Naujausios
Gyventi skolon proto nereikia
Milijoninius projektus rengiančios ir vykdančios šalies savivaldybės lenktyniauja, kuri sugebės daugiau lėšų gauti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Jų apetitai tiesiog žavi. Dirbama pagal principą pagriebti iš europinio katilo kuo daugiau. Nes jeigu „neįsisavinsi“ tu, tai padarys tavo kaimynas. Mat vyrauja supratimas, kad Europos pinigai yra tarsi ne mūsų. Todėl ne taip svarbu, kur jie bus panaudoti. Didžiausia lėšų dalis išleidžiama badmiriaujančių provincijos miestelių pasilopymams ir pasigražinimams.
Paklaustas, ar toks ES lėšų „įsisavinimas“ gali ką nors iš esmės pakeisti provincijoje, kelių Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vyriausybių ministras Albertas Sinevičius liūdnai konstatuoja: „Taip mes niekur nenueisime“.
– Ar jūs matote kokią nors Lietuvos ateities viziją? Ar apskritai tai kam nors šiandien rūpi?
– Aš labai nenorėčiau to sakyti, bet kol kas nieko negirdėjau. Jokio skaičiaus. Su kuo mes draugausime, kiek mes pagaminsime, ką darysime po 5 ar 10 metų, kiek mums reikalinga mokytojų, inžinierių, kiek humanitarų ir socialinių mokslų specialistų. Akademikas Jonas Grigas savo knygoje pateikia tokius skaičius: Prancūzijoje, Kinijoje, Jungtinėse Valstijose 60-65 proc. yra techninio išsilavinimo darbuotojai, kurie kažką kuria ir konstruoja. Kaip aš galiu tikėtis kažko iš Lietuvos, kai pas mus konstruktorių nebėra. Bet jeigu yra vienas kitas konstruktorius, tai mes neturime jokio fabrikėlio, kad ką nors gamintume. Visi kažkur eina, o mes tūpčiojame. Iš Kinijos juokėmės, o man bičiulis, važiuodamas traukiniu iš Šanchajaus į Pekiną, atsiuntė laišką, rašo, kad kinai Europą jau toli toli paliko.
– Ar pateisinama tokia politika, kad kaimuose gyventojų mažėja, miesteliuose nėra darbo, o rajonų savivaldybės už Europos pinigus renovuoja miestelių aikštes?
– Ne tik aikštes. Kokiame mažame miestelyje padaro vandens tiekimo stotį, vandentiekį, kanalizaciją, nors po kelerių ar keliolikos metų ten žmonių nebebus. Pas mus pastato ir viadukus kelių aukštų, kuriais pervažiuoja kelios mašinos, pristato sporto rūmų dešimčiai tūkstančių žmonių, o tie rūmai stovi tušti. Schema aiški: meras šaunus, kokia nors statybos organizacija užsidirbo pinigus statydama 3-4 kartus brangiau nei normalūs įkainiai. Bedarbių nė kiek nesumažėjo. Pastatė kaip kelią į niekur, o mes visi paskui, po 10-20 metų, pradėsime už tuos dalykus mokėti, nes reikės remontuoti, taisyti. Sako, tuos pinigus, rodos, kažkas davė. Mes iš džiaugsmo šokinėjame per 5 metus gavę 31 milijardą. Bet mes tik pusę patys užsidirbame, kiek mums reikalinga. Aš visą gyvenimą dirbau fabrikuose ir niekaip nesuprantu, kaip galima gyventi pusę pragyvenimo lygio užsitikrinant. Aišku, gyvenant skolon didelio proto nereikia.
– Kodėl pas mus įmanomi tokie „stebuklai“?
– Todėl, kad pas mus niekas už nieką neatsako. Dabar baisiausias dalykas yra kolektyvinė atsakomybė. Tai ne kas kita, kaip didžiausias socializmo iškovojimas. Mano laikais dideliuose fabrikuose visi žinodavome, kad atėjęs į naują vietą per mėnesį turi padaryti savo auditą. Kad žinotum, ką tu perėmei. Nes paskui, kai praeina pusė ar metai, viskas, kas buvo ar nebuvo – jau tavo atsakomybė. Dabar jeigu pradedi kažkur ieškoti, iš karto esi Kremliaus tarnas. Patys išrinkome minties galiūnus, kurie mums vadovauja ir šiandien prie valdžios nieko neprileidžia. Buvo dvi galingos partijos. Socialdemokratai su konservatoriais susėdo, sumušė rankomis, nustatė rinkimų sistemą. Sudėstė taip, kad kitos partijos negali nieko, o jie savo sąrašuose užsigarantavo vietas 20-30 žmonių, kurie du dešimtmečius man ir jums vadovauja. Pakliūva į Seimą vienas kitas galvojantis žmogus, bet ką jis gali. Jis nieko nereiškia. Ir prezidentė, ir visi, nuo kurių daug kas priklauso, sako, kad mes gyvename laisvoje demokratinėje valstybėje. Bet pabandykite skiauterę pakelti. Jūs neprieisite prie Seimo. Per puskilometrį jus pasitiks Madalovo chebra. Jiems yra nupirktos vandens patrankos ir mes būsime labai gražiai nuraminti.
– Valdžia sako, kad krizė baigėsi, galima pradėti atkurti atlyginimus. Bet pirmiausia jais džiaugsis daugiausiai uždirbantys valdininkai. Ar jums neatrodo, kad taip pasielgdama valdžia šiuo atveju pasiekė kažkokią amoralumo viršūnę?
– Tikrai. Gaila, kad yra numiręs mano geras draugas Sikorskis (Romualdas Sikorskis, buvęs finansų ministras, – red. past.). Jis pasakytų: „Ekscelencijos, veršių tautai taip ir reikia“. Tai vėlgi – slėpimasis už kolektyvinės atsakomybės. Pasiklauskit bet kurio Seimo nario – jie visi sakys, kad yra prieš. Bet atseit Konstitucinis Teismas nusprendė ir viskas. Kas dabar tam Seimui neleidžia skubos tvarka priimti įstatymą nevykdyti teismo sprendimą arba nukelti. Atsiminkite, kai Stalinas buvo išleidęs obligacijas, po jo mirties praėjus net 40 metų išpirko. Turi būti bent minimalus socialinis teisingumas.
– Kodėl mes vis trypčiojame vietoje ir jau atsilikome nuo latvių, ką ir kalbėti apie estus?
– Tai yra toks prakeiktas dalykas. Aš manau, kad visi mato tą patį Niekas nenori, kad visiems būtų blogiau. Bet konservatoriai nori, kad būtų blogiau socdemams. Socdemai nori, kad būtų blogiau konservatoriams. O jau Darbo partija nori, kad ir tam, ir tam būtų blogiau. Užuot susėdę ir pasikalbėję, jie kariauja. Tą ekonominę krizę jaučiame tik mes. Lenkas jokios problemos neturėjo. Latvis turėjo, bet nebeturi. Mes tik sapnuojame, kiek auga BVP.
Kai dirbau daug dešimtmečių lengvojoje pramonėje, mano asmeninis siekis buvo, kad latvis ar estas mūsų neaplenktų. Didžiausi konkurentai buvo estai. Ir nė karto neaplenkė. Visą laiką prašydavo ar žaliavų, ar įrenginių. O šiandien estas net per petį nežiūri į mus. Ką tai sako? Juk sąlygos buvo tos pačios. Tik mes buvome galingesni, daugiau išsivystę techniškai. Aišku, kad tai vadovavimo dalykas.
Pažiūrėkit, tie patys dvidešimt metų valdžioje. Iš pirmojo Seimo galėjai bet kokį žmogų imti į darbą. O dabar tegul jie savo paslaugas pasiūlo. Pamatysit, normalus verslininkas tik tris ar keturis žmones pasirinks pas save dirbti.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“