
Naujausios
Sujudimas kariniame miestelyje
Netrukus iš autobusų stotyje budėjusio savanorio atskriejo žinia, kad mato suaktyvėjusius karių veiksmus prie karinių dalinių, dislokuotų šalia Dariaus ir Girėno gatvės, stebi karinių mašinų koloną.
Vieną vyrą pasiuntėme patikrinti šios informacijos. Jis buvo neuniformuotas, todėl kirto geležinkelio pervažą ir niekam nesukeldamas įtarimų pravažiavo pro karinį dalinį. Sugrįžęs atgal patvirtino, kad prie tentais dengtų užvestų mašinų išties rikiuojami ginkluoti kariai.
Apsisprendimo akimirka
Netrukus Savivaldybės mažojoje salėje televizoriaus ekrane pasirodė Krašto apsaugos departamento (KAD) generalinis direktorius Audrius Butkevičius ir pranešė, kad Lietuvoje situacija katastrofiška.
Visus savanorius, tuo metu buvusius Savivaldybės pastate, sukviečiau į antrame aukšte esančią fojė ir persakiau per televiziją ištransliuotą informaciją.
Tuo metu prisiminiau, kaip tų metų sausio 13-ąją Aukščiausioje Taryboje savanoriai raginti apsispręsti, lieka ir kaunasi ar palieka pastatą. Pamaniau, kad dabar tinkamas metas taip pat stoti akistaton. Pasakiau vyrams duodantis penkias minutes kiekvienam asmeniškai priimti sprendimą, nes panika vėliau taptų antru priešu.
Vienas vyras pakilo ir tyliai išėjo, o dar vieną teko išvaryti man pačiam. Tai buvo Kauno karininkų kursus baigęs savanoris, visą tą laiką drybsojęs fojė esančiame fotelyje ir nekreipęs dėmesio į mano pastabas. Jam liepiau atsikelti ir keliauti, kur akys mato. Šis taip ir padarė.
Staigmenėlės įsibrovėliams
Paskambinau į SKAT Klaipėdos rinktinės štabą ir paklausiau, kokie tolimesni veiksmai. Atsiliepęs E. Kūra pasakė, kad Aukščiausioji Taryba laikysis iki paskutinio kraujo lašo, o jei ji žlugs, reikės pasitraukti į pogrindį. Atsakiau, kad ir mes kausimės iki galo.
Tuoj po pokalbio paskambinau į Plungės miškų girininkiją ir perdaviau, kad jei kas veršis pas juos į radijo ryšio centrą, jie nedvejodami atidengtų ugnį.
Per savo radijo stotį informavau visus postus, kad būtų ypač atsargūs ir gerai užsimaskavę.
Savanoriams antrame aukšte nurodžiau vietas, kur jie turi būti, ir iš dėžės išdalinau dalį Molotovo kokteilių. „Specai“ gerai pasidarbavo ir saugiai juos sukonstravo. Buteliai su padegamuoju skysčiu buvo sandariai uždaryti ir įmauti į medžiagines rankoves, prisodrintas specialiais kristalais, kurie mestam buteliui atsitrenkus į kietą pagrindą įskeltų kibirkštį.
Ant palangių išdėsčiau 105 kalibro sviedinius su detonatoriais, įstatytais į pragręžtas sviedinio šarvo skyles. Dar kelios skardinės nuo žirnelių, pripildytos heksogenu ir metalo gabaliukais, su įstatytais detonatoriais buvo paruoštos prie paradinių durų.
O ginklininkui ir išminuotojui V. Narvilui buvo patikėta okupacinės kariuomenės kariams paruošti siurprizą – tarpdury įrengti atotampas – įtemptas virves, kurių vienas galas pririštas prie mechaninio sprogdiklio.
Iš kur pas mus atsirado sprogmenys ir dar keli nepažįstami kamufliažinę uniforma vilkintys kariai, sužinojau tik po 30 metų. Pasirodo, keli kariai iš Mokomojo junginio, kuris buvo „Geležinio vilko“ brigados pirmtakas, tomis dienomis buvo komandiruoti į Kretingos rajono Dimitravo apylinkes išminuoti po Antrojo pasaulinio karo ten likusių sprogmenų. Po to sprogmenys turėjo būti saugiai parvežti į Vilnių, bet prasidėjus pučui kariai gavo nurodymą vykti į Plungę ir prisistatyti KAD komendantui. Taip jie ir padarė – atvyko į Plungę su visu „bagažu“ ir prisistatė į Vytauto g. 9 pas komendantą M. Butkį. Jie ten ir ruošė visas „dovanėles“, skirtas okupacinės kariuomenės karių šturmui.
Prasideda?
Šitaip mums pasiruošus sutikti nekviestus „svečius“, vienam savanoriui nurodžiau skubėti kitapus Vytauto gatvės ir iš SKAT Plungės kuopos patalpų parnešti šaunamuosius ginklus. Ketinau juos išdalinti vyrams, bet staiga įvyko šis tas netikėto – visame pastate dingo elektra. Pasišviečiau žibintuvėliu – laikrodis rodė apie 2.30 val. nakties. Žvilgterėjau pro langą į Vytauto gatvę, ir ten buvo nyki tamsa.
Pirma mintis buvo, kad čia diversija ir netrukus prasidės šturmas, todėl reikia kuo greičiau iš pastato evakuoti žmones. Garsiai sušukau visiems, kad ruoštųsi apleisti pastatą, pats pribėgau prie telefono aparato ir paskambinau budėtojui į elektros tinklus. Iš jo išgirdau, kad elektros nėra ir pramonės rajone.
Man toptelėjo mintis, kad okupacinė kariuomenė per tą pusę įvykdys apėjimą. Tačiau budintys postai tylėjo. Nebuvo jokios informacijos ir iš Plungės girininkijoje esančių savanorių.
Netrukus paskambinau į Klaipėdos SKAT rinktinę ir budėtojui pranešiau apie esamą situaciją. 2.50 val. iš pastato per paradines duris pradėjom karių-savanorių evakuaciją. Išėję iš pastato nusileidom šlaitu prie Civilinės metrikacijos biuro į Laisvės alėją. Dalis vyrų liko prigludę prie šlaito ir toliau stebėjo Vytauto gatvę.
Laukėm. Po kurio laiko kuopos vadui pasiūliau, kad vienam reikėtų grįžti į Savivaldybės pastatą ir budėti prie telefono. Norinčiųjų nebuvo, tad grįžau pats.
Netrukus telefono aparatas sučirškė. Pakėlęs ragelį išgirdau Plungės r. valdytojo Rimo Ščupoko balsą – jis paklausė manęs, ar dar neatsirado šviesa.
Jos nebuvo iki 3.30 val. Šviestuvams vėl užsidegus netrukus į pastatą grįžo ir visi kiti savanoriai. Iš stebėjimo posto („lizdo“) prie TSRS karinio komisariato gavome žinią, kad atvyko policijos mašina, iš jos išlipę civiliai asmenys eina į vidų ir iš ten katilinėn neša šūsnis dokumentų.Toptelėjo mintis, kad perversmas neįvyko – matyt, kažkas pakrypo ne ta linkme.
5.30 val. keitėsi budėtojų pamaina. Keturios grupės po keturis žmones. Prie vienos, einančios į centrą, pasiėmęs portatyvinę radijo stotį, prisijungiau ir aš.
Mieste ramu, policijos nematyti, Plungė bunda
Dieną paaiškėjo, kad Maskvoje įvykai pakrypo demokratinių jėgų pusėn, kurioms vadovavo Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos, tuo metu įėjusios į TSRS sudėtį, prezidentas Borisas Jelcinas.
Tačiau Lietuvoje įvykiai dar nerimo. Rugpjūčio 21 d., žlungant kariniam pučui Maskvoje, apie pusę vienuoliktos vakaro Aukščiausiosios Tarybos rūmų prieigose įvyko Lietuvos savanorių susirėmimas su Sovietų Sąjungos armijos specialiosios paskirties dalinio kariais.
Pasipriešinimo metu buvo nušautas Alytaus rinktinės savanoris Artūras Sakalauskas. Jis tapo paskutiniąja XX amžiaus auka, paaukojusia savo gyvybę už Lietuvos Nepriklausomybę.