Šarnelėje – Pasaulio tautų teisuolių gatvė

Ini­cia­ty­vos ėmėsi šar­ne­liš­kiai

Gatvė to­kiu pa­va­di­ni­mu bei ją žy­min­tis at­mi­ni­mo stul­pe­lis Šar­nelė­je at­si­ra­do čia gy­ve­nan­čių žmo­nių pa­stan­go­mis. Jie kreipė­si į Plungės sa­vi­val­dybę, pra­šy­da­mi įam­žin­ti gat­velė­je, ve­dan­čio­je į poe­to Vy­tau­to Ma­čer­nio so­dybą, gy­ve­nu­sių žydų gelbė­tojų – Juo­zo ir Bro­nis­la­vos Strau­pių, Juo­zo ir Adol­fi­nos Ker­pauskų bei Bo­les­lo­vo ir Onos Stul­pinų, – at­mi­nimą. Šioms šei­moms, dėl žydų ri­zi­ka­vu­sioms sa­vo gy­vy­be, su­teik­ti Pa­sau­lio tautų tei­suo­lių var­dai. Tad šar­ne­liš­kiams bu­vo itin svar­bu, kad anuo­met čia gy­ve­nu­sių drąsių ir ne­pap­ras­tai ge­ros šir­dies žmo­nių at­mi­ni­mas būtų de­ra­mai įpras­min­tas.
Sa­vi­val­dybė šią idėją, ku­rios vie­ni iš ini­cia­to­rių – žy­diš­ko­sios is­to­ri­jos puo­selė­to­jas  mūsų kraš­tie­tis Eu­ge­ni­jus Bun­ka ir Tau­ti­nių bend­rijų ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Dau­man­tas To­de­sas, pa­laikė. Taip Šar­nelė­je at­si­ra­do di­delę is­to­rinę reikšmę tu­rin­ti gatvė, ku­rios pra­džio­je vi­sus pa­si­tin­ka pa­mink­li­nis stul­pe­lis su minė­to­mis šar­ne­liš­kių pa­vardė­mis.


Žydų bend­ruo­menė ver­ti­na tokį poelgį

Išs­kir­tinį šar­ne­liš­kių dėmesį ho­lo­kaustą iš­gy­ve­nu­siai tau­tai ir jos gelbė­to­jams itin ver­ti­na žydų bend­ruo­menė. Pir­ma­dienį Šar­nelė­je vy­ku­sio­se iš­kilmė­se da­ly­va­vu­si Lie­tu­vos žydų bend­ruo­menės pir­mi­ninkė Fai­na Kuk­lians­ky, ku­ri pa­ti yra ki­lu­si iš iš­gelbėtų žydų šei­mos, pri­si­pa­ži­no iš pra­džių tru­putį pyk­telė­ju­si, kad pir­mo­ji Pa­sau­lio tautų tei­suo­liams skir­ta gatvė at­si­ra­do būtent Šar­nelė­je, o ne, pa­vyzd­žiui, Laz­dijų ra­jo­ne esan­čia­me Sven­ti­jans­ke, ku­ria­me gy­ve­no jos šei­mos gelbė­to­jai. Ta­čiau pa­bu­vo­ju­si Šar­nelė­je, pa­bend­ra­vu­si su čio­nykš­čiais žmonė­mis, ji sakė su­pra­tu­si, kad šar­ne­liš­kiai la­biau nei bet kas ki­tas su­pran­ta is­to­ri­jos svarbą da­bar­čiai.
F. Kuk­lians­ky pasidžiaugė ir ša­lies bei vie­tos vald­žios at­stovų pa­si­kei­tu­siu po­žiū­riu į tra­gišką žydų praeitį. „Šian­dien jau­ni, aukš­tus po­stus uži­man­tys žmonės kal­ba ki­taip, nei bu­vo kal­ba­ma prie­š ke­letą metų – nėra tos gy­ny­binės po­zi­ci­jos, kad čia vis­kas bu­vo ge­rai ka­ro me­tais, kad mes nie­ko ne­ži­no­me ir ne­no­ri­me ži­no­ti, o yra pri­pažįs­ta­ma, kad  bu­vo žu­dy­ta žydų bend­ruo­menė ir kad sa­vu lai­ku at­si­ra­do to­kių žmo­nių, ku­rie pa­gelbė­jo žy­dams“, – kalbė­jo ji ir pa­dėko­jo vi­siems, pri­si­dėju­siems prie šios gra­žios bei pra­smin­gos ini­cia­ty­vos įgy­ven­di­ni­mo.
Šar­nelė­je įam­žin­tu Tei­suo­lių at­mi­ni­mu pa­si­džiaugė ir Iz­rae­lio am­ba­sa­do­riaus Lie­tu­vo­je pa­va­duo­to­ja Adi Co­hen-Ha­za­nov, žavė­ju­sis ma­žo kai­me­lio drąsiais žmonė­mis, anuo­met ne­pabū­gu­siais iš­ties­ti pa­gal­bos ranką tra­giš­ko li­ki­mo per­se­kio­ja­miems žy­dams.
Šiuos žmo­nes už išs­kir­tinę drąsą ir di­delę širdį gyrė ir kraš­to ap­sau­gos vi­ce­mi­nist­ras Žil­vi­nas Tom­kus. Anot jo, žydų gelbė­to­jai ta­me tam­sia­me is­to­ri­jos lai­ko­tar­py­je – tar­si švie­sa, apie ku­rią šian­dien mes vis dar ma­žai ži­no­me. Vi­ce­mi­nist­ro žod­žiais, gelbė­tojų pa­vardės turėtų su­gul­ti ir į is­to­ri­jos va­dovė­lių pus­la­pius, ir į at­mi­ni­mo len­tas, ir tap­ti vie­to­vard­žiais. Kad tai – pui­kus jų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mas, pa­sak Ž. Tom­kaus, įrodė Šar­nelė, į V. Ma­čer­nio so­dybą ve­dan­čią gatvę pa­krikš­ti­ju­si Pa­sau­lio tautų tei­suo­lių var­du, ir Šiau­liai, be­ne prie­š mėnesį tokį vardą su­teikę skve­rui.


Ak­cen­ta­vo pa­gal­bos svarbą

Tam pri­tarė  ir Plungės ra­jo­no sa­vi­val­dybės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, ir Tau­ti­nių ma­žumų de­par­ta­men­to di­rek­torė Vi­da Mont­vy­daitė bei ki­ti sve­čiai, tarp ku­rių bu­vo Sei­mo pir­mi­ninkė Vik­to­ri­ja Čmi­lytė-Niel­sen, pa­tei­ku­si konk­re­čius skai­čius, su­si­ju­sius su žydų praei­ti­mi.
Iš­likę duo­me­nys by­lo­ja, jog dau­giau nei 2 300 šeimų Lie­tu­vo­je iš­gelbė­jo apie 3 000 žydų. Jad Va­šem ins­ti­tu­tas Je­ru­zalė­je 917 lie­tu­vių yra pri­pa­žinęs Pa­sau­lio tautų tei­suo­liais. Lie­tu­vo­je Žūvan­čių gelbė­ji­mo kry­žiais už žydų gelbė­jimą ap­do­va­no­ti 1 556 as­me­nys.
„Tai nėra ma­ži skai­čiai, ypač to­kiam ma­žam kraš­tui. Pa­sau­lio tautų tei­suo­lių duo­menų su­ves­tinė­je Lie­tu­va, įver­ti­nant gy­ven­tojų skai­čių, yra ant­ra Eu­ro­po­je, po Ny­der­landų. Ta­čiau tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad tra­ge­di­jos mas­tas taip pat čia bu­vo išs­kir­ti­nis. Lie­tu­vo­je per re­kor­diš­kai trumpą laiką be­veik vi­siš­kai bu­vo iš­žu­dy­ta šimt­me­čiais gy­va­vu­si lit­vakų bend­ruo­menė, iš vi­so – apie 200 tūkst. žmo­nių. Su­nai­kin­tas sa­vi­tas, gy­vy­bin­gas ji­diš pa­sau­lis.
Pa­sau­lio tautų tei­suo­lių me­da­ly­je yra įra­šas: „Iš­gelbėjęs vieną gy­vybę – iš­gelbė­jai visą pa­saulį“. Tai – nuo­ro­da į Ba­bi­lo­no Tal­mudą, ku­ria­me ra­šom, kad tas, ku­ris su­nai­ki­na vieną sielą, lyg su­nai­ki­na visą pa­saulį, o tas, ku­ris iš­gelbs­ti vieną Iz­rae­lio sielą, tar­si iš­gelbėtų visą pa­saulį“, – kalbė­jo Sei­mo pir­mi­ninkė.
Ji dėko­jo vi­siems, pri­si­dėju­siems prie šio ren­gi­nio, skir­to pa­gerb­ti drąsius žmo­nes, įver­tin­ti did­vy­riš­kas pa­stan­gas, įam­žin­ti at­mi­nimą.


Iš­kilmė­se – iš­gelbė­ta žy­daitė

Šar­nelės bend­ruo­menės na­muo­se vy­ku­sio ren­gi­nio me­tu skambė­jo ne tik kal­bos, pri­me­nan­čios tra­giš­kus įvy­kius, pa­grin­di­nius jų he­ro­jus, bet ir jaut­rios dai­nos. Pir­mo­ji su­si­rin­ku­siuo­sius pa­svei­ki­no Emi­li­ja Lo­pai­tytė, at­li­ku­si ji­diš dainą. Vėliau du mu­zi­ki­nius kūri­nius do­va­no­jo ak­torė La­ri­sa Kal­po­kaitė.
Vėliau vi­si pa­traukė į nau­ju var­du pa­krikš­tytą gatvę. Bu­vu­sio­je Gi­li­jos gatvė­je šiuo me­tu gy­ve­na vie­nin­te­liai gy­ven­to­jai – Ma­čer­niai, poe­to V. Ma­čer­nio ar­ti­mie­ji, jiems ir bu­vo įteik­ta len­telė su nau­juo­ju ad­re­su.
Prieš ati­den­giant Pa­sau­lio tautų tei­suo­liams skirtą pa­mink­linį stul­pelį, žy­mintį šar­ne­liš­kiams žydų gelbė­to­jams įpras­min­ti skirtą gatvę, Iš Iz­rae­lio at­vykęs iš­gelbėtų žydų pa­li­kuo­nis Ema­nuel Ku­zi­nec su­kalbė­jo ka­dišą – maldą už žu­vu­siuo­sius.
E. Ku­zi­nec yra Stul­pinų iš­gelbė­tos mer­gaitės Iz­rea­los sūnus. Į žydų bend­ruo­me­nei itin svarbų ren­ginį at­vy­ko ir pa­ti Iz­rae­la. „Aš ne­ran­du žod­žių ap­sa­ky­ti, ką tie žmonės – mūsų gelbė­to­jai – darė. Ga­liu pa­sa­ky­ti tik vieną da­lyką – po vi­so ši­to, kas bu­vo, aš sten­giuo­si sa­vo vai­kus išauklė­ti ge­rais žmonė­mis. Taip pat sa­vo vai­kus auklė­ja ir jie“, – ne­slėpda­ma su­si­jau­di­ni­mo kalbė­jo O. ir B. Stul­pinų iš­gelbė­ta Mi­riam ir Mau­šos Blatų duk­ra Iz­rae­la. Ją šei­ma pri­ėmė ne­pai­sant to, kad pa­ti sun­kiai gy­ve­no.
Ap­sau­go­ti žy­daitę nuo mir­ti­no pa­vo­jaus jiems bu­vo svar­biau už bet ko­kias bai­mes. O juk ka­ro me­tu už pa­galbą žy­dams grėsė mir­tis vi­sai gelbė­to­jo šei­mai,  ta­čiau žydų gelbė­to­jai ne­svarstė apie tai ir dos­niai da­li­jo žmo­niš­kumą, ve­da­mi tikė­ji­mo ir at­jau­tos. Iz­raelą kaip sa­vo dukrą Stul­pi­nai au­gi­no ne vie­ne­rius me­tus. Pas tik­ruo­sius sa­vo tėvus ji grįžo 1944-ųjų spa­lio mėnesį.
Pras­min­gas ren­gi­nys už­baig­tas Že­mai­ti­jos 8-os rink­tinės, Ma­žei­kių 801-os kuo­pos garbės sar­gy­bos šau­lių salvė­mis už žmo­giš­kumą, drąsą ir pa­siau­ko­jimą.