Šimtmečio sulaukusiai plungiškei – sveikinimai ir dovanos

„Žemaičio“ nuotr.
1919 me­tais gi­mu­si Vin­cen­ta Jo­ni­kai­tė – švie­saus pro­to ir tu­rin­ti pui­kų hu­mo­ro jaus­mą
100 me­tų! To­kio gar­bin­go ju­bi­lie­jaus rugp­jū­čio 23-ią­ją su­lau­kė plun­giš­kė Vin­cen­ta Jo­ni­kai­tė. Tie­sa, pa­mi­nė­jo jį ne na­muo­se, o Plun­gės li­go­ni­nė­je. Ta pro­ga penk­ta­die­nį 2-aja­me pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­riu­je tvy­ro­jo neįp­ras­tai džiu­gios nuo­tai­kos. Mat ju­bi­lia­tę svei­ki­no ne tik mi­nė­to­jo sky­riaus ve­dė­ja gy­dy­to­ja Eu­ge­ni­ja Gau­die­šie­nė bei per­so­na­las, bet ir gau­sus bū­rys sve­čių.
„Žemaičio“ nuotr.
Me­ras Aud­rius Kli­šo­nis ir vi­ce­me­rė As­ta Beier­le-Ei­gir­die­nė plun­giš­kei už­ri­šo gar­bin­gam ju­bi­lie­jui skir­tą juos­tą

Ne­ši­ni gė­lė­mis ir do­va­no­mis šim­ta­me­tę Vin­ce­lę (taip se­no­lę va­di­na ir ar­ti­mie­ji, ir li­go­ni­nės per­so­na­las) svei­ki­no Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis ir vi­ce­me­rė As­ta Beier­le-Ei­gir­die­nė, me­ro pa­ta­rė­jas Žyd­rū­nas Pu­raus­kis, li­go­ni­nės di­rek­to­rius An­ta­nas Mar­tu­se­vi­čius, vy­riau­sio­ji slau­gos ad­mi­nist­ra­to­rė Vi­jo­le­ta Ma­čiui­tie­nė ir ki­ti.

Sve­čiai gar­bin­ga­jai su­kak­tu­vi­nin­kei lin­kė­jo svei­ka­tos ir dar il­gų gy­ve­ni­mo me­tų. Se­no­lė su­lau­kė ne tik svei­ki­ni­mų, bet ir pa­dė­kos – už dar­bą iki­mo­kyk­li­nė­se įstai­go­se ir vai­kams ati­duo­tą mei­lę. Ži­no­da­mas, kad pa­cien­tė tu­ri pui­kų hu­mo­ro jaus­mą, li­go­ni­nės di­rek­to­rius A. Mar­tu­se­vi­čius juo­ka­vo: „Pui­kiai at­ro­dot, tai mes jums vais­tų ne­be­duo­sim. Pa­do­va­no­sim štai žu­vies tau­kų, vi­ta­mi­nų ir mū­sų dar­buo­to­jos nu­megz­tas vil­no­nes ko­ji­nes, kad ko­jos ne­šal­tų. Ar šą­la?“ „Ne, kur čia šals po pa­ta­lais“, – šyp­so­jo­si su­kak­tu­vi­nin­kė.

Vin­cen­ta ne tik klau­sė pa­dė­kos žo­džių, bet ir pa­ti dė­ko­jo vi­siems, kas ją svei­ki­no, o ypač me­di­kams, ku­rie ją ne tik gy­do, bet ir la­bai my­li, rū­pi­na­si, pri­glau­džia. „Ir dar – juk pa­mir­šau pa­dė­ko­ti sa­vo glo­bė­jai, su ku­ria jau sep­ty­ne­ri me­tai kar­tu esam“, – brauk­da­ma aša­ras kal­bė­jo mo­te­ris.

Dar prieš svei­ki­ni­mo ce­re­mo­ni­ją sky­riaus ve­dė­ja E. Gau­die­šie­nė žur­na­lis­tams sa­kė, kad Vin­ce­lei pa­blo­gė­ju­si klau­sa ir re­ga, ta­čiau pro­tas švie­sus, at­min­tis ge­ra. Ji tu­ri pui­kų hu­mo­ro jaus­mą, mėgs­ta bend­rau­ti. „Ji la­bai kant­ri, ne­de­juo­jan­ti ir ap­lin­ki­nių ne­šok­di­nan­ti“, – apie pa­cien­tę at­si­lie­pė gy­dy­to­ja.

1919-ai­siais Plun­gė­je gi­mu­si Vin­cen­ta Jo­ni­kai­tė au­go ūki­nin­kų šei­mo­je, tu­rė­jo bro­lį ir dvi se­se­ris. Jau­nys­tė­je gy­ve­no su tė­vais. Ma­ma bu­vo pa­si­li­go­ju­si, tad Vin­cen­tai te­ko daug ir sun­kiai dirb­ti. So­viet­me­čiu šei­mos ūkis bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas. Pak­laus­ta, ką dir­bo vė­liau, kai ūkio jau ne­be­tu­rė­jo, Vin­ce­lė at­sa­kė, kad 23-ejus sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus ati­da­vė dar­bui vai­kų dar­že­liuo­se: „Pa­ti neiš­te­kė­jau, sa­vo vai­kų ne­tu­rė­jau, bet už­tat kiek sve­ti­mų į mo­kyk­lą iš­lei­dau! Tik­rai daug. La­bai vi­sus my­lė­jau. Ir ma­ne my­lė­jo – ir vai­kai, ir jų tė­vai.“

O ku­ris dar­bas bu­vo leng­ves­nis – pas tė­vus ūky­je ar dar­že­ly­je? „Dar­že­ly­je bu­vo ge­riau. Nors vai­kus pa­lik­da­vo vi­sai sa­vai­tei, dirb­ti rei­kė­da­vo ir die­no­mis, ir nak­ti­mis, bet vis tiek leng­viau. Pas tė­vus pa­ne­lė ne­bu­vau, la­bai sun­kiai dar­ba­vau­si“, – at­sa­kė ju­bi­lia­tė.

Plun­gė­je gi­mu­si Vin­cen­ta vi­są gy­ve­ni­mą čia ir pra­lei­do. Kol bu­vo jau­na, mė­go bend­rau­ti su drau­gais ir gi­mi­nai­čiais, vi­sa­da la­bai pa­ti­ko šok­ti ir dai­nuo­ti. Dar­be bu­vo darbš­ti, at­sa­kin­ga ir tvar­kin­ga, bet su­lau­ku­si pen­si­nio am­žiaus į dar­bą ne­bė­jo, rū­pi­no­si na­mais, jų ap­lin­ka. Bro­lio ir se­se­rų se­no­lė ne­be­tu­ri, ki­ti gi­mi­nai­čiai gy­ve­na to­li, tad re­tai ją teap­lan­ko. Vie­nai gy­ve­nan­čiai Vin­cen­tai pa­gel­bė­ja glo­bė­ja.

Pak­laus­ta, ar tu­ri ko­kią il­go am­žiaus pa­slap­tį, šim­ta­me­tė sa­ko, kad per am­žių daug dir­bo, gy­ve­no tau­piai ir jo­kių ža­lin­gų įpro­čių ne­tu­rė­jo. O pa­slap­ties, kaip kuo il­giau gy­ven­ti, nė­ra. Tik, kaip pa­ti juo­kau­ja, tur­būt Die­vas bus ją pa­mir­šęs.