
Naujausios

Kaip viskas prasidėjo
Rugpjūčio 19 d. per radiją pranešė, kad Maskvoje įvykdytas karinis perversmas. 8 val. 30 min. iš Platelių atvykau į Plungės r. Krašto apsaugos departamento (KAD) Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos patalpas Vytauto g. 9. Tame pačiame pastate, be mūsų, dar buvo skirtas kabinetas KAD komendantui Mindaugui Butkiui, o antrame aukšte – Šaulių sąjungos Plungės r. šaulių vadui Stanislovui Jundului. Jį kaip tik tuo metu sutikau pirmo aukšto fojė. Aptarėm vietą, kur susitiksime, jei tektų pereiti į ginkluotą pasipriešinimą ir veikti pogrindžio sąlygomis.
Tuo metu Plungės SKAT kuopos vadas Romas Petrikas dar nebuvo grįžęs iš tarnybinės komandiruotės, todėl iniciatyvos teko imtis man. Nebuvo kada delsti. Iki 9 val. į saugią vietą išgabenau tarnybinius dokumentus bei kai kuriuos daiktus ir paskambinęs apie tai pranešiau Klaipėdos SKAT rinktinei.
Klaipėdos rinktinės savanoris karys Edvardas Kūra pasakė, kad šiuo metu jis laikinai paskirtas vadovauti Klaipėdos rinktinei, bei nurodė laukti jo atvykstant su tolimesniais nurodymais.
Bet aiškiai supratau, kad šiuo atveju laikas – ne mūsų sąjungininkas. Pagal iš anksto parengtą schemą ir ne kartą išbandytą praktiką po kelių skambučių į Plungės SKAT kuopą ėmė rinktis savanoriai kariai. Pasikviečiau būrio vadus ir kiekvienam atskirai nurodžiau atsargines susitikimo vietas, perdaviau skirtingus slaptažodžius.
Kai 11 val. iš Vilniaus sugrįžo R. Petrikas, jam perdaviau informaciją, kur išgabenau kuopos inventorių ir savanorių bylas, bei paklausiau, kaip bus toliau – jei susirinks daugiau savanorių, neužteks nei patalpų, nei maisto, nei ginklų, ką mes darysime?! Šis netrukus išskubėjo į Savivaldybę derinti šių klausimų su rajono vadovybe.
Pristatė kariniu komendantu
Apie 11 val. 30 min. Plungės r. tarybos pirmininkas Gintaras Morkis per radijo tašką perskaitė kreipimąsi į Plungės rajono gyventojus ir pranešė, kad į Savivaldybę yra atvykęs SSRS kariuomenės, dislokuotos Plungėje, dalinio vadas, kuris paskirtas aukštesnės vadovybės Plungės rajone kariniu komendantu, ir kad visiems privaloma vykdyti jo nurodymus.
Kai tą išgirdau – nustėrau. Tuojau nuskubėjau pas KAD Plungės r. komendantą M. Butkį ir persakiau, kokią informaciją išgirdau, ir dar su ironija pridūriau, kad reiktų pasitikslinti Savivaldybėje, kiek nuo šiol Plungėje tų komendantų bus ir kuris iš jų – tikras.
M. Butkys iškart išėjo į Savivaldybę išsiaiškinti apie paskelbtą klaidingą informaciją ir pareikalauti, kad ji būtų viešai paneigta. Ar buvo paskelbtas tas paneigimas, nežinau. Manau, tai būtų nesunku patikrinti archyvuose, jei yra išlikę to meto įrašai.
Netikėtas svečias
O netrukus savo ankštame kambarėlyje Vytauto g. 9 sulaukėme ir pačio naujai paskelbto komendanto. „Vojennyj komendant padpalkovnik Vladimir Sokolenko“, – prisistatė jis, uniformuotas ir ginkluotas pistoletu dėtuvėje prie diržo.
„Padpalkovnik“ pagal laipsnį dar ne pulkininkas, tačiau jo dispozicijoje esanti technika sakė visai ką kitą. Šateikių girioje ir Reketkalnio miške buvo sutelkti ir kiti kariniai daliniai, torpedų bazė, sprogmenų prifarširuoti sandėliai, arkiniuose angaruose buvo laikoma didelio galingumo savaeigė šarvuota technika ir daugiaračiai vilkikai raketoms gabenti. Iki 1990 m. toje pačioje teritorijoje, storu žemės sluoksniu apipiltame angare, buvo laikomi sprogmenys su nedidelio galingumo branduoliniu užtaisu. Kaip vėliau prasitarė tas pats V. Sokolenko, būtų užtekę iš savaeigių paleisti tris tokius sviedinius, ir Klaipėda būtų nušluota nuo žemės paviršiaus.
Taigi, pasirodęs 12 val. V. Sokoneko pareiškė, kad yra paskirtas Plungės r. kariniu komendantu ir turintis aukštesnės vadovybės specialius įgaliojimus. Jis įsakė nutraukti SKAT veiklą ir, žvilgtelėjęs į iš kairės ir dešinės mano uniformos diržo kyšančias dviejų pistoletų „Parabellum P08“ ir P-38 rankenas, liepė nusiginkluoti, šiuos ir kitus turimus ginklus perduoti, kai jo nurodymu atvyks mašina.
Tuo metu grotomis atitvertoje kambario dalyje, metalinėje spintoje, buvo padėti dar keli savadarbiai trumpi lygiavamzdžiai „raketnikai“, skirti pavieniam šaudymui iš signalinių raketų, ir medžioklei skirtų šovinių bei apie 2 500 mažo kalibro (5,6 mm) šovinių.
Bet tuo „padpalkovniko“ nurodymai nesibaigė. Jis pareiškė, kad uniformuoti nevaikščiotume Plungės mieste. Po trumpos pauzės pridūrė, kad su savo uniformom galim nebent žvejot eiti.
Tokios tat tokelės. Atsistojęs SSRS okupacinės kariuomenės karininkui atsakiau, kad esam kariai, prisiekę Lietuvos Respublikai, ir paklūstam tik šios valstybės įstatymams, o jo nurodymų nevykdysime.
Dar svečiui priminiau pavasarį Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtą įsakymą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą.
Plungės dalybos
TSRS karinio dalinio vadui pasiūliau: kad iš vienos ir iš kitos pusės nekiltų provokacijų ir kad būtų išvengta priešiškų kariuomenių karių atsitiktinių susidūrimų, reikėtų nubrėžti tariamą raudoną liniją, kurios nebūtų galima pažeisti nė iš vienos pusės. Ir iškart pasiūliau, kad ta linija eitų geležinkelio ruožu. Vienoje jo pusėje liktų Dariaus ir Girėno g. dislokuoti SSSR kariuomenės daliniai – apie 15 hektarų užimantis vadinamasis karinis miestelis, kitoje – likusi miesto dalis.
Dar paklausiau „padpalkovniko“, kaip jie, gavę įsakymą, ketina mus šturmuoti? Juk iš karinio dalinio teritorijos nešaudys į civilius, o sunkiasvore technika įvažiuot į miestą negalės, nes tiltai per Babrungo upę – seni, o ir nepritaikyti sunkiasvorei šarvuotai technikai – neatlaikys.
Be to, ir mes rankų sudėję nesėdėsim – jau netrukus tuos tiltus minuosim. Tam reikalui turim profesionalių minininkų (ir iš tiesų vienas toks profesionalas pas mus buvo – savanoris Vytautas Narvilas iš Platelių neseniai buvo baigęs kursus ir įgijęs ginklininko bei išminuotojo kvalifikaciją, išminuotoju yra buvęs ir tarnaudamas sovietinėje armijoje).
Stojo tylos pauzė. Kaip tik tuo metu suskambo telefonas – R. Petrikas pranešė gavęs leidimą savanoriams keltis į Savivaldybės posėdžių salę. Išgirdęs tai nieko nelaukdamas pasakiau svečiui, kad mūsų štabas keičia dislokacijos vietą ir kad tai mums labai patogu, nes Vytauto g. beveik nėra gyvenamų pastatų, tad prireikus atidengti ugnį rizikuosime tik savo pačių gyvybėmis.
Šis pokalbis su SSRS karinio dalinio vadu ir tariamu kariniu komendantu truko apie 45 minutes. Prieš išeidamas jis mestelėjo: „Aš savo iniciatyvos nerodysiu, bet jei gausiu įsakymą – vykdysiu.“
Tęsinys – kitame straipsnyje