Gė­lė­tų svei­ki­ni­mų na­mai

Ypa­tin­ga au­ra

„Tai bu­vo 6-erius me­tus bran­din­ta sva­jo­nė“, – ap­ro­dy­da­ma ne­di­de­les, ta­čiau jau­kias, pa­čios de­ko­ruo­tas pa­tal­pas Vy­tau­to gat­vės ga­le pa­sa­ko­jo Si­mo­na.
Mo­te­ris kar­tu su gru­pe­le bend­ra­min­čių – jau mi­nė­ta A. Lu­kaus­kie­ne bei esant rei­ka­lui tal­ki­nan­čio­mis Lo­re­ta Vai­naus­kie­ne ir Vil­ma Au­gus­ti­ne – ku­rį lai­ką glau­dė­si ankš­ta­me kam­ba­rė­ly­je Tel­šių gat­vė­je, va­di­na­ma­ja­me bui­ti­nia­me. Bet vaikš­čio­da­ma po Plun­gę ne­ju­čio­mis vis dai­ry­da­vo­si tin­ka­mes­nės vie­tos, kur ga­lė­tų įkur­din­ti ne tik gė­lių, bet ir do­va­nų sa­lo­ną, priim­ti šven­čių de­ko­ro už­sa­ky­mus, ga­lų ga­le – pa­kvies­ti ki­tas mo­te­ris po­kal­bio prie puo­de­lio ar­ba­tos.
Tik­riau­siai ne at­si­tik­ti­nu­mas lė­mė, kad akys vie­ną die­ną už­kliu­vo už tuš­čių lan­gų Vy­tau­to g. 16. Ir da­bar pri­si­me­na, kad jau pir­mą kar­tą čia užė­ju­si pa­ju­to tą ge­rą jaus­mą, ku­ris neap­lei­džia iki šiol. Se­nas me­di­nu­kas ir pro lan­gus rau­do­nuo­jan­tis baž­ny­čios mū­ras su­tei­kia sa­vo­tiš­ką au­rą, ku­ria ypač džiau­gia­si čia už­klys­tan­tys už­sie­nio tu­ris­tai.


Gė­lė­ti „Ačiū“, „Svei­ki­nu“, „Pa­siil­gau“

Pak­laus­ta, kaip ji, tu­rin­ti so­cia­li­nės pe­da­go­gės iš­si­la­vi­ni­mą ir lai­mę ban­džiu­si dau­ge­ly­je sri­čių, net sta­ty­bų, ga­liau­siai at­ra­do flo­ris­ti­ką, Si­mo­na sa­ko, kad „Kviet­kos In“ pra­džia ta­po jo­sios pir­ma­gi­mio au­gi­ni­mo ato­sto­gos.
Mąs­ty­da­ma, ku­riuo ke­liu pa­suk­ti iš­lei­dus ma­žą­jį į dar­že­lį, plun­giš­kė sa­ko min­ty­se tu­rė­ju­si dvi idė­jas – už­siim­ti in­ter­ne­ti­niu mar­ke­tin­gu ar­ba rea­li­zuo­ti me­niš­ką­ją sa­vo pu­sę. Ir ga­liau­siai nu­ta­rė su­kti ant­ruo­ju ke­liu, kaip da­bar pa­ti sa­ko, per daug ne­gal­vo­da­ma apie vers­lą, o tie­siog no­rė­da­ma da­ry­ti tai, kas pa­tin­ka.
„Drau­gei bu­vau kaž­ką su­kom­po­na­vu­si, drau­gės ma­mai. Po tru­pu­tį taip ir iš­si­ru­tu­lio­jo“, – pri­si­mi­nė vers­lo pra­džią. Ir pri­dū­rė, kad jai pa­čiai puokš­čių ri­ši­mas yra kaip me­di­ta­ci­ja. Pot­rau­kį tam jau­tu­si dar ta­da, kai apie „Kviet­ką In“ nė ne­gal­vo­jo – vis niež­tė­da­vo ran­kos do­va­nų gau­tas puokš­tes per­riš­ti, per­dė­lio­ti pa­gal sa­ve. O ir ieš­ko­da­ma pa­tin­kan­čios puokš­tės kam nors do­va­nų varg­da­vo, ei­da­ma nuo vie­nos gė­lių par­duo­tu­vės prie ki­tos. Kol ga­liau­siai su­pra­to, kad ge­ro­kai pa­pras­čiau įsi­gy­ti gė­lių ir pa­čiai jas su­kom­po­nuo­ti.
Na, o da­bar mo­ters die­nos bė­ga vi­siš­kai pa­si­nė­rus į mėgs­ta­mą veik­lą. „Aš pai­mu gė­lę ir... kal­bu per ją. Į kiek­vie­ną puokš­tę su­de­du vi­są sa­vo ši­lu­mą ir ti­kiuo­si, kad žmo­gus nu­si­šyp­sos, o aš, tos šyp­se­nos įkvėp­ta, kur­siu dar vie­ną puokš­tę. Ir taip, nuo šyp­se­nos prie šyp­se­nos, kol bai­gia­si die­na, ku­riu gė­lė­tus „Ačiū“, „Svei­ki­nu“, „Pa­siil­gau“, – taip S. Lu­bi „Kviet­ka In“ feis­bu­ko pa­sky­ro­je pri­sta­to sa­ve ir sa­vo veik­lą, į ku­rią įde­da la­bai daug šir­dies.
Tai ga­li jus­ti ir tik įė­jęs pro jos įkur­to gė­lių sa­lo­no du­ris, kur kiek­vie­nas kam­pas, kiek­vie­na de­ta­lė su­šil­dy­ta čia be­si­su­kan­čių mo­te­rų ran­kų. Si­mo­na at­vi­rau­ja ne­no­rė­ju­si šios erd­vės pa­va­din­ti gė­lių par­duo­tu­ve, nes čia ga­li­ma įsi­gy­ti ne tik gė­lių, bet ir in­ter­je­ro de­ta­lių, ran­kų dar­bo pa­puo­ša­lų, žva­kių, šil­ki­nių ska­re­lių ir ša­lių, ple­dų, ke­ra­mi­nių in­dų, ete­ri­nių alie­jų, net pa­veiks­lų.
Šio­je gau­so­je nu­stem­ba­me neiš­vy­dę gė­lių puokš­čių – ne­gi jų ne­siū­lan­čios pir­kė­jams?
Si­mo­na pa­sa­ko­ja iš pra­džių, tik ati­da­rius sa­lo­ną, puokš­čių pri­kom­po­nuo­da­vu­si gau­siai ir įvai­rių, ta­čiau pa­ste­bė­ju­si, kad įė­ję pir­kė­jai į jas nė ne­žiū­ri – iš­kart su­ka prie gė­lių va­zų.
„Pa­ma­tėm, kad iš tik­rų­jų ne­ver­ta su tom puokš­tėm varg­ti. Pra­ti­nam klien­tus pa­skam­bi­nus ar pa­ra­šius ži­nu­tę už­si­sa­ky­ti puokš­tę iš anks­to, kad ir prieš ke­lias va­lan­das. Ir ma­tom, kad pui­kiai se­ka­si – mū­sų klien­tai pa­ma­žu įpran­ta.“


Do­va­na vy­rui, mo­te­riai, o gal sau?

O kaip įtik­ti skir­tin­giems sko­niams, pa­rink­ti rei­kia­mas gė­les ir su­kur­ti jų kom­po­zi­ci­ją, kad kiek­vie­nam be­si­krei­pian­čiajam tik­tų ir pa­tik­tų? Si­mo­na sa­ko su ko­le­ge jau tu­rin­čios sa­vų me­to­dų, ko klaus­ti už­sa­ko­vo, kad kuo dau­giau iš­siaiš­kin­tų apie as­mens, ku­riam ta puokš­tė bus skir­ta, cha­rak­te­rį, po­mė­gius.
Kad do­va­no­da­mas gė­lių puokš­tę dai­lio­sios ly­ties at­sto­vei nie­kad ne­pra­šau­si pro ša­lį, ži­no vi­si, bet kaip įtik­ti vy­rui – su­tuok­ti­niui, ko­le­gai, bi­čiu­liui, bro­liui ar tė­čiui? Ar ap­skri­tai šven­čių pro­ga de­ra vy­rui do­va­no­ti gė­lių? Gal ge­riau rink­tis ko­kią pra­ktiš­kes­nę do­va­ną?
Si­mo­na sa­ko, kad pa­gal eti­ke­tą gė­les įvai­rių šven­čių pro­ga tin­ka do­va­no­ti tiek vy­rams, tiek mo­te­rims. Tie­sa, da­lis stip­rio­sios ly­ties at­sto­vų iš­ties gė­les ne itin ver­ti­na, bet, pa­sak „Kviet­ka In“ įkū­rė­jos, yra ir mo­te­rų, jų ne­mėgs­tan­čių, tad ne­rei­kė­tų spręs­ti vien pa­gal ly­tį. Esą ren­kant do­va­ną bet ko­kiu at­ve­ju rei­kia at­si­žvelg­ti į tos do­va­nos ga­vė­jo cha­rak­te­rį.
„Aiš­ku, vis tiek dau­giau gė­lių nu­per­ka­ma įteik­ti mo­te­rims, per­ka ir vy­rai, ir mo­te­rys. Su klien­tais vy­rais ap­skri­tai la­bai įdo­mu bend­rau­ti, nes jie, kaip tik­ri pa­sau­lio už­ka­riau­to­jai, vi­sa­da ži­no, ko no­ri, ir la­bai konk­re­čiai. O su mo­te­rims ten­ka dau­giau kal­bė­tis, kol iš­siaiš­ki­ni, iš­si­klau­si­nė­ji“, – šyp­so­si plun­giš­kė.
O la­biau­siai Si­mo­ną džiu­gi­na ir vis dar ste­bi­na tos klien­tės, ku­rios atei­na do­va­nos... sau. „Man jos – di­džiau­sias pa­vyz­dys, nes aš pa­ti anks­čiau sau to ne­leis­da­vau. Vi­sad gal­vo­da­vau, kad pir­ma – vai­kai, šei­ma, ar­ti­mie­ji, ta­da tik tu pa­ti, o juk tu­rė­tu­me vi­sos sa­ve iš­kel­ti į pir­mą vie­tą. 
Tos mei­lės sau tu­ri­me dar mo­ky­tis“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­šne­ko­vė.
Pa­sak jos, pa­sta­rie­ji pan­de­mi­jos me­tai ne vie­nam ta­po ge­ra pro­ga su­si­mąs­ty­ti – o kas to­liau? Ieš­ko­da­ma at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą mo­te­ris sa­ko su­ra­du­si drą­sos įgy­ven­din­ti se­ną sva­jo­nę ir ati­da­ry­ti gė­lių sa­lo­ną.
„Man la­bai įsi­mi­nė ak­to­riaus Gied­riaus Sa­vic­ko in­ter­viu. Jis pa­sa­ko­jo apie ma­mą, ku­ri gai­li­si Pa­lan­go­je prieš 40 me­tų ne­nu­si­pirk­tos su­kne­lės. No­rė­čiau nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą taip, kad jau bū­da­ma li­gos pa­ta­le ga­lė­čiau sau pa­sa­ky­ti, jog pa­da­riau vis­ką, ką no­rė­jau. Pa­vy­ko, ne­pa­vy­ko – ne­svar­bu, svar­bu, kad ban­džiau. Kad po to ne­bū­tų kaip su ta su­kne­le, ku­rios la­bai no­rė­jai, bet sau pa­gai­lė­jai.“


„No­ri­si kaž­ką di­de­lio su­kur­ti“

Kai jau gi­mė idė­ja už­siim­ti flo­ris­ti­ka, te­ko su­gal­vo­ti pa­va­di­ni­mą. Si­mo­na su­gal­vo­ju­si jam pri­tai­ky­ti se­ną tar­miš­ką žo­dį „kviet­ka“ ir tik vė­liau iš­siaiš­ki­nu­si, kad tai sko­li­nys iš len­kų kal­bos. Bet juk mū­sų mo­čiu­tės gė­lių nie­kaip ki­taip ne­va­din­da­vo, kaip kviet­ko­mis, gal to­dėl tas žo­dis pa­si­ro­dė toks šil­tas ir ar­ti­mas.
Vė­liau, gal­vo­jant apie so­cia­li­nį vers­lą, prie „Kviet­kos“ tar­si sa­vai­me pri­li­po da­le­ly­tė „In“, ku­rią kiek­vie­nas in­terp­re­tuo­ja skir­tin­gai. Vie­niems ji pri­me­na ang­liš­ką­jį Co­me in, kvie­čian­tį užei­ti į vi­dų, ki­tiems – iš Ry­tų kul­tū­ros atė­ju­sį IN ir JAN, sim­bo­li­zuo­jan­tį skir­tin­gus po­lius, kur IN at­sto­vau­ja mo­te­riš­ka­jam pra­dui.
Tar­si pa­tvir­tin­da­ma ant­rą­jį išaiš­ki­ni­mą Si­mo­na pa­sa­ko­ja gė­lių sa­lo­ną kū­ru­si gal­vo­da­ma bur­ti mo­te­ris įvai­riems už­siė­mi­mams, pa­skai­toms.
Ke­li to­kie su­si­ti­ki­mai jau įvy­ko. Į „Kviet­ka In“ su­si­rin­ku­sios mo­te­rys kal­bė­jo­si apie psi­cho-d­ra­mą, vei­dos­kai­tą, mo­ky­ta­si, kaip priim­ti sa­vo fi­gū­rą ir pa­si­rink­ti tin­ka­mą ap­ran­gą. Pa­ti Si­mo­na ne kar­tą vi­sus no­rin­čius kvie­tė į flo­ris­ti­kos kur­sus, o ar­ti­miau­siu me­tu pla­nuo­ja­ma pa­kvies­ti mo­te­ris pa­si­kal­bė­ti apie tė­vys­tės, ar­ba tiks­liau – ma­mys­tės rei­ka­lus.
Nau­jau­sias Si­mo­nos ir Alek­sand­ros su­ma­ny­mas – in­ter­viu cik­las „NE­pap­ras­tos mo­te­rys“, ku­riuo sieks pri­sta­ty­ti ku­rian­čias dai­lio­sios ly­ties at­sto­ves. Pir­mą­jį in­ter­viu su šil­ko ska­re­lių, pa­gal­vė­lių už­val­ka­lų, ku­rių ga­li­ma įsi­gy­ti gė­lių sa­lo­ne, kū­rė­ja Ag­ne Bal­ti­ne jau ga­li­ma iš­vys­ti feis­bu­ke, „Kviet­ka In“ pa­sky­ro­je.
„No­ri­si kaž­ką di­de­lio su­kur­ti, no­ri­si bend­rys­tės. Tei­sy­bę sa­ko, kad vie­nas lau­ke ne ka­rys, o jei bū­sim dvi, trys, ke­tu­rios?“ – už­si­de­gi­mo ne­sle­pia Si­mo­na. Ir pa­pa­sa­ko­ja bend­rys­tės ga­lią pa­ju­tu­si jau pir­mo­sio­mis die­no­mis po gė­lių sa­lo­no ati­da­ry­mo.
Iki pan­de­mi­jos mo­te­ris prieš Ka­lė­das ne­pa­mirš­da­vo ap­lan­ky­ti se­ne­lių na­mų su do­va­nė­lė­mis ten gy­ve­nan­tiems se­no­liams, o ati­da­riu­si sa­lo­ną su­lau­kė vie­nos tų na­mų dar­buo­to­jos. Tie­sa, iš kar­to ne­pa­ži­nu­si jos. Prieš iš­ly­dė­da­ma su įsi­gy­tu pir­ki­niu pa­dė­ko­jo už pa­lai­ky­mą, ku­ris taip rei­ka­lin­gas žen­gian­tiems pir­muo­sius žings­nius vers­le.
„Bu­vo lai­kas, kai jūs mus pa­lai­kėt, da­bar mes jus pa­lai­ky­si­me“, – to­kie tą­syk šios mo­ters iš­tar­ti žo­džiai įsi­mi­nė il­gam ir dar kar­tą pa­tvir­ti­no se­ną tie­są, ko­kia svar­bi yra bend­rys­tė, bend­ruo­me­nė, ypač to­kia­me ne­di­de­lia­me mies­te kaip Plun­gė.