Nevaldomi paaugliai niokoja turgavietę

Jo­kie pa­gra­sy­mai ne­vei­kia

„Štai, žiūrė­kit, pri­spjau­dy­ta, o prie­š pus­va­landį va­liau“, – į „Go­jaus“ tur­gelį at­vy­ku­siems žur­na­lis­tams ran­ka ro­do Hen­ri­kas.
Pats vy­ras čia pa­si­ro­do kas­dien 6-tą va­landą ry­to bei va­karė­jant, ir kiek­vieną sykį ran­da saulėgrą­žo­mis nu­klotą taką, primė­tytų kamš­čių nuo alaus bu­te­lių, kitų paaug­lių pa­lie­kamų „gėry­bių“.
A. Vaiš­vi­los g. 33-ia­me bend­ra­bu­čio ti­po na­me gy­ve­nan­tis jau­ni­mas pa­sta­ruo­ju me­tu taip įsis­ma­gi­no, kad pra­dėjo nio­ko­ti ir pa­tį pa­vil­joną, ar­dy­ti pa­stogę. „Sie­nos tuoj ir­gi bus lo­pas ant lo­po. Pas­ku­ti­niu me­tu ke­tu­rias sky­les ra­dau, anks­čiau būda­vo ir dau­giau. Tik spėk lo­py­ti“, – ro­dy­da­mas fa­ne­rinę sieną pa­sa­ko­ja ūkve­dys.
Ar ne­bandė čia be­si­ren­kan­čio jau­ni­mo su­draus­min­ti? Kaip­gi ne, bandęs, ta­čiau jo bal­sas, kaip ta­me po­sa­ky­je apie šunį, į dangų nei­na. Anot H. Kli­mans­kio, pa­matęs ko­jo­mis pre­kys­ta­lius try­pian­čius paaug­lius jis, būna, pa­siun­ta. O šie rea­guo­ja ra­miai, ne­si­gin­či­ja, į akis ne­šo­ka. Trum­pai pa­murk­so, bet nu­si­sukę vėl tą pa­tį da­ro. „Kram­tuš­kes“ ne tik ant žemės išsp­jau­na, bet dar ir įmi­na, kad, žiūrėk, leng­vai ne­nug­ran­dy­tum, il­gam dar­bo turė­tum.


Šo­kinėjo ant ma­šinų stogų

Į tur­ga­vietę dar­bo die­nos pa­va­karę at­vy­kus žur­na­lis­tams, čia kaip tik ėmė rink­tis jau­nimė­lis – iš pra­džių mer­gi­nos, vėliau pri­si­jungė ir ke­le­tas vai­ki­nukų. Ma­tyt, kas­dien lan­ko­mo­je vie­to­je pa­nelės iš­syk su­si­korė ko­jas ant pre­kys­ta­lių ir ėmė bend­rau­ti. Bet pa­band­žius su­gėdin­ti, ar joms at­ro­do nor­ma­lu ba­tais tryp­ti vietą, kur kitą dieną bus de­da­mi mais­to pro­duk­tai, su­mo­jo, kad ne­la­bai gra­žiai el­gia­si, net at­si­prašė. Die­va­go­jo­si esan­čios ne iš tos kom­pa­ni­jos, ku­ri nio­ko­ja tur­ga­vietę.
Kad šios mer­gi­nos nėra pik­ty­binės, pa­tvir­ti­no ir pa­ts Hen­ri­kas. Nėra matęs jų ir saulėgrą­žas gliau­dant. Už­tat chu­li­ga­niš­kai be­siel­gian­ti kom­pa­ni­ja ko tik neiš­da­rinė­ja. Prieš ke­le­rius me­tus yra matęs juos net ant ma­šinų stogų šo­kinė­jant.
Paaug­liai po­piet iš­tuštė­jan­čią tur­ga­vietę esą yra pamėgę metų me­tais. „Jiems ji lyg būtų me­dum pa­tep­ta, – ne­ga­li su­pras­ti ūkve­dys. – Juk yra spor­to aikš­telė prie A. Ju­cio mo­kyk­los – te­gul ten ener­giją iš­lie­ja. Bet ne... Vis ren­ka­si čia. Re­tas at­ve­jis, kad ne­pa­ma­ty­čiau. Tik va­sarą per did­žiuo­sius karš­čius bu­vo dingę, gal kur iš­va­žiavę. Bet oras at­vėso – ir vėl tas pa­ts...“


Po­li­ci­jai – ne nau­jie­na

Kad pro­ble­ma yra ir ji įsi­senė­ju­si, „Že­mai­čiui“ pa­tvir­ti­no ir „Go­jaus“ tur­ga­vietės di­rek­to­rius Ado­mas Ur­bo­nas. Esą ka­ran­ti­no me­tu paaug­liai čia siautė­ti bu­vo kiek ap­stoję, bet  šiaip daž­nai su jais ten­ka ka­riau­ti. Dėl to yra kreipę­sis ir į po­li­ciją, tie­sa, dar ta­da, kai Plungės pa­reigū­nams va­do­va­vo Sau­lius Vai­če­kaus­kas. Ir sau­gos tar­ny­ba čia už­su­ka, bet tik at­si­tver­ti nuo visų siū­lo.
„Ne­no­rim at­si­tver­ti. Jau ir taip du įėji­mai yra“, – kalbė­jo di­rek­to­rius ir sakė be­si­ti­kin­tis po­li­ci­jos pa­reigū­nus čia iš­vys­ti daž­niau. – Bet ne­sa­kau, ir da­bar pra­va­žiuo­ja...“
Da­bar­ti­nis Plungės po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to vir­ši­nin­kas Gin­tau­tas Po­ce­vi­čius, iš­girdęs, dėl ko skam­bi­na­me, sakė nė kiek ne­nus­tebęs.
„Kai pa­minė­jot „Go­jaus“ turgų, pir­ma min­tis ir bu­vo, kad dėl tų da­lykų klau­sit, – ne­slėpė ko­mi­sa­ras. – Yra buvę išk­vie­timų, įvy­kių ta­me tur­ge­ly­je. Daž­niau­siai dėl šiukš­li­ni­mo, triukš­ma­vi­mo, lau­žy­mo, al­ko­ho­lio var­to­ji­mo. Be­rods, yra buvęs pra­dėtas ir iki­teis­mi­nis ty­ri­mas.“ Ta­čiau pa­sta­ruo­ju me­tu, anot G. Po­ce­vi­čiaus, Plungės po­li­ci­ja to­kių pra­ne­šimų ne­ga­vo.
Po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas žadė­jo, kad pa­reigū­nams bus per­duo­ta skir­ti di­desnį dėmesį šiai paaug­lių su­si­būri­mams pamėg­tai vie­tai, nors sakė manąs, kad pa­tru­liuo­jan­tys pa­reigū­nai ten karts nuo kar­to ir iki šiol už­suk­da­vo.
„Žmonėms rei­kia dau­giau bend­rau­ti su po­li­ci­ja, pa­lai­ky­ti ryšį. Vi­si gy­ven­to­jai, ku­rie pa­ste­bi ne­tvarką ir no­ri di­des­nio po­li­ci­jos dėme­sio, turėtų skam­bin­ti, pra­neš­ti elekt­ro­ni­niu laiš­ku, užei­ti. Būna, kad tuo mo­men­tu pro­ble­ma ak­tua­li, bet praei­na mėnuo ar kiek ir mes, natū­ra­lu, kaž­kiek at­lėgstam. Ki­ti rei­ka­lai už­go­žia ar ma­nom, kad pro­ble­ma iš­sisp­rendė. Pap­ras­čiau­siai rei­kia bend­rau­ti, nes mūsų, po­li­ci­jos, stip­rybė – ži­no­ji­mas“, – kreip­tis ir ki­tus gy­ven­to­jus, iš­ki­lus pa­na­šioms pro­ble­moms, ra­gi­no G. Po­ce­vi­čius.