Naujausios
Tremtinys negali pamiršti vilkų ir forminės duonos skonio
Minupiuose gyvenantis aštuntą dešimtį baigiantis buvęs tremtinys Petras Budraitis, pasakodamas apie savo gyvenimą Sibire, nesulaiko ašarų. Nors nuo tremties praėjo daugiau kaip šešiasdešimt metų, Petras su sūnumi dirba atgautą savo tėvelių žemę, neteisybės ir nuoskaudų rūdys vistiek tebegraužia širdį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Turtas atėjo per didelį darbą
Petro tėvus Marcelę ir Mykolą Budraičius su penkiais vaikais į Sibirą išvežė 1948 -aisiais iš Užvenčio seniūnijos Šunikių kaimo. Petrui tuomet buvo dvylika metų. Jis pasakoja, jog tėvai 39 hektarus žemės ir neblogus pastatus turėjo tik per didelį savo darbą.
Žemė – nekokia. Kalvos ir pelkės. Rankų darbo daug. Samdė porą darbininkų: mergą ir berną. Penkiems vaikams iš iš tokio ūkio užteko tik pavalgyti.
Tačiau ir duonos, ir valgytojų netrūkusi šeima neišvengė tremties. 1948 metais prieš Velykas buvo išvežta į Sibirą, Irkutsko sritį.
Laikas buvo nepalankus. Šeima prieš šventes dar nebuvo paskerdusi kiaulės. Neturėjo ką pasiimti į kelionę.
„Nueinu į parduotuvę. Nuperku kepaliuką forminės duonos. Kepaliukas kainuodavo 10 rublių. O tėvelis per mėnesį uždirbdavo tik 70 rublių. Septyni kepaliukai duonos. Eidamas atsikandu gabaliuką. Taip skanu. Suvalgyčiau visą kepaliuką vienas. Bet negaliu. Namuose laukia mama, tėtė, brolis ir seserys,“ – alkio dienas Sibire mena Petras Budraitis.
Mama iš neskustų tik nuplautų bulvių išvirdavo bulvienę, pablęsdavo ją miltais, kad būtų tirštesnė ir sotesnė. Tokia veršputra, kaip pats Petras sako, ir maitindavosi.
Gyvenimo sąlygomis Budraičiai per daug nesiskundė. Apgyvendino juos ne barake, o dviejų galų name su kita vaikų turėjusia šeima nuo Kražių. Kai nuvažiavo, rado net sausų malkų. Matyt, anksčiau čia gyvenę tremtiniai paliko.
Vilkų kaukimas skamba ausyse
Pirmaisiais metais Petras ir kiti Budraičių vaikai lankė mokyklą. Tačiau jau po pirmųjų mokslo metų Petras nusprendė dirbti. Vienas tėvas nepajėgė išmaitinti visos šeimos. Namuose laukdavo šešios burnos.
Vasaromis paauglys skaldydavo malkas. Žiemą jį su kitais vyrais išveždavo į barakus miške. Ten suaugę vyrai kirsdavo medžius. O Petras arkliais jiems veždavo vandenį.
Rytą keldavosi ketvirtą valandą. Speigas. Norisi miego. O jis darda vežimu per mišką link upeliuko. Ten prasikerta maždaug pusmetrio storio ledą. Prisemia bačkas vandens. Veža į baraką. Dieną nuo upelio darda kita kryptimi. Veža vandenį, kad medkirčiai pagirdytų mišką traukiančius arklius.
„Labai bijodavau vilkų, – mena ponas Petras. – Naktimis jie taip kaukdavo, kad iki šiol tas kaukimas skamba ausyse. Vieną rytą važiuoju mišku. Priešais išlėkė didžiulis vilkas ir atsitūpė ant kelio. Suakmenėjau iš baimės. Paskui pamaniau, kad reikia kažką daryti. Gal lįsti į tuščią bačką? Bildinu ledui kirsti kirvuku į bačką. Šaukiuosi pagalbos iš visų jėgų. Bet kas tau girdės. Vyrai miško gilumoj – už kokių penkių kilometrų. Vilkas patupėjo, patupėjo ir nusliūkino sau. Nepuolė nei manęs, nei arklių. Kai nuvažiavau prie upelio ir sėmiau vandenį drebėjau kaip epušės lapas.“
Penkiolikmetis traktorininkas
Vėliau Petras dirbo prikabinėtoju. Pritvirtindavo iškirstus medžius prie troso, kad traktorius juos išvilktų.
Galiausiai jį patį pasiuntė į traktorininkų kursus. Penkiolikos metų jau gavo traktorininko teises, traktorių. Dirbo pamainomis. Medkirčiai traktoriaus nė negesindavo, nes per speigą sunku būdavo užvesti. Baigia darbą dieninis traktorininkas, ateina naktinis.
„Dirbdamas traktoristu, uždirbdavau po 3000 rublių, – prisimena Petras. – Tai buvo labai dideli pinigai. Paskui dar pradėjo mokėti Šiaurės priedą. Gaudavau po 7000 rublių. Pradėjo dirbti ir brolis. Atsistojome ant kojų.“
Tik pirkti už tuos pinigus nelabai ką būdavo. Parduotuvėje būdavo tik silkės ir labai sūrios rūkytos raudonos žuvies, vadinamos „garbuša“. Trūko duonos. Prie jos nusidriekdavo didžiulės eilės. Dirbančiam žmogui skirdavo tris šimtus gramų. Nedirbantiems – nė gramo.
Kelionė į Lietuvą
Nors Lietuvą paliko būdamas vaikas, Petras labai ilgėjosi savo Tėvynės. Apie Lietuvą šeima kalbėdavo kaip apie didžiausią stebuklą. 1957 -aisiais būdamas jau 21 metų Petras gavo atostogų ir leidimą jas praleisti Lietuvoje.
Parvažiavo pas gimines. Su dėde tąsyk aplankė ir Rygą. Nupirko sau ir broliui kostiumus.
Po metų, 1958 -aisiais, į Lietuvą galėjo grįžti visa šeima. Budraičiai parvažiavo į Šunikių kaimą. Kolūkio pirmininkas užjautė tremtinius. Leido apsigyventi savuose namuose. Tik krosnis buvo išardyta. Bet tai smulkmena, palyginus su tuo, kad priglaudė savos sienos.
Petrui ir jo broliui ir Lietuvoje duona nebuvo lengva. Iš pradžių įsidarbino prie kelių. Reikėjo tampyti akmenis. Kirto mišką.
Vėliau brolį patraukė Šiauliai. O Petras baigė vairuotojų kursus ir iki pat pensijos dirbo kolūkyje vairuotoju.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, susigrąžino savo tėvelių žemę. Drauge su žmona Irena ūkininkavo. Dabar ūkį perleido sūnui Irmantui.
Autorės nuotr.
UŽSIGRŪDINIMAS: Petras Budraitis negali ramiai kalbėti apie tremtį ir sunkią dalią Irkutsko miškuose. Garbaus amžiaus žmogui byra ašaros, prisiminus ten patirtą vargą. Tačiau tikina, jog tas vargas jį užgrūdino.
GRAUDULYS: Petras Budraitis su grauduliu prisimena vaikystės ir jaunystės dienas Sibire. Jas lydėjo sunkus darbas ir alkis.