Rugpjūčio pučas: perpus padalinta Plungė ir užminuota Savivaldybė (I d.)

Kaip vis­kas pra­si­dėjo

Rugpjū­čio 19 d. per ra­diją pra­nešė, kad Mask­vo­je įvyk­dy­tas ka­ri­nis per­vers­mas. 8 val. 30 min. iš Pla­te­lių at­vy­kau į Plungės r. Kraš­to ap­sau­gos de­par­ta­men­to (KAD) Sa­va­no­riš­ko­sios kraš­to ap­sau­gos tar­ny­bos pa­tal­pas Vy­tau­to g. 9. Ta­me pa­čia­me pa­sta­te, be mūsų, dar bu­vo skir­tas ka­bi­ne­tas KAD ko­men­dan­tui Min­dau­gui But­kiui, o ant­ra­me aukš­te – Šau­lių sąjun­gos Plungės r. šau­lių va­dui Sta­nis­lo­vui Jun­du­lui. Jį kaip tik tuo me­tu su­ti­kau pir­mo aukš­to fojė. Ap­tarėm vietą, kur su­si­tik­si­me, jei tektų pe­rei­ti į gink­luotą pa­si­prie­ši­nimą ir veik­ti po­grind­žio sąly­go­mis.
Tuo me­tu Plungės SKAT kuo­pos va­das Ro­mas Pet­ri­kas dar ne­bu­vo grįžęs iš tar­ny­binės ko­man­di­ruotės, todėl ini­cia­ty­vos te­ko im­tis man. Ne­bu­vo ka­da dels­ti. Iki 9 val. į sau­gią vietą iš­ga­be­nau tar­ny­bi­nius do­ku­men­tus bei kai ku­riuos daik­tus ir pa­skam­binęs apie tai pra­ne­šiau Klaipė­dos SKAT rink­ti­nei.
Klaipė­dos rink­tinės sa­va­no­ris ka­rys Ed­var­das Kūra pa­sakė, kad šiuo me­tu jis lai­ki­nai pa­skir­tas va­do­vau­ti Klaipė­dos rink­ti­nei, bei nu­rodė lauk­ti jo at­vyks­tant su to­li­mes­niais nu­ro­dy­mais.
Bet aiš­kiai su­pra­tau, kad šiuo at­ve­ju lai­kas – ne mūsų sąjun­gi­nin­kas. Pa­gal iš anks­to pa­rengtą schemą ir ne kartą iš­ban­dytą pra­ktiką po ke­lių skam­bu­čių į Plungės SKAT kuopą ėmė rink­tis sa­va­no­riai ka­riai. Pa­sik­vie­čiau būrio va­dus ir kiek­vie­nam at­ski­rai nu­rod­žiau at­sar­gi­nes su­si­ti­ki­mo vie­tas, per­da­viau skir­tin­gus slap­ta­žod­žius.
Kai 11 val. iš Vil­niaus su­grįžo R. Pet­ri­kas, jam per­da­viau in­for­ma­ciją, kur iš­ga­be­nau kuo­pos in­ven­to­rių ir sa­va­no­rių by­las, bei pa­klau­siau, kaip bus to­liau – jei su­si­rinks dau­giau sa­va­no­rių, neuž­teks nei pa­talpų, nei mais­to, nei ginklų, ką mes da­ry­si­me?! Šis ne­tru­kus išs­kubė­jo į Sa­vi­val­dybę de­rin­ti šių klau­simų su ra­jo­no va­do­vy­be.


Pris­tatė ka­ri­niu ko­men­dan­tu

Apie 11 val. 30 min. Plungės r. ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Gin­ta­ras Mor­kis per ra­di­jo tašką per­skaitė krei­pimą­si į Plungės ra­jo­no gy­ven­to­jus ir pra­nešė, kad į Sa­vi­val­dybę yra at­vykęs SSRS ka­riuo­menės, dis­lo­kuo­tos Plungė­je, da­li­nio va­das, ku­ris pa­skir­tas aukš­tesnės va­do­vybės Plungės ra­jo­ne ka­ri­niu ko­men­dan­tu, ir kad vi­siems pri­va­lo­ma vyk­dy­ti jo nu­ro­dy­mus.
Kai tą iš­gir­dau – nu­stėrau. Tuo­jau nu­skubė­jau pas KAD Plungės r. ko­men­dantą M. Butkį ir per­sa­kiau, ko­kią in­for­ma­ciją iš­gir­dau, ir dar su iro­ni­ja pri­dūriau, kad reiktų pa­si­tiks­lin­ti Sa­vi­val­dybė­je, kiek nuo šiol Plungė­je tų ko­men­dantų bus ir ku­ris iš jų – tik­ras.
M. But­kys iš­kart išė­jo į Sa­vi­val­dybę iš­siaiš­kin­ti apie pa­skelbtą klai­dingą in­for­ma­ciją ir pa­rei­ka­lau­ti, kad ji būtų vie­šai pa­neig­ta. Ar bu­vo pa­skelb­tas tas pa­nei­gi­mas, ne­ži­nau. Ma­nau, tai būtų ne­sun­ku pa­tik­rin­ti ar­chy­vuo­se, jei yra iš­likę to me­to įra­šai.


Ne­tikė­tas sve­čias

O ne­tru­kus sa­vo ankš­ta­me kam­barė­ly­je Vy­tau­to g. 9 su­laukė­me ir pa­čio nau­jai pa­skelb­to ko­men­dan­to. „Vo­jen­nyj ko­men­dant pa­dpal­kov­nik Vla­di­mir So­ko­len­ko“, – pri­si­statė jis, uni­for­muo­tas ir gink­luo­tas pis­to­le­tu dėtuvė­je prie dir­žo.
„Pad­pal­kov­nik“ pa­gal laipsnį dar ne pul­ki­nin­kas, ta­čiau jo dis­po­zi­ci­jo­je esan­ti tech­ni­ka sakė vi­sai ką kitą. Ša­tei­kių gi­rio­je ir Re­ket­kal­nio miš­ke bu­vo su­telk­ti ir ki­ti ka­ri­niai da­li­niai, tor­pedų bazė, sprog­menų pri­far­ši­ruo­ti san­dėliai, ar­ki­niuo­se an­ga­ruo­se bu­vo lai­ko­ma di­de­lio ga­lin­gu­mo sa­vaeigė šar­vuo­ta tech­ni­ka ir dau­gia­ra­čiai vil­ki­kai ra­ke­toms ga­ben­ti. Iki 1990 m. to­je pa­čio­je te­ri­to­ri­jo­je, sto­ru žemės sluoks­niu api­pil­ta­me an­ga­re, bu­vo lai­ko­mi sprog­me­nys su ne­di­de­lio ga­lin­gu­mo bran­duo­li­niu už­tai­su. Kaip vėliau pra­si­tarė tas pa­ts V. So­ko­len­ko, būtų už­tekę iš sa­vaei­gių pa­leis­ti tris to­kius svie­di­nius, ir Klaipė­da būtų nu­šluo­ta nuo žemės pa­vir­šiaus.
Tai­gi, pa­si­rodęs 12 val. V. So­ko­ne­ko pa­reiškė, kad yra pa­skir­tas Plungės r. ka­ri­niu ko­men­dan­tu ir tu­rin­tis aukš­tesnės va­do­vybės spe­cia­lius įga­lio­ji­mus. Jis įsakė nu­trauk­ti SKAT veiklą ir, žvilg­telėjęs į iš kairės ir de­šinės ma­no uni­for­mos dir­žo ky­šan­čias dviejų pis­to­letų „Pa­ra­bel­lum P08“ ir P-38 ran­ke­nas, liepė nu­si­gink­luo­ti, šiuos ir ki­tus tu­ri­mus gink­lus per­duo­ti, kai jo nu­ro­dy­mu at­vyks ma­ši­na.
Tuo me­tu gro­to­mis ati­tver­to­je kam­ba­rio da­ly­je, me­ta­linė­je spin­to­je, bu­vo pa­dėti dar ke­li sa­va­dar­biai trum­pi ly­gia­vamzd­žiai „ra­ket­ni­kai“, skir­ti pa­vie­niam šau­dy­mui iš sig­na­li­nių ra­ketų, ir med­žiok­lei skirtų šo­vi­nių bei apie 2 500  ma­žo ka­lib­ro (5,6 mm) šo­vi­nių.
Bet tuo „pa­dpal­kov­ni­ko“ nu­ro­dy­mai ne­si­baigė. Jis pa­reiškė, kad uni­for­muo­ti ne­vaikš­čio­tu­me Plungės mies­te. Po trum­pos pauzės pri­dūrė, kad su sa­vo uni­for­mom ga­lim ne­bent žve­jot ei­ti.
To­kios tat to­kelės. At­sis­tojęs SSRS oku­pa­cinės ka­riuo­menės ka­ri­nin­kui at­sa­kiau, kad esam ka­riai, pri­siekę Lie­tu­vos Res­pub­li­kai, ir pa­klūstam tik šios vals­tybės įsta­ty­mams, o jo nu­ro­dymų ne­vyk­dy­si­me.
Dar sve­čiui pri­mi­niau pa­va­sarį Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo priimtą įsa­kymą, kad Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiai tu­ri teisę prie­šin­tis bet kam, kas prie­var­ta kėsi­na­si į Lie­tu­vos vals­tybės su­ve­re­numą.


Plungės da­ly­bos

TSRS ka­ri­nio da­li­nio va­dui pa­si­ūliau: kad iš vie­nos ir iš ki­tos pusės ne­kiltų pro­vo­ka­cijų ir kad būtų iš­veng­ta prie­šiškų ka­riuo­me­nių ka­rių at­si­tik­ti­nių su­si­dūrimų, reikėtų nu­brėžti ta­riamą rau­doną li­niją, ku­rios ne­būtų ga­li­ma pa­žeis­ti nė iš vie­nos pusės. Ir iš­kart pa­si­ūliau, kad ta li­ni­ja eitų ge­le­žin­ke­lio ruo­žu. Vie­no­je jo pusė­je liktų Da­riaus ir Girė­no g. dis­lo­kuo­ti SSSR ka­riuo­menės da­li­niai – apie 15 hek­tarų uži­man­tis va­di­na­ma­sis ka­ri­nis mies­te­lis, ki­to­je – li­ku­si mies­to da­lis.
Dar pa­klau­siau „pa­dpal­kov­ni­ko“, kaip jie, gavę įsa­kymą, ke­ti­na mus štur­muo­ti? Juk iš ka­ri­nio da­li­nio te­ri­to­ri­jos ne­šau­dys į ci­vi­lius, o sun­kias­vo­re tech­ni­ka įva­žiuot į miestą ne­galės, nes til­tai per Bab­run­go upę – se­ni, o ir ne­pri­tai­ky­ti sun­kias­vo­rei šar­vuo­tai tech­ni­kai – neat­lai­kys.
Be to, ir mes rankų su­dėję ne­sėdėsim – jau ne­tru­kus tuos til­tus mi­nuo­sim. Tam rei­ka­lui tu­rim pro­fe­sio­na­lių mi­ni­ninkų (ir iš tiesų vie­nas toks pro­fe­sio­na­las pas mus bu­vo – sa­va­no­ris Vy­tau­tas Nar­vi­las iš Pla­te­lių ne­se­niai bu­vo baigęs kur­sus ir įgijęs gink­li­nin­ko bei iš­mi­nuo­to­jo kva­li­fi­ka­ciją, iš­mi­nuo­to­ju yra buvęs ir tar­nau­da­mas so­vie­tinė­je ar­mi­jo­je).
Sto­jo ty­los pauzė. Kaip tik tuo me­tu su­skam­bo te­le­fo­nas – R. Pet­ri­kas pra­nešė gavęs lei­dimą sa­va­no­riams kel­tis į Sa­vi­val­dybės po­sėdžių salę. Iš­girdęs tai nie­ko ne­lauk­da­mas pa­sa­kiau sve­čiui, kad mūsų šta­bas kei­čia dis­lo­ka­ci­jos vietą ir kad tai mums la­bai pa­to­gu, nes Vy­tau­to g. be­veik nėra gy­ve­namų pa­statų, tad pri­rei­kus ati­deng­ti ugnį ri­zi­kuo­si­me tik sa­vo pa­čių gy­vybė­mis.
Šis po­kal­bis su SSRS ka­ri­nio da­li­nio va­du ir ta­ria­mu ka­ri­niu ko­men­dan­tu tru­ko apie 45 mi­nu­tes. Prieš išei­da­mas jis mes­telė­jo: „Aš sa­vo ini­cia­ty­vos ne­ro­dy­siu, bet jei gau­siu įsa­kymą – vyk­dy­siu.“

Tęsi­nys – ki­ta­me straipsnyje