Į Baltijos kelią vedė šviesuolių pasėtas ryžtas

Ok­sa­nos ŠU­KIE­NĖS nuo­trau­kos
Penk­ta­die­nio va­ka­rą plun­giš­kiai rin­ko­si pa­mi­nė­ti Bal­ti­jos ke­lio 30-me­tį
Du mi­li­jo­nai ran­ko­mis su­si­ki­bu­sių lais­vės trokš­tan­čių žmo­nių, 650 ki­lo­met­rų il­gio gy­va lie­tu­vių, lat­vių ir es­tų gran­di­nė – to­kia bu­vo 1989-ųjų rugp­jū­čio 23-ią­ją su­reng­ta Bal­ti­jos ke­lio ak­ci­ja. Pa­mi­nė­ti jos 30-me­čio su­kak­ties penk­ta­die­nio pa­va­ka­rę plun­giš­kiai rin­ko­si į Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jų. Ten su­reng­ta re­ži­sie­rės Lau­ros Paukš­tės su­kur­to do­ku­men­ti­nio fil­mo „Ne­pa­kar­to­ja­mas Bal­ti­jos ke­lias“ per­žiū­ra, da­lin­ta­si pri­si­mi­ni­mais.

Gon­din­gos pa­pė­dė­je

Įvy­kiai se­kė vie­nas ki­tą

Ren­gi­nį pra­dė­jęs mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas sa­kė: „Šian­dien ypa­tin­ga die­na – Bal­ti­jos ke­lio die­na. Su­kan­ka 30 me­tų, kai Lie­tu­va, Lat­vi­ja ir Es­ti­ja su­si­ki­bo ran­ko­mis, taip iš­sa­ky­da­mos sa­vo troš­ki­mą bū­ti lais­vos. Tai­gi jau 30 me­tų mes ne­be­bi­jo­me to, ko bi­jo­jo­me net 50 me­tų.“

A. Ba­ka­naus­kas pri­mi­nė ir ki­tus 1989-ųjų įvy­kius, ku­rie ro­dė, kad net tik Lie­tu­va, Lat­vi­ja bei Es­ti­ja, bet ir ki­tos Eu­ro­pos ša­lys no­ri nu­si­mes­ti so­vie­tų jun­gą. Įvy­kiai se­kė vie­nas ki­tą: 1989 me­tų ko­vą Veng­ri­jos sos­ti­nės Bu­da­peš­to gat­vė­se įvy­ko mi­tin­gas, su­kvie­tęs 80 tūks­tan­čių de­mok­ra­ti­jos rei­ka­lau­jan­čių žmo­nių, bir­že­lį – Len­ki­jos san­tvar­ką pa­kei­tę rin­ki­mai, rugp­jū­tį – Aust­ri­ją ir Veng­ri­ją ap­jun­gu­si Eu­ro­pos iš­ky­la, lapk­ri­tį pra­dė­ta griau­ti Ber­ly­no sie­na, įvy­ko Ak­so­mi­nė re­vo­liu­ci­ja Če­kos­lo­va­ki­jo­je.

Nuo 1989-ųjų pra­džios ryž­tin­gus žings­nius į lais­vę pra­dė­jo ženg­ti ir Lie­tu­va: at­kur­tos atei­ti­nin­kų ir tau­ti­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jos, Va­sa­rio 16-ąją su­reng­ta Tau­ti­nė šven­tė, iš­leis­tas le­ga­lus „Ka­ta­li­kų pa­sau­lio“ nu­me­ris, ti­kin­tie­siems grą­žin­ta Vil­niaus ar­ki­ka­ted­ra, Kau­ne at­kur­ta Lais­vės skulp­tū­ra, Vil­niu­je – Tri­jų kry­žių pa­mink­las, ofi­cia­liai įre­gist­ruo­tas Lie­tu­vos per­si­tvar­ky­mo są­jū­dis, sa­vo var­dą at­ga­vo Ma­ri­jam­po­lės mies­tas, Var­niuo­se pa­sta­ty­tas pir­mas pa­mink­las žu­vu­sie­siems už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, Kau­ne at­kur­tas so­viet­me­čiu ne­vei­kęs Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas.

O štai rugp­jū­tį išau­šo ta die­na, kai Lie­tu­va, Lat­vi­ja ir Es­ti­ja iš­drį­so su­si­kib­ti ran­ko­mis ir pa­sa­ky­ti, kad yra pa­si­ry­žu­sios at­kur­ti lais­vę. Ir tai įvy­ko tą pa­čią die­ną, kai prieš 50 me­tų Ri­bent­ro­pas ir Mo­lo­to­vas pa­si­ra­šė su­tar­tį, ku­ria fa­šis­ti­nė Vo­kie­ti­ja ir So­vie­tų Są­jun­ga per­brai­žė Eu­ro­pos že­mė­la­pį ir pa­ver­gė dau­gy­bę ša­lių.

Gi­nė­jai ta­po... oku­pan­tais

Su­si­rin­ku­siuo­sius į Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jų su­grįž­ti į praei­tį kvie­tė ne tik A. Ba­ka­naus­kas, bet ir plun­giš­kiams ge­rai ži­no­mas is­to­ri­jos mo­ky­to­jas bei ko­lek­ci­nin­kas Bro­nis­lo­vas Po­cius.

„Nuo pat 1935-ųjų Sta­li­nas pra­dė­jo ieš­ko­ti ga­li­my­bių suar­tė­ti su Hit­le­riu. Nors ko­mu­niz­mas ir fa­šiz­mas – dvi ne­su­tai­ko­mos ideo­lo­gi­jos, bet jos vis dėl­to pa­no­ro pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį, ku­ria pa­skelb­tų ka­rą de­mok­ra­ti­jai. Ta su­tar­tis, ku­ri va­di­na­ma Ri­bent­ro­po ir Mo­lo­to­vo pa­ktu, ak­tua­li mums vi­siems, nes pa­kei­tė vi­są Eu­ro­pą ir vi­sų mū­sų li­ki­mus“, – pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas.

Praė­jus ke­lioms die­noms po šios su­tar­ties pa­si­ra­šy­mo, 1939-ųjų rug­sė­jo 1-ąją, Vo­kie­ti­ja puo­lė Len­ki­ją ir pra­dė­jo Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. 1940-ai­siais į Lie­tu­vą įžen­gė ru­sai. Ko­dėl ta­da jiems ne­si­prie­ši­nom? „Mū­sų ka­riuo­me­nė bu­vo 20 tūks­tan­čių, ru­sų – 200 tūks­tan­čių. Be to, gal­vo­jo­me, kad jie atei­na gin­ti mū­sų nuo vo­kie­čių. Bet ne­tru­kus, kai so­vie­tai pro­tin­giau­sius tau­tie­čius pra­dė­jo trem­ti į Si­bi­rą, su­vo­kė­me, kad jų tiks­lai vi­sai ki­ti“, – min­ti­mis da­li­jo­si B. Po­cius.

Ini­cia­to­riai – es­tai

Pri­mi­nęs žy­dų ge­no­ci­do lai­ko­tar­pį, il­gus oku­pa­ci­jos ir ak­ty­vaus bei pa­sy­vaus pa­si­prie­ši­ni­mo jai me­tus, is­to­ri­kas pa­mi­nė­jo, kad Bal­ti­jos ke­lio ini­cia­to­riai bu­vo es­tai, ta­čiau jų į gy­vą­ją gran­di­nę sto­jo ma­žiau­siai – apie 200 tūks­tan­čių, lat­vių – 250 tūkst., o lie­tu­vių – net 1,5 mi­li­jo­no. Ži­no­ma, svar­bu ir tai, kad Bal­ti­jos ke­lias yra pa­te­kęs į Gi­ne­so re­kor­dų kny­gą, o UNES­CO jį yra įtrau­ku­si į „Pa­sau­lio at­min­ties“ są­ra­šą.

Po fil­mo „Ne­pa­kar­to­ja­mas Bal­ti­jos ke­lias“ pri­si­mi­ni­mais apie 1989-ųjų įvy­kius da­li­jo­si A. Ba­ka­naus­kas: „Mums, ku­rie bu­vo­me ta­me ke­ly­je, ky­la pri­si­mi­ni­mų su­ža­din­ti jaus­mai. Tuo­met mus ve­dė ryž­tas, ku­rį bu­vo pa­sė­ję tau­tos švie­suo­liai. O kar­tu bu­vo ir bai­mės, nes gra­si­no, kad už Tel­šių vi­sų mū­sų lauks va­go­nai, ku­riais bū­sim iš­vež­ti ten, iš kur ne­beg­rį­šim. Pa­me­nu, kaip va­žia­vom au­to­bu­su „Ku­ba­nė“, ko­kia ma­sė trans­por­to ju­dė­jo ta pa­čia kryp­ti­mi ir ko­kie pa­ky­lė­ti bu­vo­me.“

Min­ti­mis da­li­jo­si ir ren­gi­ny­je da­ly­va­vę Sei­mo na­riai Jur­gis Raz­ma bei Jo­nas Var­ka­lys, Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, Plun­gės gar­bės pi­lie­tis met­raš­ti­nin­kas Al­fon­sas Be­res­ne­vi­čius, mo­ky­to­ja Ire­na Do­mar­kie­nė.

„Anuo­met bu­vo pa­da­ry­ta vis­kas, kad tik Bal­ti­jos ke­lias įvyk­tų, kad tik ja­me ne­bū­tų tar­pų ir kad nie­kas ne­ga­lė­tų pa­sa­ky­ti, jog tau­tos nė­ra vie­nin­gos. Ši tai­ki ak­ci­ja pra­no­ko vi­sus lū­kes­čius. Jo­je da­ly­va­vo pu­sė Lie­tu­vos! Ši­taip pa­skelb­ta ži­nia, kad no­ri­me bū­ti ne­prik­lau­so­mi. Ar šian­dien be­su­si­telk­tu­me Bal­ti­jos ke­liui? Ma­nau, kad taip! Jei rei­kė­tų, va­žiuo­tu­me ir net dar dau­giau nei anuo­met. Skir­tu­mas tik tas, kad da­bar vi­si da­ry­tų­si as­me­nu­kes ir taip įsiam­žin­tų. Gai­la, kad ta­da tech­no­lo­gi­jos ne­lei­do to da­ry­ti ir ne­sa­me to įvy­kio už­fik­sa­vę“, – kal­bė­jo J. Raz­ma.

„Bū­ti ta­me ke­ly­je – ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas. Pa­me­nu, žiū­rė­jom nuo til­to, o tai gran­di­nei – ga­lo ne­ma­ty­ti. Di­džiu­lė pa­gar­ba tiems, kas vi­sa tai suor­ga­ni­za­vo, kas žmo­nes taip su­tel­kė, nors dar ne­bu­vo nei mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų, nei so­cia­li­nių tink­lų. Da­bar bū­tų pa­pras­čiau“, – kal­bė­jo me­ras A. Kli­šo­nis.

Gra­žių pri­si­mi­ni­mų ne­sto­ko­jo ir mo­ky­to­ja I. Do­mar­kie­nė: „Va­žia­vom to­kiu dūs­tan­čiu au­to­bu­su, įsi­vė­lėm į ne­ži­no­mus ke­lius, vė­la­vom... Pa­ma­tę žmo­nių gran­di­nę, bė­gom per pie­vas, kad tik su­spė­tu­me. Sus­pė­jom. Ir la­bai ne­be­si­no­rė­tų, kad ka­da nors atei­ty­je vėl rei­kė­tų ši­taip už sa­vo lais­vę ko­vo­ti. Tu­rim ją ir bran­gin­kim!““

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.

Susijusios naujienos