Naujausios
Atsakingas laisvalaikio rašytojas
„Vieną kartą (šiandien) gyveno toks Petras (aš). Gyveno ketvirtame aukšte (buto nr. 25) ir žiūrėjo pro virtuvės langą...“ Tokiais žodžiais pradedama naujausia kuršėniškio Petro Rakštiko, dailės mokytojo, dėstytojo (taip liepė vadinti – aut. pastaba), miniatiūrų knyga „Musių dainos“. Kodėl musių? „Nes niekas nesupranta, apie ką musės zyzia, tai bandžiau išversti jų dainas“, – paaiškina kūrėjas.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
Dirbtuvės persikėlė po lova
Pasikalbėti apie knygą, kūrybą ir gyvenimą susitinkame Šiaulių universiteto Menų fakultete, kabinete, kuriame P. Rakštikas dėsto „dailiokams“. Kažkada universiteto patalpose jis turėjo kūrybines dirbtuves. „Šiandien mano dirbtuvės namuose, po lova“, – nelinksmai šypteli docentas.
Kai „spaudžiantis“ universitetui teko išsikraustyti iš dirbtuvių, daug savo keramikos, tapybos, skulptūros darbų P. Rakštikas išdalino ar išmėtė. „Neturiu, kur laikyti, ir nemanau, kad reikia. Kai pagalvoji, nemaža dalis dailininkų dirbtuves naudoja senam šlamštui kaupti, kuris neturi nei istorinės, nei meninės vertės.“
Už lango
„Nesu rašytojas. Rašinėju laisvalaikiu. Mano duona ir pagrindinė profesija – mokytojas. Dailininkas ar rašytojas – laisvalaikio forma. Visų pirma rašau sau, o ar skaityti, vertinti – jūsų reikalas“, – pradeda pokalbį apie trečiąją savo prozos knygą.
Iš viso P. Rakštikas jų išleido keturias. Pirmoji pasirodė 1996 metais – poezijos knygelė „Letė“. Prabėgus devyneriems metams subrandinta pirmoji literatūrinių miniatiūrų knyga „Vėjas, lapas ir rakursas“, 2007-aisiais – „Genys kala tylą“.
Septynerius metus – tiek laiko sąsiuvinyje puslapis po puslapio gulė miniatiūros „Musių dainoms“. Tiesa, beveik pusė jų parašyta šiemet. „Ir tai visai kitokie tekstai. Daugiau absurdo, paradokso, iš piršto laužtų istorijų. Atsibodo rašinėti ta pačia stilistika jau trečią knygą“, – šypteli autorius.
Vyriškis, srebiantis barščius, kaimynė, sukelianti žemės drebėjimą, šuo, žymintis kasdienį savo maršrutą, girtuoklis, žvejys, nervingai zyziančios musės, kuosos, žvelgiančios į Kuršėnų apylinkes, ir dar daug kitų kasdienybės personažų, tarsi nieko ypatingo neveikiančių, bet verčiančių į gyvenimą ir supantį pasaulį pažvelgti kitaip.
„Meluoju apie tai, kas vyksta už lango, rašau apie tai, kas vyksta galvoje, o galvoje viskas ir vyksta“, – savo kūrybos šaltinį nurodo P. Rakštikas.
Tų nepaprastai paprastų istorijų jau gula kitai knygai, kuri galbūt pasirodys kitais metais.
Kūryba – ne kančia
P. Rakštiko kūrybinės kančios nekamuoja. Nesupranta tų rašytojų, kurie ant galvos užsidėję šlapią rankšluostį, o kojas pamerkę į šaltą vonią per du mėnesius supyškina 500 puslapių.
„Kokia čia kūryba, marazmas kažkoks. Neapgalvota ir neatsakinga. Aš prisiimu atsakomybę už kiekvieną sakinį. Kiekvieną tekstuką po kelias dešimtis kartų perskaitau. Kiekvieną frazę šlifuoju. Mokykloje mano lietuvių kalbos gramatikos žinios labai prastos buvo. Prastas mokinys buvau. Bet sėdi, redaguoji, nes atsakai už kiekvieną žodį“, – įsitikinęs rašytojas.
Kūrybingiausias metas – pilnatis. „Jaučiuosi kaip mediumas, kuriam visas mintis kažkas iš aukščiau diktuoja. Mažai ką tuose tekstuose ir taisyti reikia. Vieną kitą sakinį“, – sako kūrėjas.
Būna, kad per dieną 10 miniatiūrų parašo. O pasitaiko, kad per keturis mėnesius – vos keletą. „Neina, ir kam čia per prievartą daryti. Esu laisvas“, – sako P. Rakštikas.
Pasak rašytojo, dabar knygynai prigrūsti knygų, bet jas mažai kas skaito. Taigi nėra ko tikėtis didžiulio savo knygos skaitytojų būrio ir susižavėjimo šūksnių. „Tveri užsidaręs vienas pats. Čia – tavo pasaulis. O jeigu kitiems įdomu, tai malonu. Smagiausia, kai gauni žinutę: „Skaitau tavo knygą ir kaifuoju“. Jeigu žmogui patinka tekstas, tai jau yra mūsų bendravimo forma, – šypteli autorius. – Malonu, kai kas kaso tau nugarą, masažuoja sprandą ir t.t.“
Televizorių – ant konteinerio
Viename interviu P. Rakštikas pasakė, kad žiniasklaidos ir pramogų bažnyčią „Panasonic“ prieš trejus metus pastatė ant žalio šiukšlių konteinerio.
„Tiesą sakant, daug tokių pažįstu, kurie su televizoriumi pasielgė kaip aš. Laikė, laikė panosėje pasidėję, kol galiausiai neapsikentė reklamos, olialia pupyčių, olialia politikų bei visokio kitokio olialia šlamšto ir padėjo ten, kur jam ir vieta. Ir vienas, ir kitas išnešė prie konteinerio. Viskas, ko tau reikia, yra internete. Ir žinios, ir filmai“, – savo pasirinkimą motyvuoja kuršėniškis.
Per du mėnesius, kai sirgo, atsirado sąlyginis refleksas per dieną perskaityti po 100 knygos puslapių. O „desertui“ – pasižiūrėti po keletą filmų. „Turi užsiauginti informacijos kuprą, nardyti kūrėjų jūroje ir tik tada gali kurti savo", – sako kūrėjas.
Iš pastarųjų literatūrinių atradimų – Jaroslavo Melniko kūryba. „Radau pagaliau žmogų, kuris man artimas, įdomus, netikėtas bendravimo forma. Visi esame minios dalis. Tik su vienais bendraujame vienaip, su kitais – kitaip, arba iš viso nekomunikuojame.“
P. Rakštikas sako, kad mums mokykloje ar studijų metais pakiša knygas, kurioms dar esame nesubrendę ir negalime suprasti, ką autorius norėjo pasakyti savo kūriniu. Taip nutiko ir su G. G. Markeso kūryba, kuri aštuoniolikmečiui Petrui nepaliko jokio įspūdžio. Tik kur kas vėliau šis rašytojas pakuteno sielą.
Netraukė jaunystėje ir lietuvių klasikai. P. Rakštikas svarsto, kad gal vyresnis brolis kiek per anksti pakišo pasaulinės literatūros sąrašą. Užsienio rašytojų kūrinius buvo kur kas įdomiau skaityti nei I. Simonaitytės ar S. Daukanto kūrybą. O dabar mėgaujasi skaitydamas M. Martinaičio „Kukučio balades“ ar V. V. Landsbergio kūrinius vaikams.
„Deja, tarp lietuvių literatūros artojų – daug rašytojų, bet menininkų ratelis labai kuklus. Tas pats ir tarp dailininkų“, – pastebi P. Rakštikas.
Kas yra kūryba?
„Argi bendravimas su menu nėra kūryba? – svarsto P. Rakštikas. – Knygos skaitymas, filmo, meno kūrinio žiūrėjimas yra interpretavimas, taigi – kūryba.“
Darbas su vaikais mokytojui – taip pat kūryba. Bendravimas, aiškinimas, galų gale savo rankų prikišimas prie vaiko tvarinio, kad jis mamai parneštų ne kreivą šleivą darbą. P. Rakštikas jaučiasi gerai, žinodamas, kad jo-ne jo tvariniai pasklidę po Kuršėnų apylinkes.
Mokytojo, dėstytojo darbas yra jo pragyvenimo šaltinis. Ar iš viso menininkas gali būti verslininku?
„Ne mano kompetencija tokius klausimus spręsti. Negi eisi vogti, jei piešti sugebi? Daro žmogus tai, ką moka ir kas kitiems patinka. Jei sugeba parduoti – nieko blogo. Kiek tai turi išliekamosios vertės, kitas klausimas. Kažkas iš nieko triukšmą padaro ir iš to užsidirba. Man iš šalies gal ir nepriimtina, bet tai tėra mano nuomonė. Jie gyvena savo mintimis, o aš – savo“, – gūžteli pečiais mokytojas.
Juokingi P. Rakštikui menų inkubatoriai ir fabrikai. Netiki, kad juose yra ar bus kuriamas didysis menas, išsirutulios kažkokia nauja meno kryptis. „Fabrikuose gaminami batai, prezervatyvai. Menas kuriamas vienatvėje rankomis, širdimi ir su Dievo palaiminimu. Gal ir ateis laikas, kai aukštaūgiai kūrėjai pasilipę ant pastolių ir kopėčių kurs didįjį meną. Bet tokios kūrybos rezultatus matėme dar prieš kelis dešimtmečius“, – įsitikinęs menininkas.
Vienišius, ir tuo patenkintas
„Seniau parodas planuodavau į priekį, kad varnelę pasidėčiau, nes dėstytojui tai buvo privalu daryti. Dabar varnelių kaip ir nebereikia. Dabar darau tai, kas man įdomu.
Man nepatinka mano mokytojų mintis, kad dailininkas turi subręsti, susiformuoti, užsidėti kaukytę, vaikščioti ir visiems rodyti, koks yra gražus, vienintelis, nepakartojamas. Dzin man ta kaukė“, – mosteli ranka pašnekovas.
Kūrėją sužavėjo ir įkvėpė perskaityta istorija apie kinų menininką, garsų dailininką, kuris netikėtai dingo. Netrukus kitoje provincijoje iškilo poetas, tačiau po pusmečio ir šis dingo. Netrukus dar kitoje provincijoje atsirado gabus skulptorius. Pasirodo, tai buvo tas pats žmogus, kuris keisdavo vardą, sąmoningai naikindamas savo identitetą. Nes buvo kūrybingas.
Žinomumas, pripažinimas, savęs tiražavimas, P. Rakštiko įsitikinimu, tėra saviapgaulė. Jam priimtinesnis toks menininko tipas, kuris nebijo keisti stilistiką, žanrus ir net meno rūšį.
Paklaustas, ar yra vienišius, P. Rakštikas atsikerta: „O kas čia blogo?“ Netraukia jo įvairūs menininkų – dailininkų, rašytojų, poetų – susibūrimai dėl susibūrimų, rankų paspaudimai dėl paspaudimų, bendravimas, dėl bendravimo, iš reikalo, gal pravers.
Pasak menininko, į parodas Šiauliuose susirenka vis tie patys žmonės, tam tikras ratas, o dauguma šiauliečių gal net ir nežino, kur yra parodų salės. „Ir tai yra normalu. Mes gyvename savo pasaulyje, jie – savo. Visada taip buvo.“
Rašytojų sąjungos narys
Kaip dailės mokytojas tapo rašytoju ir netgi Lietuvos rašytojų sąjungos nariu?
„Tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu yra labai paprasta, tiesiog reikia rašyti, rašyti, ne piešti, ne mokyti vaikus lipdyti, nekrapštyti nosies, nesispjaudyti, o ką nors parašyti taip, kad tai patiktų sąjungos valdybos nariams ir jie vieningai pakeltų rankas aukštyn, galvodami vien apie tave ir tik labai teigiamai, – šypsosi rašytojas. – Matyt, labiausiai tam pasitarnavo mano tekstai nuo praeito amžiaus pabaigos be perstojo publikuojami pirmuose kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ puslapiuose. Turiu surinkęs apie šimtą publikacijų puslapių. Manau, jog tai visai nemažai, turint galvoje, kad savaitraštis yra dešimties puslapių.“
Šiaulių talentai
Paklaustas, kaip kultūros, meno aspektu Šiaulių regionas atrodo Lietuvos kontekste, P. Rakštikas sako, kad vieta žmogaus neapsprendžia, todėl talentingų kūrėjų koncentracija nebūtinai turi būti didmiesčiuose.
„Į Šiaulių universiteto docento Arūno Uoginto knygą „Menų fakulteto fenomenas“ įtraukta apie 300 žmonių. Yra kelios dešimtys, kurie labai kietai tveria, rengia parodas Amerikoje, Europoje. Mūsų universitetas nėra toks jau prastas, kad neparuoštų gerų menininkų. Dailės katedros vedėjas, docentas Vidmantas Zarėka 2008 metais Kaune laimėjo tarptautinės akvarelės bienalės „Baltijos tiltai“ Grand Prix premiją. Ne vilnietis ar kaunietis, o šiaulietis!“ – kraštiečiais didžiuojasi docentas.
Peizažai ir grybai
Be darbo ir kūrybos menininką pavasarį traukia žuvys, o rudenį – grybai. Grybai ypač. Bet šiemet nebetraukė. „Įeini į mišką, o ten grybai panosėje galvas iš po lapų iškišę raudonuoja, ruduoja, geltonuoja, nė ieškoti nereikia. Grybų ieškojimas šiaip yra smagus nuotykis. Deja, šiemet grybų prieauglis viršijo dešimtmečio planus,“ – šypteli kuršėniškis.
„Keliauju minimaliai. Po tas pačias vietas. Poros kilometrų spinduliu apie namus. Šalia pušynas, Venta, kuria atplaukia Europos milijonai, išvalo pakrantes ir nuplaukia paskui nežinia kur. Prieš porą metų pradėjau aktyviai fotografuoti paprasčiausia muiline Daugėlių apylinkes. Peizažas minimalistinis – balos, akmeniukai, šunų kakiukai. Savas pasaulis“, – atsidūsta pašnekovas.
Netolimoje ateityje P. Rakštikas planuoja surengti savo fotografijų parodą.
Jono TAMULIO nuotr.
RAŠYTOJAS: „Meluoju apie tai, kas vyksta už lango, rašau apie tai, kas vyksta galvoje, o galvoje viskas ir vyksta“, – sako Petras Rakštikas apie savo kūrybos šaltinį.
KŪRYBA: „Menas kuriamas vienatvėje rankomis, širdimi ir su Dievo palaiminimu“, – įsitikinęs P. Rakštikas.
POMĖGIAI: Dailės mokytojas, dėstytojas P. Rakštikas laisvalaikį leidžia piešdamas, rašydamas, skaitydamas, žiūrėdamas filmus, žvejodamas, grybaudamas ir fotografuodamas Daugėlių apylinkių minimalistinius peizažus.
Petro RAKŠTIKO piešiniai
Piešinys „Prie ežero“, 2012 m.
Piešinys „Vakaras“, 2012m.
Piešinys „Mauduolė“, 2013 m.