„Ar jau privatizuota ir masinių žudynių vieta?“

In­for­ma­ci­jos apie Z. Pau­laus­kai­tės mi­ni­mą pa­mink­lą ir tą vie­tą, ku­rio­je jis pa­sta­ty­tas, ne­sun­kiai ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­te at­si­ver­tus ho­lo­kaus­to Lie­tu­vo­je at­la­są (ho­lo­caus­tat­las.lt). Jis nu­ro­do, kad Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je yra dvi ma­si­nės žy­dų žu­dy­nių vie­tos: vie­na ša­lia Pla­te­lių mies­te­lio, ki­ta – ne­to­li Ber­žo­ro, Lau­ma­len­ko miš­ke (bū­tent šią vie­tą ir mi­ni Z. Pau­laus­kai­tė).

At­la­se pa­tei­kia­ma ir dau­giau in­for­ma­ci­jos: „Na­cių-so­vie­tų ka­ro iš­va­ka­rė­se Pla­te­liuo­se gy­ve­no 18 žy­dų šei­mų (apie 90 žmo­nių). Liu­di­nin­kų pa­ro­dy­mų duo­me­ni­mis, Pla­te­lių žy­dų žu­dy­nių bu­vo ke­le­tas. Iš Kre­tin­gos po­li­ci­jos bu­vo gau­ti nu­ro­dy­mai suim­ti ir su­šau­dy­ti fi­ziš­kai stip­rius ir svei­kus žy­dų vy­rus. Pir­mą kar­tą (apy­tik­riai 1941 m. lie­pos pra­džio­je) iš si­na­go­gos bu­vo paim­ti 8–9 vy­rai. Jie bu­vo su­šau­dy­ti Lau­ma­len­kų miš­ke (apie 4 km nuo Pla­te­lių). Šau­dė Pla­te­lių bal­ta­raiš­čiai, ku­riems va­do­va­vo V. Bar­kaus­kas.

1941 m. lie­pos pa­bai­go­je (apie lie­pos 21 d.) Pla­te­lių vals­čiaus po­li­ci­jos punk­to ve­dė­ju ta­po Juo­zas Žvy­nys. Tuo me­tu mies­te­ly­je be­bu­vo li­kę tik apie 70 žy­dų mo­te­rų, vai­kų ir se­ne­lių. Apy­tik­riai 1941 m. rugp­jū­čio pa­bai­go­je J. Žvy­nys ga­vo Pra­no Ja­kio įsa­ky­mą su­šau­dy­ti li­ku­sius žy­dus. Dėl eg­ze­ku­ci­jos vyk­dy­mo J. Žvy­nys ta­rė­si su bal­ta­raiš­čių bū­rio va­du V. Bar­kaus­ku.

Bu­vo nu­spręs­ta žu­dy­nes vyk­dy­ti prie eže­ro, esan­čio už ke­lių ki­lo­met­rų nuo mies­te­lio. Po­li­ci­jos įsa­ky­mu, Pla­te­lių gy­ven­to­jai Lau­ma­len­kų miš­ke iš­ka­sė duo­bę. Į šau­dy­mo vie­tą iš si­na­go­gos bu­vo at­va­ry­tos žy­dų mo­te­rys su vai­kais. Prieš pa­sta­tant prie duo­bės ir su­šau­dant, mo­te­rys bu­vo nu­ren­gia­mos. Ma­žų vai­kų prie duo­bės ne­ves­da­vo, o su­mes­da­vo į duo­bę po to, kai nu­žu­dy­da­vo juos šū­viais į gal­vą. Šau­dė ke­lio­li­ka Pla­te­lių bal­ta­raiš­čių bū­rio sa­va­no­rių. Šau­dy­mui va­do­va­vo J. Žvy­nys ir V. Bar­kaus­kas. Iš vi­so nu­žu­dy­ta apie 70 žmo­nių.“

Tie­sa, ant pa­ties pa­mink­lo ji­diš ir lie­tu­vių kal­bo­mis įra­šy­tas ki­tas šio­je vie­to­je su­šau­dy­tų žmo­nių skai­čius. Ak­me­ny­je iš­kal­ta: „Čia bu­vo pra­lie­tas 90 žy­dų – vai­kų, mo­te­rų ir vy­rų krau­jas. Juos 1941 m. žiau­riai nu­žu­dė na­cio­na­lis­tai ir jų vie­ti­niai tal­ki­nin­kai. Te­bū­na šven­tas ne­kal­tai žu­vu­sių­jų at­mi­ni­mas“.

Tik­riau­siai nie­kam ne­kil­tų abe­jo­nių, kad to­kia vie­ta, me­nan­ti vie­ną juo­džiau­sių mū­sų is­to­ri­jos pus­la­pių, tu­ri bū­ti tin­ka­mai įam­žin­ta ir sau­go­ma. Ir, ži­no­ma, at­ver­ta bei priei­na­ma vi­suo­me­nei. Apie jos nai­ki­ni­mą ne­ga­li bū­ti nė kal­bos. Tad ką reiš­kia ke­lią šio pa­mink­lo link už­tvė­ru­si gran­di­nė?

Šį klau­si­mą už­da­vė­me Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­ci­jos va­do­vui Ra­mū­nui Ly­džiui. „Vie­na iš par­ko funk­ci­jų yra rū­pin­tis, kad ne­bū­tų už­kirs­ta ga­li­my­bė pa­tek­ti prie lan­ky­ti­nų obj­kek­tų, tad pa­si­do­mė­jau šia si­tua­ci­ja. Pa­vy­ko su­ži­no­ti, kad mi­nė­ta­sis ke­liu­kas yra pri­va­taus skly­po te­ri­to­ri­jo­je. Ke­lias nė­ra įfor­min­tas kaip ser­vi­tu­tas, tad skly­po sa­vi­nin­kas tu­ri pil­ną tei­sę už­tver­ti jį“, – kal­bė­jo di­rek­to­rius.

Jis sa­kė bend­ra­vęs su skly­po sa­vi­nin­ko at­sto­vu ir iš jo iš­gir­dęs, kad ke­liu­kas už­tver­tas no­rint pri­va­tu­mo, mat poil­siau­to­jai bu­vo pa­mė­gę per pri­va­čias val­das, ku­rio­se už­sii­ma­ma vers­lu, trauk­ti prie Pla­te­lių eže­ro.

Pa­sak R. Ly­džio, skly­po sa­vi­nin­ko at­sto­vas jį pa­ti­ki­no, kad prie už­tva­ro yra pa­lik­tas šei­mi­nin­kų nu­me­ris. Tad tie, kam la­bai rei­kia pri­va­žiuo­ti ar­čiau prie pa­mink­lo, ga­li juo pa­si­skam­bin­ti ir su­si­tar­ti dėl to.

Vis dėl­to net ir to­kiu at­ve­ju pri­va­žiuo­ti prie pat pa­mink­lo ne­pa­vyks. Dar apie 300 met­rų vis tiek teks įveik­ti pės­čio­mis, nes pa­mink­las yra miš­ke. Iki jo ne­ve­da joks pla­tes­nis ke­lias.

O koks at­stu­mas nuo ke­lią už­tvė­ru­sios gran­di­nės, kur ten­ka pa­lik­ti au­to­mo­bi­lį, iki ma­si­nių žu­dy­nių vie­tos? „Gal 800 met­rų. Tai nė­ra toks at­stu­mas, ku­rio pės­čio­mis ne­bū­tų ga­li­ma įveik­ti. Tie, kas lan­ko to­kias vie­tas, pa­pras­tai ži­no, kad ga­li tek­ti paė­jė­ti pės­čio­mis, ir pro­ble­mos ne­ke­lia. Ne­la­bai su­pran­tu, ko­dėl šį­kart kaž­kam dėl to ki­lo pa­si­pik­ti­ni­mas“, – svars­tė di­rek­ci­jos va­do­vas.

Pa­sak jo, nie­kas pa­mink­lo nei pri­va­ti­zuo­ti, nei su­nai­kin­ti ne­ža­da. Ši vie­ta yra pri­žiū­ri­ma se­niū­ni­jos dar­bi­nin­kų ir at­vi­ra vie­siems. Kar­tais ją per is­to­ri­jos pa­mo­kas ap­lan­ko mo­ki­niai, už­su­ka ir sa­vo kraš­to is­to­ri­jai nea­be­jin­gų žmo­nių. Tad kol gy­vi jie, gy­vuos ir to­kios vie­tos kaip ši.