­mis.
„Ir kai da­rys, pa­ša­lins se­nus dar­žus, so­dus. Di­delė aikš­telė bus, apie 15–16 ma­šinų stovės. Gy­ven­to­jai pa­si­darė ka­dast­ri­nius ma­ta­vi­mus. O ka­dan­gi bus ruo­šia­ma ta aikš­telė, pa­pras­čiau­siai viską ap­lei­do ir taip ga­vo­si. Pro­jek­te įtrauk­ta vi­sus krūmus išp­jau­ti. Jie šie­met no­ri tą aikš­telę įsi­reng­ti, gal dar va­sarą pa­si­da­ry­ti su­spės, o kaip pa­vyks... Nors jei ran­govą at­ras, grei­tai pa­da­rys – per mėnesį du.“
Tad esą tvar­ky­ti plo­to ne­sku­ba­ma, nes už jo su­tvar­kymą gy­ven­to­jai vis tiek turės mokė­ti ran­go­vui – pro­jek­te vis­kas įskai­čiuo­ta.
A. Ven­ga­lienė su­ti­ko, kad da­bar „iš tikrųjų ne­gra­žiai“ skly­pas at­ro­do. Bet esą, jei nu­tartų pjau­ti krūmus, reiktų iš nau­jo gy­ven­to­jus ap­klaus­ti, o šie jau gy­ve­na nau­jo­sios aikš­telės lau­ki­mu.
Be­lie­ka tikė­tis, kad šiam ir ap­lin­ki­niams dau­gia­bu­čiams tai pa­sku­tinė to­kia ap­žėlu­si va­sa­ra.