Plungiškiai trauko pečiais – spaudžiant šalčiui sodinti medeliai

„O Vil­niuj ar ne taip bu­vo?“

Paprūd­žio gat­ve artė­da­mi prie Plungės jūros, med­žius so­di­nan­čių dar­bi­ninkų iš­syk ne­pa­matė­me. Ta­čiau kad jie šian­dien laiką lei­do ne ran­kas į ki­še­nes su­si­kišę, bu­vo aiš­ku iš pa­da­rytų darbų. Prie va­di­na­mo­sios pum­pinės, tven­ki­nio pa­krantė­je ties ta­ku bal­ta­me snie­go fo­ne juo­da­vo ne­se­niai pa­so­dintų me­de­lių vie­tos. Tik so­din­tojų jau ne­bu­vo.
Bet čia su­tik­ti jų bend­ra­dar­biai aiš­ki­no, kad da­bar so­di­na­ma ne­to­li Aka­de­mi­ko A. Ju­cio pro­gim­na­zi­jos. O pa­klaus­ti, ar pa­tiems neat­ro­do keis­ta, jog to­kiu me­tu jaunų me­de­lių šak­nys leid­žia­mos į šaltą žemę, vie­ni pe­čius traukė, ki­ti sakė ne­si­ste­bin­tys, nes „o Vil­niuj ar ne taip bu­vo?“ At­si­ra­do ir dau­giau ži­nan­čiųjų, esą tie me­de­liai to­kiems orams pri­tai­ky­ti, at­vež­ti iš Olan­di­jos, tad ne­rei­kia gal­vos su­kti – pa­tys pa­ma­ty­sim, kaip pa­va­sarį gra­žiai su­ža­liuos.
Tą pa­tį aiš­ki­no ir už­duotį Plungės jūros priei­go­se pa­so­din­ti me­de­lių gavę dar­bi­nin­kai, jau iš­kasę duo­be­les ir li­ku­siems so­di­niams. Ta­čiau į il­gas kal­bas jie leis­tis ne­norė­jo, juk ne va­do­vai jie ko­kie, o tik vyk­dy­to­jai. Te­gul sėdin­tie­ji aukš­čiau su žur­na­lis­tais šne­ka­si.


Tas pa­ts, kaip lai­ky­ti san­dėly­je

Dar­bus Plungės jūros pa­krantėje at­lie­kan­čios UAB VVARFF sta­ty­bos va­do­vas Ka­zi­mie­ras Sta­nys taip pat tvir­ti­no, kad gy­ven­tojų baimės akys to­kios di­delės be rei­ka­lo. „Gal ir keis­tai at­ro­do, bet čia nie­ko bai­saus“, – ti­ki­no jis.
Esą, kaip mums ir minė­jo vie­nas dar­bi­ninkų, so­di­na­mi me­de­liai yra at­vež­ti iš Olan­di­jos ir jie da­bar – ve­ge­ta­cinės būse­nos, ta­ry­tum ap­mirę.
„Mums jų net ne­par­davė, kol ne­bu­vo nu­metę lapų. Ar lai­ky­si su tuo ke­ru pa­si­dėjęs san­dėly­je, ar so­din­si, nėra jo­kio skir­tu­mo. Jei su la­pais at­si­vežtum gy­vy­bin­gus, ta­da jiems būtų šo­kas, o to­kius ap­mi­ru­sius, nu­me­tu­sius la­pus, žie­mai pa­si­ruo­šu­sius ga­li­ma sėkmin­gai per­kel­ti. Juo la­biau kad po snie­gu  žemė nėra įša­lu­si. Tad tie­siog nu­si­ka­sam sniegą, iš­ka­sam duo­bes, su­pu­re­nam ir so­di­nam. Oro sąly­gos tą leid­žia. Jei­gu būtų pli­ka žemė ir tiek už­šalę, būtu­me jau ne­so­dinę“, – pir­ma­dienį „Že­mai­čiui“ kalbė­jo K. Sta­nys.
Tą dieną jo va­do­vau­ja­mi dar­bi­nin­kai so­di­no gautų med­elių li­kutį. Esą did­žio­ji da­lis so­di­nukų – juo­dalks­nių, rau­donųjų ąžuolų, šer­mukš­nių – pa­so­din­ti prie­š dvi sa­vai­tes, kol dar nė snie­go ne­bu­vo. O iš­vis jų nu­ma­ty­ta pa­so­din­ti apie 200.
Anot K. Sta­nio, įmonė ne pirmą kartą ir ne vie­no­je vie­to­je taip yra so­di­nu­si ir be­veik nėra buvę, kad ne­pri­gytų. An­tai Ma­žei­kiuo­se vi­sa gatvė su­ža­lia­vo.
O kas vis­gi at­sa­kytų už tai, jei pa­va­sarį pa­ma­ty­si­me nu­kei­pu­sius me­de­lius?
„Mes ne­šam visą at­sa­ko­mybę, jei ne­pri­gytų. Bet bus pri­žiū­ri­mi, lais­to­mi, tręšia­mi“, – žadė­jo va­do­vas.


So­din­ti ga­li­ma

K. Sta­nio žod­žius, kad šal­tis nau­jai pa­so­din­tiems la­puo­čiams jo­kios ža­los ne­pa­da­rys, pa­tik­ri­no­me pa­skam­binę Lie­tu­vos ar­bo­ristų aso­cia­ci­jai.
„Ga­li­ma so­din­ti. Kal­bu tiek teo­riš­kai, tiek iš as­me­ninės pa­tir­ties“, – į „Že­mai­čio“ klau­simą at­sakė ar­bo­ris­tas, žel­din­to­jas Taut­vy­das Mu­le­vi­čius.
Esą la­puo­čius, ku­rie žiemą ne­nau­do­ja van­dens, so­din­ti ga­li­ma net ir šąlant, ži­no­ma, ne į jau įša­lu­sią žemę.
„Prieš me­tus at­si­ve­žiau tūkstantį bukų ir gruodį, kai ša­lo, su­so­di­nau. Nors bu­kas la­bai jaut­rus me­dis, iš visų pa­so­dintų ne­pri­gi­jo tik 3. Kas ki­ta su pu­šelėm. Iš šim­to tuo­met pa­so­dintų pri­gi­jo tik 20. Žiemą so­din­ti vis­ža­lių au­galų ne­ga­li­ma, – pa­sa­ko­jo T. Mu­le­vi­čius. – O tie pas jus pa­so­din­ti la­puo­čiai da­bar kaip su­sandė­liuo­ti. Aš ir pa­ts ge­riau at­si­ka­siu sniegą ir pa­so­din­siu, nei ati­dėsiu šį darbą pa­va­sa­riui.“
T. Mu­le­vi­čius pa­brėžė, kad svar­bus ne tik me­de­lių so­di­ni­mo lai­kas, bet ir prie­žiū­ra jau pa­so­di­nus – ypač lais­ty­mas. Esą kai ku­riuos rei­kia lais­ty­ti ko­ne vi­sus me­tus. Ypač jautrūs me­de­liai – ąžuo­liu­kai.