Žmonių gyvybes ir turtą gelbsti jau penkiolika metų

Apmąs­ty­mai – jau po įvy­kio

Jų pa­reigū­nui turbūt ne­ki­lo ir pra­ėju­sio gruod­žio 7-ąją, kai iš de­gan­čio na­mo Plungė­je iš­neš­to leis­gy­vio vy­ro gy­vybė bu­vo pa­tikė­ta į jo ran­kas. A. Ro­jus sąmonės ne­te­kusį pa­degėlį gai­vi­no ke­lio­li­ka mi­nu­čių, kol ga­liau­siai, jau kvėpuo­jantį, ati­davė me­di­kams. Už šią iš­gelbėtą gy­vybę plun­giš­kiui ir bu­vo skir­tas gar­bus ap­do­va­no­ji­mas.
Ta­čiau kai gelbė­ji­mo dar­bai būna baig­ti, liepsnų lie­žu­viai už­ge­sin­ti ar ava­rijų me­tu pri­spaus­ti žmonės iš­lais­vin­ti, kai jis grįžta į gais­rinės pa­tal­pas ar jau po dar­bo na­mo ir nu­si­vel­ka uni­formą, vi­si tos die­nos ar nak­ties įvy­kiai prie­š akis vis­gi iš­ky­la dar sykį.
„Ta­da jau pra­de­di gal­vo­ti, kaip vis­kas vy­ko, ką bu­vo ga­li­ma pa­da­ry­ti ki­taip, do­mie­si, koks to­les­nis iš­gelbėtųjų li­ki­mas“, – ne­sle­pia lei­te­nan­tas.


At­min­tin įsirėžė dvi ne­laimės

O būna ir to­kių įvy­kių, ku­rių pa­mirš­ti ne­pa­vyks­ta ir iš­ti­siems me­tams pra­ėjus. Ma­ty­ti vaiz­di­niai vis grįžta ir grįžta, ne­pa­vyks­ta nuo jų vi­siš­kai iš­si­lais­vin­ti. Todėl A. Ro­jus džiau­gia­si, kad ug­nia­ge­siai gelbė­to­jai jau tu­ri ga­li­mybę gau­ti psi­cho­lo­go pa­galbą, dau­giau su­ži­no­ti, kaip su­si­do­ro­ti su stre­su, iš­si­pa­sa­ko­ti, kas šir­dy­je su­si­kaupę.
Jam pa­čiam per pen­kio­li­ka tar­ny­bos metų at­min­tin įsirėžė du skaudūs įvy­kiai, ku­riuo­se te­ko da­ly­vau­ti ir teik­ti pa­galbą.
Ne­galįs pa­mirš­ti prie­š sep­ty­ne­rius me­tus Palangos–Šiaulių ke­ly­je, va­žiuo­jant Tel­šių link, įvy­ku­sios ava­ri­jos, kai su­si­dūrus vi­su­rei­giui bei leng­va­jam au­to­mo­bi­liui žu­vo ug­nia­ge­sio iš Rad­vi­liš­kio šei­ma – su­tuok­ti­niai ir tri­metė jų duk­rytė. Iš­gy­ve­no tik vie­nuo­li­kos metų jos se­sutė.
Tuo­met iš su­kne­žintų au­to­mo­bi­lių reikė­jo va­duo­ti net 7 žmo­nes. Ap­link kauk­da­mos zu­jo grei­to­sios, o jiems, ug­nia­ge­siams gelbė­to­jams, bu­vo būti­na žai­biš­kai pa­si­skirs­ty­ti, kas ką da­rys, nes sku­bi pa­gal­ba tuo pat me­tu bu­vo rei­ka­lin­ga ke­liems nu­kentė­ju­sie­siems. Ado­mas ne­sle­pia – vaiz­das, kai paauglės aky­se gęsta jos šei­ma, kaip smar­kiai su­ža­lo­ti žmonės, la­bai su­krėtęs. Tai bu­vo did­žiau­sia, dau­giau­siai aukų pa­rei­ka­la­vu­si ava­ri­ja, kurios padarinius A. Ro­jui teko šalinti. Tąsyk gelbė­da­mas su­žeis­tuo­sius jis dar ne­ži­no­jo, kad į siau­bingą eis­mo įvykį pa­kliuvęs žmo­gus – jo ko­le­ga.
Sukrėtė ir prie­š tre­jus me­tus Plungė­je, Vy­tau­to gatvė­je, įvykęs spro­gi­mas. Gy­ve­na­ma­ja­me na­me spro­gus dujų ba­lio­nui, buvo su­žeis­ti ke­tu­ri žmonės. A. Ro­jui bu­vo gai­la tėvų ne­te­ku­sios mer­gaitės. Nu­degę ko­ne visą kūną, jie bu­vo ati­duo­ti grei­ta­jai, ta­čiau neiš­gy­ve­no. „Jau iš­kart su­pra­tau, kad jie abu neiš­gy­vens, per daug kūnai ap­degę. O mer­gaitė vis šaukė: „Ma­ma, ma­ma!“ – su­krėtusį įvykį pri­si­minė gelbė­to­jas.

Toks svar­bus ap­do­va­no­ji­mas – pir­mas

Vy­riau­sybės rūmuo­se prie­š pat Va­sa­rio 16-ąją pa­gerb­tas A. Ro­jus ap­do­va­no­ji­mu džiau­gia­si – jis vy­ro kar­je­ro­je toks pir­mas. Ta­čiau jo la­bai ne­su­reikš­mi­na, ma­no, kad jam skir­tas at­mi­ni­mo ženk­las galė­jo ati­tek­ti bet ku­riam iš ko­legų, kar­tu vy­ku­sių į gaisrą.
„Čia ga­li­ma pa­ly­gin­ti su krep­ši­niu. Ata­kuo­ja ko­man­da kitą ko­mandą. Įvy­ko de­ri­nys ir kaž­kas at­si­dūrė po krep­šiu, per­davė ka­muolį ir įmetė. Tai čia ir­gi vi­sa ko­man­da dir­bom, tik man iš­puolė gai­vin­ti. Vi­siems bu­vo iš­da­lin­tos už­duo­tys. Bu­vo šal­ta, to žmo­gaus mes iš­neš­ti į lauką ne­galė­jom, pa­si­li­kom ko­ri­do­riu­je. Įlei­dau sa­vo ug­nia­ge­sius vidun, jie iš­nešė tą vyrą vis dar ga­ruo­jantį, bet jau ne­kvėpuo­jantį, ir grįžo at­gal ge­sin­ti ug­nies. O aš pra­dėjau gai­vin­ti“, – pri­si­me­na A. Ro­jus.
Ir at­vi­rau­ja iš pra­džių, ma­ty­da­mas tokį suod­žiai­s ap­ėjusį žmogų, pa­ts ne­turėjęs daug vil­ties, kad jis iš­gy­vens. Lai­mei, šis gais­ras žmo­gaus gy­vybės ne­nu­si­nešė. Ir ne­ma­ža da­li­mi prie to pri­si­dėjo A. Ro­jus.
Jo at­min­ty gy­va ir ki­ta ne­laimė, de­ja, pa­si­bai­gu­si mir­ti­mi. Sykį va­žiuo­da­mas trau­ki­niu pa­matė, kaip bend­ra­ke­lei­vis pa­šo­ko iš sa­vo vie­tos it būtų iš pa­salų už­pul­tas. Žmo­gui pa­si­darė blo­ga trau­ki­niui vos iš­riedė­jus iš sto­ties, bu­vo pa­na­šu į in­farktą.  
A. Ro­jus, pa­de­da­mas kitų, ne­del­siant ėmė ne­laimėlį gai­vin­ti, kol  gelbė­ti vyrą pa­tikė­ta me­di­kams. De­ja, jo gy­vybės iš­sau­go­ti ne­pa­vy­ko...

Pa­sa­ko­ja ne viską

Per pen­kio­li­ka metų A. Ro­jaus akys matė daug siau­bo, ne­ma­žai gais­re ar ava­ri­jo­se žu­vu­sių, smar­kiai su­žeistų ar ko­ne ang­li­mi vir­tu­sių  žmo­nių. Kaip su tuo gy­ven­ti? Kaip ne­palūž­ti pa­čiam?
Ži­no­ma, tam rei­ka­lin­ga tvir­ta psi­chi­ka. O A. Ro­jus į tai sten­gia­si žvelg­ti pa­pras­tai – sa­ko, tie­siog tu­ri ei­ti į darbą, kas be­būtų at­si­tikę, ir su sa­vo emo­ci­jo­mis su­si­tvar­ky­ti. To­kią pro­fe­siją pa­si­rin­ko. Nors čia pat at­vi­rau­ja, kad emo­ci­jas na­mo pas lau­kian­čią žmoną So­natą ir paauglę dukrą Liepą vis dėlto par­si­ne­ša. Bet jų klau­sia­mas apie tra­giš­kus įvy­kius, pa­sa­ko­ti de­ta­lių ne­sku­ba.
„Ki­tas žmo­gus prie to tu­ri pa­ma­žu pri­pras­ti, kad galė­tum dau­giau pa­pa­sa­ko­ti“, – at­vi­rau­ja pa­reigū­nas ir sa­ko, jog būna ir taip, kad pa­ti su­tuok­tinė pra­šo nie­ko ne­pa­sa­ko­ti, ma­tyt, nu­ma­no, kad ne viską galės pa­kel­ti.
Vis dėlto į tik­rai pa­vo­jingą vy­ro darbą šei­ma žvel­gia ga­na pa­pras­tai, ti­ki­na ug­nia­ge­sys. Esą juk ne į karą iš­ly­di, ne į mūšio lauką. O tra­giš­kes­ni įvy­kiai at­si­tin­ka ne kas­dien ir jie būna vis ki­to­kie.  Be to, jis pa­ts dar­be rimtų su­žei­dimų nėra pa­tyręs, gal dėl to ir ar­ti­mie­ji taip ne­si­jau­di­na.
Ci­vi­linės sau­gos stu­di­jos A. Rojų dar­bui, ma­tyt, ne­prie­kaiš­tin­gai pa­ruošė, pa­dėjo tvir­tus psi­cho­lo­gi­jos pa­grin­dus, jei šian­dien jis sa­ko: „Vi­sad būda­vom nu­tei­kia­mi, kad bus žiau­riai blo­gai, kad bus sun­ku, kad galbūt net ne­galė­sim su­si­do­ro­ti su kai kuo, ma­ty­ti su­žeistų žmo­nių. Bet kai kokį įvykį iš­gy­ve­ni, vis gal­vo­ji: o ka­da jau bus ta ri­ba, ka­da bus jau ne­beį­ma­no­ma?“


Būti­na pa­ži­no­ti sa­vo ko­mandą

Kaip pa­mai­nos va­dui A. Ro­jui svar­bu pa­žin­ti sa­vo ko­mandą, ži­no­ti kiek­vie­no stip­rią­sias pu­ses ir ne­tgi bai­mes – gal kaž­kas la­biau aukš­čio bi­jo, gal kaž­ku­riam ma­ty­ti kraują ne­jau­ku, o ki­tam ne­pap­ras­tai sun­ku būti prie ne­pa­ke­liamą skausmą jau­čian­čių, rėkian­čių žmo­nių. Pa­gal tai jis ir už­duo­tis pa­skirs­to.
„Nors ją tik­rai ga­li at­lik­ti bet ku­ris iš ko­man­dos, tu pri­va­lai ži­no­ti, kas tą už­duotį grei­čiau, ge­riau at­liks, kas kur yra stip­res­nis. Todėl vieną ir pa­siun­ti lais­vin­ti pri­spaustųjų, o ki­tas gal bus nau­din­ges­nis įrangą at­neš­da­mas“, – aiš­ki­na A. Ro­jus.
Jis pa­si­džiaugė, kad su ko­man­da yra ne tik ko­le­gos, bet tu­ri ir kitų bendrų in­te­resų, bend­ra­vi­mas yra ar­ti­mes­nis.
O dar­bas plun­giš­kiui pa­tin­ka ne tik dėl griež­tos dis­cip­li­nos, dėl ko ir rin­ko­si šią spe­cia­lybę, bet ir dėl vi­di­nio pa­si­ten­ki­ni­mo, kai pa­vyks­ta iš­sau­go­ti žmo­nių turtą, iš­gelbė­ti gy­vybę.