Žala padaryta, kaltų – nėra

„Ne­ži­no­jau, ką da­ry­ti, nes au­to­mo­bi­lis tar­si pa­ki­bo ant to dang­čio. Nu­bė­gau į Sa­vi­val­dy­bę, iš ten ma­ne nu­siun­tė pas mies­to se­niū­ną, o šis lie­pė va­žiuo­ti į „Plun­gės van­de­nis“, ku­riems ir pri­klau­so vi­si ka­na­li­za­ci­jos šu­li­nių dang­čiai. Taip ir pa­da­riau. Išaiš­ki­nau di­rek­to­riui, kas at­si­ti­ko, o jis tik su­ki­nė­ja­si kė­dėj, gal­vą krai­po – at­seit ne jo pro­ble­ma. Lai­mei, bent po­rą vy­rų at­siun­tė, kad nu­kel­tų ma­no au­to­mo­bi­lį nuo to dang­čio, ta­čiau apie ža­los at­ly­gi­ni­mą nė gir­dėt ne­no­rė­jo“, – pa­sa­ko­jo plun­giš­kė.

Mo­te­ris sa­kė dėl šio įvy­kio krei­pu­sis ir į „Lie­tu­vos drau­di­mą“, ku­ris yra ap­drau­dęs jos au­to­mo­bi­lį pri­va­lo­muo­ju drau­di­mu. Bet ten taip pat iš­gir­do pa­ta­ri­mą dėl ža­los kal­bė­tis su „Plun­gės van­de­ni­mis“. Tik ką da­ry­ti, jei šie to­kiais klau­si­mais ne­si­kal­ba? „Ne­gi teks kreip­tis į teis­mą?“ – klau­sė mo­te­ris.

Ji pri­si­mi­nė iš „Plun­gės van­de­nų“ di­rek­to­riaus An­ta­no Bo­ru­mo dar iš­gir­du­si, kad bū­tent dėl to ka­na­li­za­ci­jos šu­li­nio dang­čio anks­čiau dar nie­kas ne­si­skun­dė. Nors iš­kart, kai tik pa­ki­bo ant jo, iš gre­ti­mo na­mo išė­jęs vy­riš­kis jai sa­kė, kad ne­se­niai tas pa­ts bu­vo at­si­ti­kę dar dviem au­to­mo­bi­liams.

„Jei­gu tas dang­tis jau se­no­kai toks, juk ga­lė­jo ir koks vai­kas už­li­pęs įkris­ti ar ki­tas žmo­gus. Ko­dėl nie­kas ne­pa­si­rū­pi­no jo tin­ka­mai su­tvar­ky­ti?“ – ste­bė­jo­si plun­giš­kė.

Šiuos klau­si­mus „Že­mai­tis“ per­da­vė mi­nė­ta­jam „Plun­gės van­de­nų“ di­rek­to­riui An­ta­nui Bo­ru­mui. Jis pa­tvir­ti­no ži­nan­tis šį at­ve­jį ir ste­bė­jo­si, kam mo­te­riš­kei rei­kė­jo va­žiuo­ti ant to dang­čio, juo­lab kad jis yra ge­rai ma­to­mas ir ne­sun­kiai ap­va­žiuo­ja­mas.

„Po lie­taus pa­plo­vė tą ša­li­ke­lę, to­dėl ir at­si­ti­ko taip, kaip at­si­ti­ko. Bet kam rei­kia ant vir­šaus va­žiuot? Ta mo­te­ris sa­kė ne­to­li dir­ban­ti. Va­di­na­si, tik­rai ži­no­jo tą šu­li­nį. Sut­var­kėm jį, bet juk ir Sa­vi­val­dy­bė ar se­niū­ni­ja tu­rė­tų pri­žiū­rė­ti tas gat­ve­les, bent ret­kar­čiais pa­žvy­ruo­ti ša­li­ke­les, kad ten esan­tys šu­li­nių dang­čiai ne­bū­tų lie­taus iš­plau­na­mi. O da­bar išei­na taip, kad mes lie­kam kal­čiau­si“, – kal­bė­jo di­rek­to­rius.

Jis mi­nė­jo, kad nu­ken­tė­ju­sio­ji dėl ža­los at­ly­gi­ni­mo ga­li kreip­tis į drau­di­mo bend­ro­vę BTA, ku­rio­je „Plun­gės van­de­nys“ yra ap­drau­dę sa­vo bend­rą­ją ci­vi­li­nę at­sa­ko­my­bę. Esą šios eks­per­tai tu­rė­tų nu­sta­ty­ti, ko­kia ža­la bu­vo pa­da­ry­ta au­to­mo­bi­liui, ir ją at­ly­gin­ti.

Pa­ko­men­tuo­ti šią si­tua­ci­ją „Že­mai­tis“ pa­pra­šė ir „Lie­tu­vos drau­di­mo“. Šios bend­ro­vės trans­por­to ža­lų stra­te­gas Gied­rius Pet­ri­kas sa­kė, kad pir­miau­sia, kai at­si­tin­ka to­kio po­bū­džio įvy­kiai (už­va­žia­vus ant blo­gai pri­tvir­tin­to dang­čio ar įva­žia­vus į di­des­nę duo­bę, dėl ko nu­ken­čia au­to­mo­bi­lis), klien­tams pa­ta­ria­me kreip­tis į po­li­ci­ją įvy­kio fak­tui ir ap­lin­ky­bėms nu­sta­ty­ti ar­ba pa­tvir­tin­ti.

„Pri­va­lo­ma­sis ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės drau­di­mas yra skir­tas ap­si­drau­du­sio klien­to pa­da­ry­toms ža­loms ki­tiems au­to­mo­bi­liams, as­me­nims ar jų tur­tui at­ly­gin­ti. Tos ža­los, ku­rios pa­da­ro­mos jū­sų au­to­mo­bi­liui, yra at­ly­gi­na­mos tik tu­rint kas­ko drau­di­mą.

Šiuo at­ve­ju mū­sų klien­tė kas­ko drau­di­mo ne­tu­ri, tad tu­rė­tų kreip­tis tie­sio­giai į šu­li­nio sa­vi­nin­kus. Jei su­si­tar­ti ne­pa­vyks­ta, lie­ka tik teis­mi­nis ke­lias gau­ti kom­pen­sa­ci­ją dėl su­ga­din­to au­to­mo­bi­lio“, – sa­kė G. Pet­ri­kas.

Vis dėl­to pa­na­šu, kad šį­kart gal­būt pa­vyks ap­siei­ti be teis­mų. Ir šios pub­li­ka­ci­jos gal­būt bū­tų ne­rei­kė­ję, jei A. Bo­ru­mas nu­ken­tė­ju­siai plun­giš­kei bū­tų iš kar­to išaiš­ki­nęs, kad ji su įvy­kio nuo­trau­ko­mis tu­ri ke­liau­ti tie­siai į BTA drau­di­mą. Bet, kaip sa­ko­ma, ge­riau su­ži­no­ti vė­liau, ne­gu nie­ka­da.