
Naujausios

„Ar nuveši?“
Preliminariai suskaičiuota, kad Lietuvą, Latviją ir Estiją lygiai prieš 30 metų sujungė 2–2,5 milijono žmonių gyva grandinė, nusidriekusi nuo Vilniaus iki Talino. Kiekvienas rajonas šioje grandinėje turėjo būtent jam paskirtą vietą. Plungiškiai už rankų susikibo Pasvalio rajone, Jurgėnų kaime. Norinčiųjų savo akimis išvysti šį įvykį ir tapti jo dalimi buvo daug, tik ne visiems pavyko tai padaryti.
Plungiškis Zenonas prisimena, kad mintis dalyvauti šioje iniciatyvoje gimė visai netikėtai, kažkam iš kolegų tos dienos rytą paklausus: „Ar nuveši?“
Plungiškis tuo metu dirbo vairuotoju Gandingos tarpūkiniame paukštyne. Dabar sako net pats neatsimenantis, kaip atsitiko, kad žinia apie kelionę į Jurgėnus dviejų šimtų žmonių kolektyve pasklido taip žaibiškai, jog netrukus jo vairuojamas 33 vietų LAZ-as jau buvo sausakimšas. Kam neužteko sėdimų vietų, įsitaisė ant grindų ar važiavo stovėdami.
Tiesa, prieš tai reikėjo gauti vadovybės leidimą šiai išvykai. Keli pas tuometį paukštyno direktorių Petrą Obrikį deleguoti darbuotojai netrukus grįžo su gera žinia – leidimas važiuoti gautas. Paukštyno galva ne tik atleido kelias dešimtis žmonių nuo tos dienos darbų, bet ir leido važiuoti įmonės autobusu ir jos sąskaita įsipilti kuro. O juk galėjo neduoti leidimo. Juolab kad jo žmona tuo metu buvo Lietuvos komunistų partijos rajono komiteto pirmoji sekretorė.
LAZ-ą papuošė trispalve
Paklaustas, ar dalyvavusieji Baltijos kelio akcijoje dėl to sulaukė kokių pasekmių, plungiškis tikino, kad nei prieš tai, nei po to jokio papeikimo ar pasmerkimo nebuvo. Matyt, visi aiškiai jautė, kad tuometė santvarka artėja prie savo dienų galo, todėl niekas nedrįso prieštarauti žmonių sumanymui. O ir noras vykti į Baltijos kelią buvo toks didelis, kad daugelis iš pusės žodžio suprato, kas ir kaip. Ir norėjo prisijungti.
Žinoma, buvo ir tokių, kuriems patriotiškai nusiteikusių žmonių noras burtis neatrodė geras sumanymas. Zenonas prisiminė, kaip vienas paukštyno inžinierius liepė nuplėšti prie autobuso stiklo pritvirtintą trispalvę, kurią skubiai prieš kelionę nupiešė paukštyno dailininkas Albertas Šidlauskas.
„Atšoviau jam, kad nei aš pakabinau, nei aš nukabinsiu. To ir užteko. Su ta trispalve ir važiavome.“ Pasiekę kelionės tikslą ir susikibę rankomis Baltijos kelyje plungiškiai išskleidė ir gerokai didesnę trispalvę. Kas ją atsivežė, Zenonas sakė nebeprisimenantis. Bet vėliava, tuomet buvusi lyg koks spjūvis į veidą okupantams, liko užfiksuota jo iki šiol saugomose nuotraukose.
Visi – į vieną pusę
„Atminty išliko tas mašinų srautas. Pravažiavę Telšius jau pajutom, kad mašinų gerokai daugiau nei įprastai ir beveik visos juda Šiaulių link. O už Kuršėnų visas kelias buvo prigrūstas jų, važiuojančių į vieną pusę. Vienas kitas automobilis, važiavęs priešinga kryptimi, turėjo sukti į pievą ir laukti, kada tas srautas baigsis“, – prisiminė Zenonas.
Vyras pasakojo, jog iš pradžių vykstantiems į šią akciją lyg buvo žadėta tuometinės milicijos palyda, tačiau pareigūnai jų autobusą palydėjo tik per Plungės miestą. O toliau žinokitės, kaip norit. Ir čia labiausiai pravertė autobusą vairavusio Zenono, gimusio ir augusio Šiaurės Lietuvoje, patirtis. Vyras už Šiaulių autobusą pasuko Joniškio link ir važiavo šalutiniais keliais. Nes jei kompanija būtų judėjusi pagrindiniu keliu kartu su visu srautu, kelionės tikslo nebūtų pasiekusi.
„Dabar dažnai girdžiu, kaip plungiškiai giriasi: „Ir aš ten buvau, dalyvavau su visais.“ Bet kažkodėl aš tų besigiriančių Plungėje skirtame ruože nemačiau. Taip, iš miesto išjudėjo ne vienas autobusas, tačiau nemažai jų užstrigo kamščiuose ties Pasvaliu ir Jurgėnų nepasiekė“, – kalbėjo vyras. O Gandingos tarpūkinio paukštyno LAZ-as kelionę įveikė be didelių kliūčių, visą laiką salone skambant lietuviškoms dainoms.
„Ar ir po 50 metų tuo džiaugsimės?“
Plungiškis sakė negalintis patikėti, kad nuo tos įsimintinos dienos praėjo jau 30 metų. Daugelio vyresniųjų, kartu koja kojon stovėjusių Baltijos kelyje, jau nebėra, tad tos dienos įvykius dabar gali paliudyti tik jaunesnieji. Akcijoje kartu su tėvais dalyvavo ir nemažai vaikų, tačiau jie į viską žiūrėjo per savo vaikišką supratimą. Ir dabar, kai užaugo, neteikia šiam įvykiui tiek reikšmės kiek jų gimdytojai.
Zenonas prasitarė kartu į Jurgėnus važiavusiai dukrai (jai tuo metu buvo 10) siūlęs pakartoti šią kelionę – vėl nuvykti į tą vietą ir iškelti trispalvę. Bet dukros ši idėja nesužavėjo. „Kažin ar dar kartą pavyktų pakartoti tai. Tą žmonių vienybę... Juk visi važiavom savo noru, niekieno neraginami. Susiorganizavom vos per porą valandų. Jei būtų kas varęs, tikrai nebūtų tiek susirinkę“, – svarstė plungiškis.
O paklaustas, ar tada, Baltijos kely susikibęs rankomis su kolegomis, tokią laisvą Lietuvą įsivaizdavo, kokioj gyvename dabar, vyras nelinksmai atsiduso: „Tikrai ne. Ir daugelis ten buvusiųjų dabar tikriausiai atsakytų tą patį. Dėl ko labiausiai apmaudu? Pavyzdžiui, kad ir dėl pirmaisiais nepriklausomybės metais prasidėjusios privatizacijos. Iš kur atsirado tiek milijonierių, jei tada visi daugmaž lygūs buvom? Net paukštyno direktoriaus alga siekė tik 350 rublių. Bet atsirado tokių, kurie žaibiškai praturtėjo, nežinia kaip supirko fabrikus ir kitas valstybines įmones. Kitaip reikėjo viską daryti“, – garsiai svarstė plungiškis.
Bet tuoj pralinksmėjęs pridūrė, kad didžiausias jo troškimas išsipildė – Lietuva vėl laisva. Esą net ir tada, tamsiausiais okupacijos metais, artimų bičiulių rate nebijodavo apie tai garsiai pasvajoti.
„Sakydavom – esam lietuviai, tad ir Lietuva turi būti. Duok Dieve, kad ji gyvuotų per amžius. Nes dabar per radiją girdžiu džiaugiantis, jog kasmet daugėja imigrantų. Ar ir po 50 metų tuo džiaugsimės? Kas bus, jei visus emigravusiuosius pakeis atvykėliai iš kitų šalių? Kas beliks iš tos mūsų Lietuvos? Prūsai, jotvingiai, kuršiai taip ir išnyko. Ar dabar eilė mums?!“