
Naujausios
Šaltos sienos tampa jaukiais namais
Raktus nuo Savivaldybės gyvūnų prieglaudai skirtų patalpų „Plungės priglaustukų“ įkūrėja gavo praėjusių metų rugsėjį. J. Juknevičiūtė-Domarkienė džiaugiasi, kad į niekam nereikalingų gyvūnų problemą jautriai pažiūrėjo savivaldybės meras Audrius Klišonis, pats ir pasiūlęs patogią vietą prieglaudai, rūpinęsis šiuo reikalu nuo pat tos akimirkos, kai tik gyvūnų mylėtojai pasibeldė į jo kabineto duris.
Tačiau pagal panaudos sutartį už simbolinę nuomos kainą suteiktos patalpos buvo „plikos“ ir šaltos: skirtingose patalpose reikėjo įsivesti šildymą, susitvarkyti santechniką, įrengti aptvarus, narvus gyvūnams, pasikeisti duris, įsigyti skalbyklę, šalia įrengti šunų vedžiojimo aikštelę.
Daug darbų per metus jau padaryta, kiti tęsiami iki šiol. Ir už tai, kad prieglauda šiltėja ir yra vis labiau pritaikoma gyvūnams, moteris sako esanti dėkinga visiems geros valios žmonėms. Jie čia laikomiems šunims ir katinams atveža nupirkę maisto, iš jų suaukotų lėšų gyvūnai yra prižiūrimi, sterilizuojami, maitinami, prieglauda gali susimokėti už elektrą ir vandenį, pasigerinti buitį.
Ir antradienį, kai lankėmės „Plungės priglaustukuose“, čia triūsė vienos įmonės darbininkai. Pavasarį šildymas buvo įvestas į pagrindinį įstaigos pastatą, tačiau per metus prieglauda išsiplėtė ir dalis gyvūnų, laikomų patalpose garaže ir trečiajame pastate, žiemą šaltų. Tad prieglaudos vadovė paskelbė renkanti pinigus ir kitoms šildymo sistemoms įrengti. Į kvietimą aukoti atsiliepė daug žmonių, tad gal pusė sumos įstaiga jau turi. Likusius tūkstančius, kaip tikisi, surinks iš gyventojų įstaigai skiriamo pajamų mokesčio.
J. Juknevičiūtė-Domarkienė džiaugiasi paramos sulaukianti ne tik iš pavienių žmonių, bet ir iš įmonių. Neseniai sugedo skalbimo mašina – geradariai tuoj padovanojo kitą, o kai kurios įmonės, į kurias pagalbos kreipiamasi, atsisako imti atlygį už padarytą darbą, lieka sumokėti tik už sunaudotas medžiagas, arba pritaiko nuolaidų. Moteris geru mini plungiškio verslininko Vygando Ivanausko šeimą. Esą jis ne tik taiko nuolaidas už įmonės darbą, bet visa šeima yra įsitraukusi ir remia prieglaudos veiklą.
Didelis ramstis – savanoriai
Antradienį, kai lankėmės „Plungės priglaustukuose“ ir prisėdome pasikalbėti su vadove, pabėgioti į lauką savanorė Dalia vieną po kito vedė šunelius. Moteris juokėsi, jog šis rytas toks, kad kai kuriems augintiniams jau ir batai praverstų – nereikėtų ant pabalusios žolės strykčioti. Vietoje nenustygstantys amsiai, praeidami pro
J. Juknevičiūtę-Domarkienę, tai ranką jai lyžtelėdavo, tai puldavo į glėbį, tai balsą parodydavo, taip reikšdami prisirišimą ir meilę. O viena vietoje nenustygstanti šunytė strykt ir įsitaisė ant žurnalistės kelių.
„Dabar jau gausit vežtis“, – nusijuokė Dalia.
Ji čia ne vienintelė plungiškė, savo laisvą laiką paskirianti beglobiams šunims. Kol laukan išėję šuneliai įkvėpė gryno oro, kita savanorė po nakties švarino jų narvus, pridėjo maisto, kad atgal grįžę amsiai vėl jaustųsi patogiai ir būtų sotūs. Dar kiti čia savanoriaujantys plungiškiai rūpinasi skalbimu, bendrauja ir viską aprodo naujo šeimos nario atvažiavusiems žmonėms.
„Plungės priglaustukuose“ šiuo metu savanoriauja gal 16 žmonių – ir vidutinio amžiaus, ir paauglių, ir jau pensinio amžiaus sulaukusių. Direktorė sako, kad šuniukus pavedžioti veržiasi net dvylikamečiai, trylikamečiai, tačiau keturkojai patikimi tik šešiolikos metų sulaukusiems jaunuoliams. Žinoma, šunis pavedžioti, su jais pabendrauti gali ir vaikai, tačiau turi atvykti kartu su savo tėvais.
Savanoriai ne tik gyvūnų priežiūra rūpinasi, bet ir kartu renka naujai atvežtiems bevardžiams šuneliams ir kačiukams vardus. Zafyra, Grikis, Drakonas, Žiedė, Bella, Persikutė, Meilutė, Spurga – tai tik dalis esamų ar buvusių prieglaudos gyventojų vardų. Gyvūnų čia ne vienas ir ne du, tad galą gautum, kol pats vienas sugalvotum, kaip juos šaukti.
„Tai mano širdies kelias“
Įstaigos vadovė džiaugiasi, kad yra kas jai gelbėja prieglaudoje. Juk kiekvieno atėjusiojo, kaip ir jos, darbas savanoriškas, tad iš kur kitur gautų pagalbininkų. Pati J. Juknevičiūtė-Domarkienė prieglaudoje praleidžia visą laisvą laiką, kai nedirba nuolatinio pardavėjos darbo.
„Kartais ateinu 8-tą ryto ir grįžtu vakare 11-tą“, – atvirauja moteris. Bet nesiskundžia. Tik sako, jog kartais dėmesio pritrūksta jos pačios namuose laikomiems keturiems šunims.
O kad turės gyvūnų prieglaudą, moteris sako žinojusi jau seniai. Tokia mintis neatsirado vieną rytą nubudus. Nuo vaikystės mylėjo amsius, visi kaimynų šunys pas ją atbėgdavo. Ir štai atėjo metas, kai gali suvargėlius keturkojus priglausti, padėti surasti jiems naujus namus. „Tai mano širdies kelias“, – sako gyvūnų mylėtoja.
Ją palaiko ir sutuoktinis. Plungiškė pasakoja, kad šis juokauja, jog grįžęs iš užsienio, kur dirba, saviizoliacijos adresą galėtų nurodyti jau ne namų, o Salantų gatvės. Juk vis tiek čia daug laiko praleidžia kaldamas, taisydamas, tvarkydamas.
Šeimas daugiausia atrenka „pagal jausmą“
„Plungės priglaustukų“ feisbuko paskyroje – dešimtys istorijų, kaip Salantų gatvėje kurį laiką glaudęsi šunys ir katinai suranda naujus namus. Socialiniame tinkle dalijamasi nuotraukomis su naujų šeimininkų glėbyje jaukiai įsitaisiusiais murkliais ir amsiais.
Tokios nuotraukos plungiškei glosto širdį. Sako, tokiais momentais suprantanti, dėl ko visas šis darbas. J. Juknevičiūtė-Domarkienė žino tiek jau iškeliavusių, tiek prieglaudoje tebesančių augintinių istorijas, domisi, kaip jiems sekasi naujuose namuose. Jų laimingi likimai sugulę dviejuose nuotraukų albumuose.
Bet gyvūnų mylėtoja patikina, kad ne kiekvienas, užsinorėjęs „faino“ šuns ar katino, būtinai jį gauna. Nauji namai priglaustukams parenkami labai atsakingai.
„Dažniausiai šeimos atrenkamos tiesiog pagal jausmą. Tu tiesiog jauti, mylės tas žmogus gyvūną, jo tikrai nori ar ne. Žinoma, žiūrime ir į laikymo sąlygas. Ir jokiu būdu šuns neatiduodam pririšti prie būdos. Visi gyvūnai nori būti šalia žmogaus, bendrauti su juos. Būna, jog žmonės sako: labai norėčiau to katinėlio, bet man toli važiuoti. Tokiam ir neduotum. Nes jeigu aš norėčiau turėti šuniuką ir kačiuką, bet kur nuvažiuočiau jo pasiimti, su juo susipažinti. Daugelis taip ir daro“, – pasakoja gyvūnų globėja.
Buvo keli atvejai, kai išsivežti gyvūnai buvo grąžinti. Tiesiog žmonės tikėjosi ne to, negalėjo jiems skirti daug laiko. Bet dažniausiai į „Plungės priglasutukus“ atvažiuoja suprantantys, jog augintinį pasiima visam gyvenimui, ir yra pasiryžę su meile jį auginti.
Prieglauda turi ir tokių priglasutukų, kurie čia, matyt, gyvens visada. Akli, ligoti šuneliai ar katinėliai naujus šeimininkus retai sudomina. Visi dažniausiai nori sveiko, aktyvaus augintinio.
Niekieno „pamestukai“
Dažniausiai į Salantų gatvės beglobių gyvūnų namus patenkantys gyvūnai būna pikti, agresyvūs ar įbauginti. Tačiau čia pabuvę, pamatę, kad gaus daugiau nei dubenį ėdesio, bet ir rūpestį, meilę, pasikeičia, tampa draugiški, lipšnūs.
„Tik pabandyk atvažiavęs pas Zafyrą neužeiti – tuoj žiūrės liūdnom akelėm per langą“, – šypsosi J. Juknevičiūtė-Domarkienė.
Vaikštant pro prieglaudą, daugelis šunų net pirmą sykį matomą žmogų pasitinka draugišku, vilties kupinu žvilgsniu. Tačiau yra vienas šunelis, kurio niekaip neprisijaukina nei savanoriai, nei pati prieglaudos vadovė. Visada aploja ateivius, visada piktas, net išvalyti jo narvą savanoriams yra nemenkas iššūkis.
Tačiau dėl tokio augintinio elgesio moteris nesistebi. Į prieglaudą patenka daug ankstesnių šeimininkų nemylėtų ir nežiūrėtų šunų ir katinų. Ne visus pavyksta greitai nuglostyti.
Dažnai būna, kad žmonės atveža visą vadą kačiukų ir pasakoja, kad rado juos priklydusius. Arba atvažiavę gyvūną kone numeta, sakydami, kad „jums priklauso pasirūpinti, toks jūsų darbas“. Kai kurie prieglaudos duris užveria su ašaromis akyse – nors neprisipažįsta, matyt, atveža palikti savo augintinį, nes dėl kažkokių priežasčių nebegali juo rūpintis patys.
„Mano darbas nėra nei smerkti, nei teisinti. Jei galiu padėti, padedu“, – sako J. Juknevičiūtė-Domarkienė, įkūrusi prieglaudą tiems, kurių niekam nebereikia, ir suteikianti antrą šansą tapti mylimais šeimos nariais.