„Čia sėdėjo Prezidentas“

Ei­ti ma­mos pra­min­tu ta­ku ne­norė­jo

Su­ti­ku­sios priim­ti į sve­čius, už­kan­dinės „Pla­te lyn“ šei­mi­ninkės Kris­ti­na Gra­žulė ir jos ma­ma Li­na te­le­fo­nu iš anks­to įspėjo – su sąly­ga, jei už­suk­si­me ge­ro­kai po­piet. At­vy­kus iš­kart paaiškė­jo, kodėl: vietų au­to­mo­bi­lių sau­sa­kim­ša­me už­kan­dinės kie­me pra­laisvė­jo tik apie 15 va­landą.
Karštą va­sa­ros dieną pa­vai­ši­nu­sios gai­via tra­di­ci­ne že­mai­tiš­ka ci­bu­ly­ne – ta pa­čia, ku­rios sykį čia ska­na­vo ir LRT televizijos laidų vedė­ja ku­li­narė Bea­ta Ni­chol­son, – šei­mi­ninkės trum­pam at­si­traukė nuo puodų ir pri­sėdo ša­lia. Pa­pa­sa­ko­jo, vis tai var­du pa­svei­kin­da­mos at­ėju­sius sve­čius, tai at­si­svei­kin­da­mos iki grei­to, koks gy­ve­ni­mas ver­da Pla­te­lių eže­ro pa­šonė­je.
Iš­kart po mo­kyk­los Kris­ti­na iš­vy­ko stu­di­juo­ti ir baigė edu­ko­lo­gi­jos moks­lus Šiau­liuo­se. Tie­sa, be­veik kiek­vieną sa­vait­galį stu­dentė trauk­da­vo tėviškėn pa­dėti ma­mai. Li­na 17 metų dir­bo vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įmonė­je, turė­jo ir pa­tir­ties, ir rei­ka­lingą įrangą, tad pa­pil­do­mai priim­da­vo mais­to už­sa­ky­mus įvai­rioms šventėms. „Bu­vau ma­žo­ji pa­gal­bi­ninkė“, – pri­si­me­na Kris­ti­na, o Li­na pri­du­ria – sūnus jau būda­mas pir­mo­kas mik­liai pjaus­ty­da­vo ing­re­dien­tus miš­rai­nei.
„Vėliau aš, kaip ir ma­ma, pra­dėjau dar­buo­tis vie­šo­jo mai­ti­ni­mo sri­ty­je Kre­tin­gos ra­jo­ne, rūpi­nomės mo­kyklų, li­go­ni­nių mais­tu. Il­gai­niui ki­lo no­ras pa­bėgti nuo di­de­lių kor­po­ra­cijų ir jo­se ne­re­tai ma­to­mos pra­stos ko­kybės. Norė­jo­si ko nors ma­žo, jau­kaus, mie­lo. Kai gimė min­tis ne­be­dirb­ti ki­tiems, o pra­dėti dirb­ti pen­kis kar­tus dau­giau, bet sau, iš Bars­ty­čių per­si­kėlėme į Pla­te­lius ir 2019 metų bir­želį ati­darė­me už­kan­dinę su pen­kiais sta­liu­kais“, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na.
Mo­te­ris ne­sle­pia – ji vi­sai ne­sva­jo­jo sek­ti ma­mos pra­min­tu ta­ku ir su­ktis mai­ti­ni­mo sfe­ro­je, ta­čiau šir­dis nu­ri­mo su­pra­tus, kad ge­riau­sia da­ry­ti tai, ką su­ge­bi.


„Kū da­ry­si, rei­kia pirkt“

Už­kan­dinę mo­te­rys pa­va­di­no „Pla­te lyn“ – pa­gal vieną Pla­te­lių at­si­ra­di­mo le­gendą. Ka­dai­se smar­kiai pra­pliu­pus lie­tui iš di­de­lio de­be­sies vie­na že­maitė su­ri­ko: kaip pla­te lej! To­je vie­to­je, pa­sak le­gen­dos, po liū­ties ir at­si­ra­do Pla­te­lių eže­ras.
Už­kan­dinės pa­va­di­ni­mas kaip­mat ta­po gal­vosū­kiu sve­čiams. Už­sie­nie­čiai gal­vo­ja, ko­kia lėkštė (angl. pla­te – lėkštė) čia tu­ri­ma ome­ny­je, ki­ti svars­to, gal pa­va­di­ni­me už­ko­duo­tas šei­mi­ninkės Li­nos var­das, o sykį už­kan­dinė­je viešėjęs li­tua­nis­tas Juo­zas Pabrė­ža mo­te­ris su­draus­mi­no: „Kodėl „y“ il­go­ji, o ne su brūkšniu, kaip derėtų ra­šy­ti že­mai­tiš­kai?“
At­vy­kus dėmesį pa­trau­kia ne tik pa­va­di­ni­mas – jaus­mas toks, lyg per slenkstį ženg­tum ne į už­kan­dinę, o į sve­čius pas čia gy­ve­nan­čius žmo­nes. Li­na grei­tai paaiš­ki­na – šia­me di­de­lia­me na­me ji gy­ve­no jau­nystė­je, gy­ve­na ir da­bar.
„Iš­tekė­jau būda­ma 20-ies, 1984 me­tais. Bu­vo va­sa­rio 16 die­na – pa­me­nu, kaip nu­ste­bau, kai vy­res­nio am­žiaus sve­čiai su mu­zi­kan­tais ėmė dai­nuo­ti „Lie­tu­va bran­gi“! Kai da­bar jau am­žinąjį atilsį vy­ras su­grįžo iš ka­riuo­menės, įsi­gi­jo­me sklypą ir, pa­de­da­mi uoš­vio, pa­si­statė­me namą. Pra­gy­venę 5 me­tus iš­sis­kyrė­me ir aš iš to na­mo išė­jau. Tie­sa, li­kus po­rai sa­vai­čių iki mir­ties, buvęs vy­ras pa­si­ūlė man pirk­ti pusę na­mo. Kū da­ry­si, pa­gal­vo­jau, rei­kia pirkt – su­si­tvar­ky­sim. Na­mas bu­vo be langų, be durų, sto­gas, ir tas bu­vo nu­plėštas“, – pri­si­me­na Li­na.
Mo­te­rys ki­bo į dar­bus, įdar­bi­no ir vi­sus gi­minės vy­rus – na­mo vaiz­das ėmė gražė­ti. Net­ru­kus Kris­ti­na čia at­šo­ko ves­tu­ves, o ta­da, vos spėju­sios at­si­kvėpti, ma­ma su duk­ra, kaip pla­na­vu­sios, čia pat ati­darė už­kan­dinę.


Dir­ba be­veik be išei­gi­nių

Nors vers­lo kūri­mo pa­tir­ties mo­te­rys ne­turė­jo, Li­na sa­ko nė kiek ne­si­bai­mi­nu­si, kad kas nors ne­pa­vyks. Tikslą ji turė­jo tik vieną – su­si­kur­ti dar­bo vietą. „Ma­niau, turė­si­me pen­kis sta­liu­kus, ir tiek, ko­kios čia dar pa­ja­mos“, – sa­ko ji.
Už­kan­dinė­je mo­te­rys pra­dėjo dirb­ti dvie­se: Li­na pa­si­žadė­jo kas rytą gal­vo­ti me­niu ir sto­jo prie puodų, o Kris­ti­na ėmėsi pa­davė­jos ir ad­mi­nist­ra­ci­nių darbų. Ma­ma su duk­ra ti­ki­na – kai dir­bi sau, apie laisvą laiką ga­li tik pa­sva­jo­ti. Už­tat Kris­ti­na juo­kia­si, kad yra pliusų: su vy­ru ji vi­sai ne­si­pyks­ta, mat re­tai ma­to­si.
„Prie vir­tuvės lan­go au­ga vyš­nia. Žiū­riu, nu­tirps­ta snie­gas, me­dis ima krau­ti pum­pu­rus, pra­žys­ta, su­bran­di­na uo­gas, ta­da, žiūrėk, jau ru­duo­ja la­pai ir vėl žie­ma. Tiek ir te­ma­tau“, – at­vi­rau­ja Li­na.
Už­kan­dinė dir­ba še­šias die­nas per sa­vaitę. „Il­simės sek­ma­die­niais“, – sa­ko Kris­ti­na, ta­čiau Li­na pa­tai­so: būna ir taip, kad iš­vis ne­siil­si­me.
„Kaž­ka­da bandė­me ne­dirb­ti pir­ma­dienį – aki­mirks­niu su­laukė­me klau­simų ir pra­šymų dirb­ti, mat pir­ma­die­niais mūsų apy­linkė­se daž­niau­siai nie­kas ne­dir­ba, todėl nėra kur pa­val­gy­ti. Be­je, be­veik vi­sos mai­ti­ni­mo įstai­gos ap­link Pla­te­lius yra se­zo­ninės – du­ris už­da­ro rugsė­jo 15 dieną, o mes dir­ba­me vi­sus me­tus“, – sa­ko Kris­ti­na.
Va­sa­ros se­zo­no me­tu šei­mi­ninkės prii­ma pa­pil­domų dar­buo­tojų. Šiuo me­tu už­kan­dinės vir­tuvė­je dir­ba 3 žmonės, pir­mo įsi­dar­bi­ni­mo ga­li­mybę Kris­ti­na per va­sarą su­teikė ir ke­le­tui de­šim­to­kių – jos turės pro­gą su­si­pa­žin­ti su pa­davė­jos dar­bu.


Kar­tais vie­na kitą pa­siun­čia pas vel­nius

Kris­ti­na ne­sle­pia – sun­kiau­sia šio­je ke­lionė­je bu­vo pa­ti pra­džia, kai te­ko rūpin­tis vir­tuvės įren­gi­mu ir tei­si­niais rei­ka­lais. „Kaž­kiek įran­gos ra­do­me per iš­par­da­vi­mus, ką turė­jo­me, tempė­me iš namų, pir­ko­me iš pa­žįstamų. Taip pat bu­vo sun­ku įveik­ti ve­te­ri­na­rinės tar­ny­bos pa­tik­ras, su­si­tvar­ky­ti bu­hal­te­riją – te­ko ge­ro­kai pra­plėsti tu­rimų ži­nių ba­gažą“, – pri­si­me­na mo­te­ris.
Sve­čiai šei­mi­nin­kes daž­niau­siai gi­ria už švie­žią ir skanų maistą, greitą ir šiltą ap­tar­na­vimą. Pa­vyzd­žiui, jei už­si­sakė­te gar­sio­sios ci­bu­lynės, grei­čiau­siai su­lauk­si­te ne tik pa­tie­ka­lo, bet ir inst­ruk­ci­jos, kaip jį val­gy­ti: pir­miau­sia virtą bulvę mir­ky­ti į spir­gynę, ta­da už­tep­ti kas­ti­niu, o kai šis iš­si­lydęs ims tirp­ti – dėti į burną ir užsrėb­ti ci­bu­lynės.
„Sten­giamės iš pa­sku­ti­niųjų, – šyp­so­si Kris­ti­na, nors ne­sle­pia, kad su­lau­kus blogų ver­ti­nimų sun­ku ne­pra­ras­ti op­ti­miz­mo ir iš­lai­ky­ti ūpą: „Būna, ki­ti čia at­va­žiuo­ja kaip į aukš­čiau­sios klasės res­to­raną ir kaž­ko ti­ki­si. Vi­siems ne­įtik­si, bet mes juk ir va­di­namės už­kan­di­ne – ty­čia ne­kėlėme kar­telės, kad ne­nu­vil­tu­me žmo­nių, nors ki­ti klau­sia, kodėl mes ne ka­vinė, ne res­to­ra­nas. Sykį iš­gir­do­me, kad mūsų ci­bu­lynė ver­ta „Mi­che­lin“ žvaigž­dutės.“
Tiek Kris­ti­na, tiek jos ma­ma Li­na vie­nin­gai ti­ki­na: ne men­kes­nis iššū­kis dir­bant drau­ge – kuo ma­žiau pyk­tis. „Abi esa­me per­fek­cio­nistės, ne­no­ri­me, kad per kie­kybę nu­kentėtų ko­kybė. Kai vin­giuo­ja mil­ži­niš­ka eilė, per skubė­jimą at­si­ran­da pyk­čių, – ne­si­no­ri nu­vil­ti sve­čių, mat jie ži­no, kad pas mus ga­li­ma pa­val­gy­ti grei­tai“, – kal­ba Kris­ti­na.
Ji šyp­te­li – abi su ma­ma už­si­de­ga ir už­ges­ta grei­tai kaip deg­tu­kai. „Ne­mo­ka­me il­gai pyk­ti. Jau kitą dieną su­si­ti­ku­sios pa­si­svei­ki­na­me, vie­na ki­tos pa­klau­sia­me, kaip mie­go­jo­me, ir kim­ba­me į dar­bus“, – sa­ko Kris­ti­na.


Mais­tas bran­go tik kartą

Pla­te­liuo­se įsikū­ru­si už­kan­dinė at­laikė ir ko­ro­na­vi­ru­so pan­de­miją, ku­ri, ne pa­slap­tis, bu­vo pra­žūtin­ga ne vie­nai mai­ti­ni­mo įstai­gai. Per ka­ran­tiną Kris­ti­na dir­bo vie­na, mamą iš­lei­do į pra­sto­vas. Mo­te­ris at­vi­ra – iš­si­laikė die­nos pie­tus iš­si­neš­ti pamė­gu­sių lan­ky­tojų dėka, pa­gelbė­jo ir 1 000 eurų pa­ra­ma, skir­ta nuo CO­VID-19 nu­kentė­ju­siems vers­lams.
Ma­žiau pel­nin­gas vers­las tam­pa ir žiemą. „Įsi­vaiz­duo­ki­te, jei per dieną atei­na trys žmonės, o rei­kia ir di­delį namą iškū­ren­ti, ir 14 įjungtų šal­dy­tuvų lai­ky­ti“, – sa­ko Li­na, ta­čiau mo­te­rys ne­si­skund­žia ir ti­ki­na: nė aki­mir­kos ne­si­gailė­jo įgy­ven­di­nu­sios sa­vo su­ma­nymą. Mais­tas per tre­jus me­tus šio­je vie­to­je bran­go tik sykį – vie­toj 4 eurų da­bar die­nos pietūs (sriu­ba ir ant­ras pa­tie­ka­las) kai­nuo­ja 5 eu­rus.


Aukš­tas sve­čias vos ne­įvarė šir­dies smūgio

Daž­niau­si šios už­kan­dinės sve­čiai – vie­tos įmo­nių dar­buo­to­jai, už­si­sa­kinė­jan­tys die­nos pie­tus, tu­ris­tai iš Lie­tu­vos miestų ir už­sie­nio ša­lių. „Sykį Kris­ti­na bu­vo iš­vy­ku­si, tai aš var­gau – ang­liš­kai ne­mo­ku, te­ko viską vers­ti te­le­fo­nu“, – pri­si­me­na Li­na.
Šei­mi­ninkės neuž­mirš ir vie­nos sau­sio 16 d. – tądien su­laukė to­kio sve­čio, kad Li­nai te­ko grieb­tis šir­dies lašų. „Pa­me­nu, pas mus re­zer­va­vo sta­liuką 10 žmo­nių iš Plungės sa­vi­val­dybės. Kitą dieną lau­kia­me – at­va­žia­vo au­to­bu­siu­kas, iš­li­po pa­si­tempę vy­rai su au­sinė­mis. „La­ba die­na, ar ga­li­me čia ap­si­žval­gy­ti?“ – 
pa­klausė ir dau­giau nie­ko ne­sa­ko. Gal­vo­jau, gal ko­kia VMI pa­tik­ra vyks­ta“, – da­bar juo­kia­si Kris­ti­na.
Li­na tuo me­tu bu­vo vir­tuvė­je. „Pas ma­ne at­ėjo to­kie vy­rai, sa­ko, pas jus bus aukš­tas sve­čias. Sa­kau, aukš­tas tai tik pre­zi­den­tas. „Taip ir bus“, – at­šovė. Vos ne­nu­vir­tau, visą kor­va­lo­lio bu­te­liuką išgė­riau“, – pri­si­mi­nu­si juo­kia­si Li­na.
Ypa­tingų pa­tie­kalų tądien mo­te­rys ne­ruošė, bu­vo su­da­riu­sios įprastą die­nos pietų me­niu, ta­čiau sve­čiui ti­ko. „Gi­ta­nas Nausė­da vai­ši­no­si dar­žo­vių sriu­ba ir kiau­lie­nos kar­bo­na­du, ap­kep­tu po­mi­do­rais ir sūriu. Viską su­valgė ir pa­ts su­si­mokė­jo, ne­lei­do mums pa­vai­šin­ti“, – pri­si­me­na Kris­ti­na. Apie išs­kir­tinį vi­zitą da­bar pri­me­na ant sie­nos ka­ban­ti nuo­trau­ka ir už­ra­šas ant vie­nos kėdės: „Čia sėdėjo Pre­zi­den­tas“.
Pak­laus­ta, ar nuo­var­gio aki­mirką ne­ky­la no­ras vis­ko mes­ti, Kris­ti­na at­si­dūsta: to­kią mintį ten­ka vy­ti ša­lin ko­ne kas­dien. Vis­gi ne­skai­čiuo­ti lai­ko, jėgų ir in­ves­ti­cijų la­biau­siai ska­ti­na šil­ti žmo­nių at­si­lie­pi­mai, be di­delės rek­la­mos prie durų vin­giuo­jan­ti il­ga eilė ir iš lūpų į lūpas sklin­dan­ti ži­nia apie tą gar­siąją vietą, kur gard­žiai pa­val­gy­ti vie­šint Pla­te­liuo­se.