Į Lopaičius traukiama iš tolimiausių kraštų

Atsk­ri­do net iš Ka­na­dos

„Tas, kam šio ak­mens ga­lios nė­ra ak­tua­lios, daž­niau­siai juok­da­ma­sis pra­šo jį tik pa­ro­dy­ti. Net­rūks­ta po­kštų ir atė­jus prie jo. Tu­rin­tie­ji vai­sin­gu­mo pro­ble­mų – ne­juo­kau­ja. Spe­cia­liai prie jo at­vy­ku­sių­jų nie­kuo­met ne­pra­šau pra­neš­ti, ar pa­vy­ko su­si­lauk­ti vai­ke­lio, – sa­kė I. Liš­ku­vie­nė, – ta­čiau kar­tais žmo­nės, ap­si­lan­kan­tys čia ant­rą ar penk­tą kar­tą, pa­tys apie tai pra­si­ta­ria. Ne­se­niai at­krei­piau dė­me­sį į šei­mą, ku­ri ve­dė­si ko­kių ket­ve­rių me­tų ber­niu­ką. Kai atė­jo­me prie Vai­sin­gu­mo ak­mens, mo­te­ris, žvilg­te­rė­ju­si į sū­ne­lį, pra­si­ta­rė: „Štai pir­mo­jo ap­si­lan­ky­mo prie ak­mens re­zul­ta­tas.“ Pa­na­šių at­ve­jų bū­ta ir dau­giau. La­biau­siai nu­ste­bi­no vie­na ka­na­die­tė. Ją su Lie­tu­va nie­kas ne­sie­ja, bet iš Ka­na­do­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių iš­gir­du­si apie ste­buk­lin­gą­jį Vai­sin­gu­mo ak­me­nį, daug nea­be­jo­jo. Di­džiau­sias jos troš­ki­mas – su­si­lauk­ti vai­ke­lio, tad, il­gai ne­lau­ku­si, lei­do­si į ke­lio­nę.“

Į klau­si­mą, ar Lo­pai­čių gy­ven­to­jai se­niai ži­no apie šal­ti­nį ir ki­tus „ste­buk­lus“, I. Liš­ku­vie­nė at­sa­kė šyp­se­na. Jei taip, tai ko­dėl iki 2002-ųjų vi­siems ki­tiems ši vie­to­vė bu­vo... ne­ži­no­ma že­mė?

„Ma­nęs daž­nas pa­klau­sia, ko­dėl Lo­pai­čiai nė­ra taip su­tvar­ky­ti, kaip, pa­vyz­džiui, Ker­na­vė? At­sa­ky­mas bū­na trum­pas – o kas ži­no, kaip čia vis­kas at­ro­dė prieš 500 ar 1000 me­tų? Jei­gu ne­ži­nai, ge­riau ne­pa­kenk. Rie­ta­vo miš­kų urė­di­ja ir Tve­rų se­niū­ni­ja pa­si­sten­gė bent mi­ni­ma­liai pa­da­ry­ti, kad kiek­vie­nas, no­rin­tis iš­vys­ti šį kam­pe­lį, ga­lė­tų čia at­va­žiuo­ti, pa­si­džiaug­ti gam­ta, at­gau­ti dva­sios ra­my­bę. Ši vie­ta ne­skir­ta pra­mo­goms. Taip, vie­ti­niai, tik­rai apie pi­lia­kal­nį, šal­ti­nį, ak­me­nis ži­no­jo. Bu­vau dar vai­kas, kai ma­ma kar­tą ma­nęs pa­pra­šė nu­bėg­ti prie šal­ti­nė­lio ir par­neš­ti van­dens ką tik gi­mu­siam bro­liu­kui aky­tes plau­ti. Jam bu­vo pra­si­dė­jęs akių už­de­gi­mas. Tuo me­tu šal­ti­nį pa­siek­ti ne­bu­vo leng­va, bet aš iš­pil­džiau ma­mos pra­šy­mą. Ji bro­lį iš­gy­dė be dak­ta­rų pa­gal­bos.“

Aha, va­di­na­si, vie­ti­niai ži­no­jo. O ko­dėl nie­kam nie­ko ne­sa­kė? Že­mai­čiai vi­sa­da bu­vo ir yra san­tū­rūs žmo­nės, ma­tyt, tai ir lė­mė, kad ty­lė­jo ir tuo­met, kai ga­lin­gi me­lio­ra­to­rių trak­to­riai nio­ko­jo pi­lia­kal­nį ir ak­me­nis, prie ku­rių že­mai­čiai šimt­me­čiais mel­dė­si, su­stū­mė į krū­vas. Be­jaus­mės tech­ni­kos ga­lios neat­lai­kę griu­vo ir ąžuo­lai – pa­li­kuo­nys tų ąžuo­lų, prie ku­rių žy­niai ir vai­di­lu­tės au­kas že­mai­čių die­vams au­ko­jo.

„Ži­no­ma, žmo­nės bi­jo­jo pra­si­tar­ti, – sa­kė gi­dė. – Že­mai­čių ge­nuo­se už­ko­duo­ta: ty­lė­ji­mas – auk­sas. Jie iki šiol neuž­mir­šo, kad už kiek­vie­ną ne­rei­ka­lin­gą žo­dį ga­li nu­ken­tė­ti. Aš ža­viuo­si lat­viais, ku­riems pa­vy­ko iš­sau­go­ti daug sa­vo pa­pro­čių, tra­di­ci­jų, pa­mink­lų. O kaip jie tai pa­da­rė? Ogi ne­ple­pė­da­mi, ko ne­rei­kia.“

Kas gi tie pa­slap­tin­gie­ji Lo­pai­čiai?

Lo­pai­čiai sa­vo pa­slap­čių skry­nią šiek tiek pra­vė­rė tik dvi­de­šimt pir­ma­ja­me am­žiu­je. Ko­dėl tiek ma­žai apie pi­lia­kal­nį bei vi­są jo komp­lek­są bu­vo ži­no­ma praė­ju­sia­me šimt­me­ty­je? Be­je, ir da­bar pa­slap­čių, mi­tų ir le­gen­dų ne­trūks­ta, o ar­cheo­lo­gų bei is­to­ri­kų pa­tvir­tin­tų fak­tų – vos vie­nas ki­tas.

Tarp pa­slap­tin­gų­jų – ir Ruš­kio eže­ras. Jo tam­sus, dur­pin­gas van­duo iš pra­džių net šio­kią to­kią bai­mę ke­lia, ta­čiau tas, kas ryž­ta­si ja­me iš­si­mau­dy­ti, vė­liau čia dar ne kar­tą grįž­ta. Net tie, ku­rie tu­ri itin jaut­rią odą, iš­li­pę iš Ruš­kio, ne­be­te­pa ant kū­no sto­ro sluoks­nio kre­mų... Ir eže­ras, ir pi­lia­kal­nis su vi­so­mis sa­vo apy­lin­kė­mis, pa­ten­ka į Ruš­kio kraš­to­vaiz­džio draus­ti­nį. Tad ką sle­pia tas ra­my­be al­suo­jan­tis kam­pe­lis?

Dau­ge­lį me­tų į šias apy­lin­kes at­si­tik­ti­nai už­kly­dęs žmo­gus pa­ma­ny­da­vo, kad prieš jo akis – miš­ku apau­gu­si, ak­me­nuo­ta kal­va, ku­rios apa­čio­je vin­gu­riuo­ja upe­lis. Ne vie­nas tve­riš­kis į na­mus par­si­neš­da­vo ir kie­mą pa­puoš­da­vo ori­gi­na­liu, į žmo­gaus gal­vą pa­na­šiu ak­me­niu. Pa­sa­ko­ja­ma, jog vie­na­me kie­me to­kį ak­me­nį iš­vy­dęs ar­cheo­lo­gas trum­pam net ža­dą pra­ra­do, o at­si­pei­kė­jęs puo­lė klau­si­nė­ti, iš kur tas rie­du­lys čia at­si­ra­do?

Pla­čiau apie Lo­pai­čius pra­bil­ta tik po 2002-ųjų, kai Tve­rų apy­lin­kes ty­ri­nė­jęs ar­cheo­lo­gas Bro­nius Da­ka­nis pa­skel­bė sa­vo ata­skai­tą. Paaiš­kė­jo, jog mies­te­lio apy­lin­kė­se yra iš­li­ku­sių me­ga­li­ti­nės kul­tū­ros (maž­daug prieš še­šis tūks­tan­čius me­tų pa­pli­tu­sios pie­tų ir va­ka­rų Eu­ro­po­je) pa­mink­lų. Kai ku­rie ak­me­nys iki šiol iš­sau­go­ję ir žmo­gaus ran­kų pa­lik­tas žy­mes – pie­ši­nius, ženk­lus, sim­bo­lius. Prie šios vie­to­vės iš­gar­si­ni­mo daug pri­si­dė­jo ir žur­na­lis­tas Eu­ge­ni­jus Bun­ka.

Tve­riš­kiai įsi­ti­ki­nę, kad ne Tel­šiai, o jų mies­te­lis kaž­ka­da bu­vo Že­mai­ti­jos sos­ti­nė. Ta­čiau pa­skli­dus gar­sui apie Lo­pai­čius ir apie tai, kad ant šio pi­lia­kal­nio esą kaž­ka­da sto­vė­ju­si ku­ni­gaikš­čio Vy­kin­to pi­lis, o už jos bu­vu­si pa­go­nių šven­to­vė, jie be jo­kio pa­vy­do at­vy­kė­liams pa­ro­do ir paaiš­ki­na, kaip pa­to­giau tą, da­bar jau iš­gar­sė­ju­sį komp­lek­są, ras­ti. Pa­pa­sa­ko­ja ir apie la­šo for­mos pi­lia­kal­nį, ša­lia esan­tį ste­buk­lin­gą­jį šal­ti­nį ir, ži­no­ma, Vai­sin­gu­mo ak­me­nį bei ki­tus sta­ba­kū­lius (šis žo­dis re­tam gir­dė­tas, nes Lie­tu­vo­je, kaip ir ki­to­se ša­ly­se, to­kie ak­me­nys va­di­na­mi sve­tim­žo­džiais – dol­me­nais ar­ba men­hi­rais), o no­rin­tie­siems su­ži­no­ti dau­giau, pa­ta­ria kreip­tis į I. Liš­ku­vie­nę.

Ste­buk­lin­gą­ją ga­lią do­va­no­jo... Sau­lė

Lo­pai­čių pi­lia­kal­nį juo­sia dau­ba, per ku­rią te­ka Ait­re­lės upe­lis. Ir upe­ly­je, ir dau­bo­je iš­li­kę įvai­raus dy­džio ak­me­nų, ku­riuo­se kai kas įžiū­ri žmo­nių vei­dus. Tik­riau­siai iš šios vie­to­vės tve­riš­kiai ir par­si­neš­da­vo įdo­mių rie­du­lių. Tie, ku­rie li­ko gu­lė­ti Sau­lės dau­bo­je ar pi­lia­kal­nio šlai­tuo­se, api­pin­ti le­gen­do­mis bei mis­ti­niais pa­sa­ko­ji­mais.

Yra ti­kin­čių, jog bū­tent ši vie­ta ne­nu­sa­ko­mais sai­tais su­sie­ta su kos­mo­su. To­dėl ne vie­nas, ap­lan­kęs pi­lia­kal­nį, pa­vaikš­čio­jęs po jo apy­lin­kes, pa­ju­tęs tvy­ran­čią ypa­tin­gą au­rą, pa­ti­ki sta­ba­kū­lių mis­ti­nė­mis ga­lio­mis. Ti­ki ir tuo, kad čia bu­vo nu­kan­kin­ti ir sta­ti pa­lai­do­ti du žy­niai, dėl to esą ir jau­čia­ma itin stip­ri ener­ge­ti­ka. I. Liš­ku­vie­nė sa­kė to­kių da­ly­kų nie­kuo­met tu­ris­tams ne­pa­sa­ko­jan­ti, nes pa­ti tuo ne­ti­kin­ti.

Moks­li­nin­kai, nors ir ne­pri­ta­ria dau­ge­liui le­gen­dų, su­tin­ka, kad šio­je vie­to­vė­je ga­lė­jo bū­ti švent­vie­tė, ob­ser­va­to­ri­ja (ka­len­do­rius) ir dol­me­nas. Ki­ti tvir­ti­na, jog čia bu­vęs ri­tua­li­nis van­dens šal­ti­nis. Tuo gal ir ne­ver­ta abe­jo­ti, nes jo va­ge­lės at­bė­ga iš ry­ti­nio šlai­to, o jau nuo se­no ti­ki­ma, kad to­kie šal­ti­niai – ste­buk­lin­gi. Šian­die­nos moks­las aiš­ki­na, jog ta ste­buk­la­da­rė – Sau­lė, ku­rios ult­ra­vio­le­ti­niai spin­du­liai tu­ri bak­te­ri­ci­di­nių sa­vy­bių. Ir vie­tos gy­ven­to­jai, ir at­vy­kė­liai nei to­kių, nei ki­to­kių aiš­ki­ni­mų klau­so. Jie, „ap­si­gink­la­vę“ plast­ma­si­ne ta­ra, at­va­žiuo­ja į Lo­pai­čius, atei­na prie šal­ti­nio ir pri­si­pi­la tiek van­dens, kiek ga­li pa­neš­ti.

Moks­li­nin­kai su le­gen­dų kū­rė­jais gin­či­ja­si ne vien dėl šal­ti­nio. Jie ne­su­ta­ria ir dėl pa­sa­ko­ji­mo apie Min­dau­gą, ku­ris at­seit šio­je vie­to­je at­si­sa­kęs ka­ra­liaus ka­rū­nos ir nu­svie­dęs ją kuo to­liau. Kiek šiuo­se pa­sa­ko­ji­muo­se ir gin­čuo­se yra tie­sos, gal­būt pa­vyks at­sa­ky­ti atei­ties ar­cheo­lo­gams bei is­to­ri­kams. Kaip ir pa­tvir­tin­ti ar pa­neig­ti pa­sa­ko­ji­mą, jog ant šio pi­lia­kal­nio tik­rai sto­vė­jo že­mai­čių ku­ni­gaikš­čio Vy­kin­to, ku­ris, kaip ra­šo­ma Hi­pa­ti­jaus met­raš­ty­je, va­do­va­vęs Sau­lės mū­šiui, pi­lis.

Nuo­dė­mė neuž­suk­ti į „Pi­lies ma­lū­ną“

Prieš po­rą me­tų klai­pė­diš­kių dai­li­nin­kų Vir­gi­li­jaus Bi­zaus­ko ir Bi­ru­tės Fio­do­ro­vos šei­ma re­konst­ra­vo se­ną ma­lū­ną, ku­ria­me ati­da­rė ar­ba­ti­nę „Pi­lies ma­lū­nas“. Vos per­žen­gus jos slenks­tį, ap­svaigs­ti nuo įvai­riau­sių žo­le­lių kva­po. Vi­sos jos su­rink­tos Že­mai­ti­jos pie­vo­se. Ar­ba­ti­nės šei­mi­nin­kai tu­ris­tams siū­lo dau­giau kaip de­šimt rū­šių ar­ba­tų. O prie ar­ba­tos – pa­ties dai­li­nin­ko kep­to py­ra­go. „Jam nau­do­ju tik vie­tos ūki­nin­kų užau­gin­tų grū­dų mil­tus, kai­miš­kus kiau­ši­nius ir kai­miš­ką svies­tą“, – pa­sa­ko­jo V. Bi­zaus­kas.

Al­ko­ho­lio čia ne­ra­si­te, to­dėl, kaip sa­ko šei­mi­nin­kas, nie­kas ir ra­my­bės ne­drums­čia. Dai­li­nin­kų šei­ma ren­gia ple­ne­rus, į ku­riuos at­vyks­ta jų ko­le­gos ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš už­sie­nio. Ren­gia ir kon­cer­tus. Be to, ar­ba­ti­nė­je nuo­lat vei­kia įvai­rių Lie­tu­vos dai­li­nin­kų ta­py­bos dar­bų pa­ro­da, ku­rio­je pa­ti­ku­sį kū­ri­nį ga­li­ma ir nu­si­pirk­ti.

Jei­gu at­si­ran­da no­rin­čių­jų Lo­pai­čiuo­se pa­bū­ti il­gė­liau, sa­vi­nin­kai jiems iš­nuo­mo­ja kam­ba­rius virš ar­ba­ti­nės. Pa­si­tei­ra­vus, ar iš šio vers­lo ga­li­ma pra­gy­ven­ti, V. Bi­zaus­kas at­sa­kė: „Ne, tai – mū­sų po­mė­gis. Džiau­gia­mės, jog ga­li­me gy­ven­ti to­kio­je nuo­sta­bio­je vie­to­je. O pra­gy­ve­na­me iš kū­ry­bos. Aš da­rau vit­ra­žus, žmo­na dir­ba mo­ky­to­ja, do­mi­si se­nais bal­dais. Gal ateis toks lai­kas, kai ir ar­ba­ti­nė bus pel­nin­ga...“

FOTO AUTORIUS Vla­do GAU­DIE­ŠIAUS nuo­trau­ka

1209-2573 (1-am psl. apa­čio­je)

FOTO APRASAS Vie­ti­niai apie Lo­pai­čių šal­ti­nį ir ki­tus „ste­buk­lus“ ži­no­jo nuo se­no, tik pla­čiau apie tai pra­bil­ta po 2002-ųjų. Nuo ta­da čia trau­kia­ma bū­riais

FOTO AUTORIUS Ire­nos LIŠ­KU­VIE­NĖS nuo­trau­ka

P1010652

FOTO APRASAS Le­gen­do­mis api­pin­tas Vai­sin­gu­mo ak­muo

P4290091

FOTO APRASAS Lo­pai­čių pi­lia­kal­nis

FOTO AUTORIUS Ri­man­to MĖ­ČIAUS nuo­trau­ka

20180628_115351

FOTO APRASAS Ar­ba­ti­nės „Pi­lies ma­lū­nas“ šei­mi­nin­kas Vir­gi­li­jus Bi­zaus­kas