Plungė neteko mokytojo legendos

Išug­dė ne vie­ną gar­sų mu­zi­kan­tą

Ži­nią apie skau­džią ne­tek­tį vie­nas pir­mų­jų iš­gir­do il­ga­me­tis J. Mi­la­šiaus ko­le­ga, Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Al­gi­man­tas Bud­rys. „Iš tik­rų­jų ne­se­niai su­ži­no­jau šią liūd­ną ži­nią. Gi­mi­nai­čiai pa­tvir­ti­no, kad šį­ryt mi­rė. Rei­kia dar lai­ko ap­si­prast su tuo. La­bai skau­di ne­tek­tis, juo­lab kad ry­toj – Mo­ky­to­jų die­na. Sim­bo­liš­ka la­bai, kad išė­jo bū­tent šian­dien.

Juo­zas jau dve­jus me­tus ne­be­dir­bo gim­na­zi­jo­je, bet prieš tai čia pra­lei­do dau­giau kaip tris de­šimt­me­čius. 25 me­tus bu­vo šios įstai­gos di­rek­to­rius. Mes kar­tu įsi­dar­bi­no­me šio­je mo­kyk­lo­je 1984 me­tais, aš mo­ky­to­ju, jis – di­rek­to­rium. Po to, kai išė­jo į pen­si­ją, ga­li­ma sa­ky­ti, ap­si­kei­tėm vie­to­mis. Ku­rį lai­ką jis dar mo­ky­to­ja­vo gim­na­zi­jo­je, tad nie­kad per daug ne­nu­to­lo nuo jos rei­ka­lų“, – penk­ta­die­nį „Že­mai­čiui“ sa­kė A. Bud­rys.

Tą pa­čią die­ną liūd­ną nau­jie­ną su­ži­no­jo ir vi­sa Plun­gės pe­da­go­gų bend­ruo­me­nė, su­si­rin­ku­si į jai skir­tą ren­gi­nį Plun­gės kul­tū­ros cent­re. Apie tai, kad Ana­pi­lin iš­ke­lia­vo ger­bia­mas mu­zi­kas, kom­po­zi­to­rius, mo­ky­to­jas ir di­rek­to­rius, pra­ne­šė vi­ce­me­rė As­ta Beier­le-Ei­gir­die­nė.

Ši ži­nia ge­ro­kai ap­tem­dė šven­ti­nę mo­ky­to­jų nuo­tai­ką. Im­ta da­lin­tis pri­si­mi­ni­mais, jog tai bu­vo žmo­gus, ku­rio gy­ve­ni­mas bu­vo mu­zi­ka ir ku­rio at­kak­lu­mo dė­ka ne vie­nas pla­čiai ži­no­mas mu­zi­ki­nio pa­sau­lio at­sto­vas ta­po tuo, kuo yra šian­dien. Ki­ti la­biau ak­cen­ta­vo plun­giš­kio švie­tė­jiš­ką veik­lą. Juk J. Mi­la­šius į Plun­gės is­to­ri­ją įė­jo kaip „Sau­lės“ gim­na­zi­jos įkū­ri­mo ini­cia­to­rius. Esą tai – di­džiau­sias jo nuo­pel­nas.

Pas­kel­bė ge­du­lo die­ną

Pa­ži­no­ju­sie­ji J. Mi­la­šių, ypač tie, ku­riems te­ko su juo kar­tu dirb­ti ir ar­ti­miau pa­bend­rau­ti, pa­si­ju­to ne­te­kę itin ar­ti­mo žmo­gaus. Dėl to spa­lio 8-oji „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je bu­vo pa­skelb­ta ge­du­lo die­na. Tą­dien ne­vy­ko pa­mo­kos. Mo­kyk­los bend­ruo­me­nė, o kar­tu ir vi­sa Plun­gė at­si­svei­ki­no su vi­sų my­li­mu ir ger­bia­mu mo­ky­to­ju.

Lai­do­tu­vių die­ną „Sau­lės“gim­na­zi­jos pe­da­go­gai ir moks­lei­viai bu­vo kvie­čia­mi jung­tis į „Gy­vą­jį at­min­ties ta­ką“, taip pa­ger­biant mo­ky­to­jo at­mi­ni­mą. Vi­si ri­kia­vo­si va­di­na­mų­jų vi­du­ri­nių mies­to ka­pi­nių pa­pė­dė­je.

Tą­dien ge­dė­jo ne tik gim­na­zi­ja, bet ir vi­sa Plun­gė, nes čia tur­būt ne­ras­tu­me žmo­gaus, ne­pa­ži­no­ju­sio J. Mi­la­šiaus. Gi­lų pėd­sa­ką šis vi­sų ger­bia­mas plun­giš­kis pa­li­ko ir sa­vo mo­ki­nių at­min­ty­se bei šir­dy­se.

Juk jis, net dirb­da­mas „Sau­lės“ gim­na­zi­jos di­rek­to­riu­mi, kas­dien po dar­bo sku­bė­da­vo į va­di­na­mą­ją mu­zi­kos stu­di­ją, kur pra­leis­da­vo va­lan­dų va­lan­das. Čia dir­bo su est­ra­di­niu an­samb­liu „Že­mai­tė­liai“, ku­rį pa­ts įkū­rė vos tik at­va­žia­vęs į Plun­gę po dve­jų me­tų di­rek­to­ria­vi­mo Tra­kų ra­jo­no Aukš­tad­va­rio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

Ko­lek­ty­vas re­pe­tuo­da­vo be­veik kiek­vie­ną die­ną. Va­sa­ro­mis „Že­mai­tė­liai“ da­ly­vau­da­vo kū­ry­bi­nė­se sto­vyk­lo­se pa­jū­ry­je. Šis an­samb­lis gy­va­vo be­veik de­šimt­me­tį, o bū­ti jo na­riu – „že­mai­tė­liu“ – bet ku­riam jau­nuo­liui bu­vo pres­ti­žo rei­ka­las. Tai – tar­si ko­ky­bės ženk­las, ku­riuo ga­lė­jo di­džiuo­tis šian­dien pui­kiai ži­no­mi mu­zi­kos gran­dai P. Vyš­niaus­kas, A. Glo­bys, Č. Ga­ba­lis, kom­po­zi­to­rius And­rius Ku­li­kaus­kas, gi­ta­ris­tas Juo­zas Mi­la­šius jau­nes­ny­sis ir ki­ti.

Ke­le­to iš jų „Že­mai­tis“ pa­pra­šė pa­si­da­lin­ti pri­si­mi­ni­mais.

Gi­ta­ris­tas Au­re­li­jus Glo­bys:

„ƒAš la­bai dė­kin­gas li­ki­mui, kad pir­mą gi­ta­ros akor­dą ma­ne iš­mo­kė mū­sų Va­do­vas Juo­zas Mi­la­sius. Ne­ži­nia, kaip bū­tų pa­si­su­kęs ma­no gy­ve­ni­mo ke­lias, jei ne­bū­tų bu­vę to­kio vi­sa­da pil­no op­ti­miz­mo, hu­mo­ro ir taip my­lin­čio mu­zi­ką Žmo­gaus. Jis mums vi­siems „Že­mai­tė­liams“ da­vė di­džiu­lį star­tą prieš il­gą mu­zi­ki­nio gy­ve­ni­mo ma­ra­to­ną. Net ir po šios gru­pės lai­kų mes ar­ti­mai pa­lai­ky­da­vo­me ry­šį su Va­do­vu. Daug vi­suo­me­ni­nių ren­gi­nių, ku­riuos or­ga­ni­zuo­da­vo Plun­gės bend­ruo­me­nė, neap­siei­da­vo be mū­sų – „Že­mai­tė­lių – ku­riuos užau­gi­no bū­tent Juo­zas. Sa­kau jam di­de­lį AČIŪ už ma­no mu­zi­ki­nį gy­ve­ni­mą!“

Gied­rius Nor­vai­šas, gru­pės TA­BAS­CO ly­de­ris:

„Mū­sų pa­žin­tis su a.a. Juo­zu Mi­la­šiu­mi pra­si­dė­jo, kai Jis ta­po di­rek­to­riu­mi 3-io­jo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar­ti­nė­je „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je). Ži­no­jo­me, kad jis va­do­va­vo tais lai­kais gar­siai gru­pei „Že­mai­tė­liai“. To­dėl la­bai pra­šė­me, kad mū­sų mo­kyk­lo­je at­si­ras­tų est­ra­di­nė gru­pė, nors ne­bu­vo tam nei rei­ka­lin­gos ba­zės, nei apa­ra­tū­ros.

Pa­tys su­si­pir­ko­me akus­ti­nes gi­ta­ras ir pra­dė­jo­me re­pe­tuo­ti, po to kon­cer­tuo­ti. Tas lai­kas, re­pe­ti­ci­jos su Di­rek­to­riu­mi (taip Jį va­din­da­vo­me) bėg­da­vo ne­rea­liai grei­tai, o juk rei­kė­jo ir ki­tas pa­mo­kas mo­kin­tis. Ta­čiau mu­zi­kos vi­ru­sas, ku­rį sklei­dė Juo­zas, bu­vo tei­gia­mas – nei mu­zi­ka, nei moks­lai ne­nu­ken­tė­jo. Mums pa­bai­gus mo­kyk­lą, „est­ra­di­nia­me“ gro­jo ir mū­sų bro­liai, o dar vė­liau – ir vai­kai.

Grį­žę į Plun­gę, steng­da­vo­mės ap­lan­ky­ti Di­rek­to­rių mo­kyk­lo­je. Kas­kart ma­lo­niai ir nuo­šir­džiai pa­bend­rau­da­vo­me. Jis vi­sa­da di­džiuo­da­vo­si sa­vo jau­nai­siais auk­lė­ti­niais, nau­jais mu­zi­kos inst­ru­men­tais ir gau­sia gar­so apa­ra­tū­ra. Vi­sa­da lan­ky­da­vo­si mū­sų kon­cer­tuo­se, po ku­rių sma­giai pa­sė­dė­da­vo­me ir pa­ple­pė­da­vo­me.

Ne­te­ko­me di­džio žmo­gaus, mo­ky­to­jo, drau­go. Vi­siems lai­kams liks tik ge­ri ir ma­lo­nūs pri­si­mi­ni­mai apie Juo­zą Mi­la­šių“.

Žmo­gus le­gen­da

Pa­tys šil­čiau­si pri­si­mi­ni­mai apie J. Mi­la­šių iš­li­kę ir Č. Ga­ba­lio at­min­ty­je. Šiuo me­tu dai­ni­nin­kas, ku­ris bu­vo anuo­met ne tik Plun­gė­je, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je ži­no­mos gru­pės „Že­mai­tė­liai“ so­lis­tas, ato­sto­gau­ja, to­dėl pla­čiau pa­kal­bė­ti su juo apie ger­bia­mą mo­ky­to­ją ne­bu­vo ga­li­my­bės. Bet jis ne kar­tą yra pri­si­pa­ži­nęs, kad šio mo­ky­to­jo dė­ka jis yra tas, kas yra. Ir taip, anot Č. Ga­ba­lio, pa­sa­ky­tų dau­ge­lis jo mo­ki­nių, nes J. Mi­la­šius bu­vo ki­toks nei ki­ti mo­ky­to­jai. Juo ga­lė­jo pa­si­ti­kė­ti, jis su­pras­da­vo jau­ni­mą ir jį pa­lai­ky­da­vo.

Pask­li­dus ži­niai apie J. Mi­la­šiaus mir­tį, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se taip pat ne­trū­ko gra­žių at­si­lie­pi­mų bei pri­si­mi­ni­mų apie šį žmo­gų. Nes­ti­go ir užuo­jau­tų ve­lio­nio ar­ti­mie­siems. Šim­tai pa­si­sa­kiu­sių­jų jį va­di­no mu­zi­kai, mo­ki­niams ir vi­suo­me­ni­nei veik­lai at­si­da­vu­siu, vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sky­ru­siu žmo­gu­mi. „Plun­gė ne­te­ko vie­no švie­siau­sių ir iš­ki­liau­sių as­me­ny­bių“, – ra­šė ne vie­nas. Daug kas pri­si­pa­ži­no, kad bu­vo di­džiu­lė gar­bė jį pa­ži­no­ti.

Plun­giš­kiai J. Mi­la­šių pri­si­mins kaip my­lin­tį gy­ve­ni­mą, pa­pras­tą bei su kiek­vie­nu ra­du­sį kal­bą žmo­gų. „Juo­zas – žmo­gus le­gen­da, ku­rią pa­sa­ko­ju sa­vo vai­kams“, – ra­šė vie­nas plun­giš­kis.