Plungiškis pareigūnas grįžo iš misijos Afrikoje

„Sa­va­no­rių pa­jėgo­se tar­nau­ju apie 8-erius me­tus, į šią vie­na pa­vo­jin­giau­sių va­di­namą mi­siją bu­vo at­rink­ti pa­tys ge­riau­si ka­riai. Vyk­ti la­bai norė­jau – pa­ma­ty­ti tikrą, ne tu­ris­tinę Af­riką, iš­mok­ti dirb­ti kar­tu su kitų ša­lių mi­si­jo­je da­ly­vau­jan­čiais ka­riais, įgy­ti dau­giau ka­rinės pa­tir­ties ir naujų įgūdžių“, – pa­sa­ko­ja pa­reigū­nas M. Ver­bic­kas.

Pa­sak jo, at­vy­kus į Gao pro­vin­ci­jo­je, ry­tinė­je Ma­lio da­ly­je, esan­čią ka­rinę bazę vie­nas iš pirmųjų iššū­kių bu­vo pri­pras­ti prie Af­ri­kos kli­ma­to. „Mums at­vy­kus Ma­ly­je bu­vo ru­duo, ta­čiau oro tem­pe­ratū­ra svy­ruo­da­vo nuo 40–50 laips­nių karš­čio dieną iki vos 14-os naktį. Po to­kio karš­čio nak­tys at­ro­dy­da­vo bai­siai šal­tos. De­gin­tis, be­je, ne­ga­li­ma – to­kios bazės tai­syklės, mat la­bai grei­tai gre­sia įvai­raus laips­nio kūno nu­de­gi­mai“, – aiš­ki­na mi­si­jo­je da­ly­vavęs pa­reigū­nas.

Ta­čiau sun­kiau­sia išt­ver­ti, jo žod­žiais, bu­vo ne karštį, o ru­tiną. Mi­si­jo­je da­ly­vau­jan­čio ka­rio die­not­varkė su­dėlio­ta mi­nu­čių tiks­lu­mu – kel­tis, val­gy­ti, budė­ji­mas bokš­te, sau­gant bazės pe­ri­metrą, po to – ak­ty­vus budė­ji­mas, jei tektų duo­ti at­saką įvy­kus ko­kiam nors in­ci­den­tui, mie­gas ir vėl vis­kas nuo pra­džių.

„Po trijų par­ų budė­ji­mo to­kiu re­ži­mu ka­riai gau­da­vo 18 va­landų poil­siui. Ma­žiau­siai še­šias iš jų mie­gi, po­rą tu­ri skir­ti spor­tui. Įvai­riems bui­ties dar­bams taip pat tu­ri skir­ti lai­ko, tad vi­siš­kam poil­siui lik­da­vo vos 3–4 va­lan­dos“, – sa­ko M. Ver­bic­kas.

Išei­ti iš bazės te­ri­to­ri­jos bu­vo pa­vo­jin­ga ir draud­žia­ma. Ne­di­de­liam mies­tui pri­lygs­tan­čios bazės te­ri­to­ri­jo­je bu­vo par­duo­tuvė, skal­byk­la, pa­štas, spor­to salės ir ba­ras. Į jį ka­riai rink­da­vo­si pa­žais­ti bi­liardą, sta­lo fut­bolą, pa­bend­rau­ti prie taurės ko­kio nors gėri­mo. „Stip­riau­sias“ iš jų bu­vo neal­ko­ho­li­nis alus.

„Man išt­ver­ti ru­tiną, ne­pa­si­duo­ti namų il­ge­siui, įvai­rioms slo­gioms min­tims la­biau­siai pa­dėda­vo spor­tas ir sma­gios pra­mo­gos su ko­le­go­mis. Pa­vyzd­žiui, tor­to gim­ta­die­niui ga­mi­ni­mas „iš­gy­ve­ni­mo sąly­go­mis“: iš­tir­pi­ni saulė­je šo­ko­ladą, įmai­šai tru­pintų sau­sai­nių ir tu­ri lie­tu­višką „Tin­ginį“. Vir­tuvė­lių ga­min­tis pa­tiems ka­rinė­je bazė­je nėra ir ne­rei­kia – val­gyk­lo­je mais­to būda­vo so­čiai tiek ve­ga­nui, tiek ne­ga­lin­čiam ap­siei­ti be mėsos. Bet mes šei­mi­nin­kau­da­vom vien tam, kad būtų įdo­miau“, – su šyp­se­na apie kuk­lias ka­rių pra­mo­gas pa­sa­ko­ja M. Ver­bic­kas.

Svars­tan­tiems apie ga­li­mybę da­ly­vau­ti ko­kio­je nors tarp­tau­tinė­je mi­si­jo­je iš Ma­lio grįžęs Plungės pa­reigū­nas ra­gi­na ne­dve­jo­ti ir ryž­tin­gai veik­ti, nes įgy­ja­ma pa­tir­tis, įgūdžiai, su­vo­ki­mas, kad mes gy­ve­na­me ne­pap­ras­tai ge­rai, yra ne­įkai­no­ja­mi. Pak­laus­tas, ar pa­ts vyktų dar kartą, at­sa­ko dip­lo­ma­tiš­kai: „Ži­no­ma, jei tik žmo­na iš­leistų, nes jos mi­si­ja, li­kus na­muo­se, ma­nau, bu­vo kur kas sun­kesnė.“