Senolę iš degančio namo išnešė kaimynai

Kaip pa­sa­ko­jo Plun­gės prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­kas My­ko­las Pronc­kus, gais­ras ki­lo apie 12 va­lan­dą. Tuo me­tu na­muo­se vie­na bu­vu­si se­ny­vo am­žiaus mo­te­ris, sė­dė­da­ma vir­tu­vė­je, iš pra­džių ne­pas­te­bė­jo, kad už­si­de­gė mie­ga­ma­ja­me esan­ti rū­bų džio­vyk­lė. Kai su­pra­to apie ne­lai­mę, bui­tį pa­leng­vi­nan­tis prie­tai­sas jau de­gė at­vi­ra lieps­na. Vir­ši­nin­ko ži­nio­mis, džio­vyk­lė bu­vo pirk­ta dė­vė­ta.

At­va­žia­vus ug­nia­ge­siams, mū­ri­nis na­mas bu­vo pil­nas dū­mų, jie ver­žė­si ir pro sto­gą. Pa­sak Žli­bi­nų se­niū­no Mar­ty­no Stan­či­ko, ku­ris ne­lai­mės vie­to­je lan­kė­si jau po to, kal­bė­ta, kad ug­nia­ge­sius iš­kvie­tė ne pa­ti mo­čiu­tė, o dū­mus iš­vy­du­si kai­my­nė. Tiks­liau – ji pa­skam­bi­no Plun­gė­je gy­ve­nan­čiai duk­rai, mat iš de­gan­čio na­mo, kar­tu su ki­tais kai­my­nais, mo­čiu­tę iš­vil­ku­siai mo­te­riai iš jau­du­lio dre­bė­jo ran­kos. Su­rink­ti bend­ro­jo pa­gal­bos cent­ro nu­me­rio ji jau ne­be­pa­jė­gė, tą pa­da­rė jos duk­ra.

Bū­tent kai­my­nams se­no­lė tu­ri bū­ti dė­kin­ga už iš­gel­bė­tą gy­vy­bę. Var­gu ar sun­kiai vaikš­čio­ju­si mo­te­ris bū­tų su­ge­bė­ju­si iš na­mo išei­ti pa­ti.

Lem­tin­gas su­ta­pi­mas, kad kan­tau­tiš­kė gy­ve­no ne vie­na, o kar­tu su pas ją pri­si­glau­du­sia mo­te­ri­mi. Ši už su­teik­tą pa­sto­gę par­neš­da­vu­si mal­kų, pa­kū­ren­da­vo ug­nį, pa­šer­da­vo šu­nį. Bet tuo me­tu, kai ki­lo gais­ras, ji lan­kė­si Žli­bi­nų se­niū­ni­jo­je – tvar­kė­si pa­šal­pai gau­ti rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus, tad se­no­lė trum­pam bu­vo li­ku­si vie­na.

Lai­mei, kad gais­ro me­tu ne­spro­go na­mie bu­vę du pil­nu­tė­liai du­jų ba­lio­nai – at­vy­kę ug­nia­ge­siai juos ne­del­siant iš­ne­šė. M. Pronc­kaus tei­gi­mu, nors ba­lio­nai ir bu­vo to­liau nuo gais­ro ži­di­nio, drioks­te­lė­ti ga­lė­jo bet ku­rią aki­mir­ką. To­kių at­ve­jų per jo dar­bo pra­kti­ką bu­vo ne vie­nas.

Na­me bu­vo du­jų de­tek­to­rius, bet jis bu­vo ne­tin­ka­mo­je vie­to­je – vir­tu­vė­je, to­li nuo mie­ga­mo­jo, ku­ria­me ir ki­lo gais­ras. Pa­sak prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos vir­ši­nin­ko, de­tek­to­riai tu­rė­tų bū­ti kam­ba­riuo­se, o įreng­ti vir­tu­vė­je jie nau­dos ne­duo­da. Ir šiuo at­ve­ju de­tek­to­rius kauk­ti ėmė tik ta­da, kai dū­mai jau pa­skli­do po vi­sus na­mus.

Kan­tau­tiš­kės na­mas po gais­ro – ne­gy­ve­na­mas. Nors ir li­ko sto­vė­ti mū­ro sie­nos, jos per­si­smel­ku­sios dū­mais, su­lie­tos van­de­niu. Be to, smar­kiai iš­de­gė na­mo vi­dus, ne­ma­ža da­lis sto­go. Ma­žiau­siai iš vi­sų pa­tal­pų nu­ken­tė­jo vir­tu­vė.

Iš­tik­ta šo­ko na­mo sa­vi­nin­kė bu­vo iš­ga­ben­ta į li­go­ni­nę. Ko­kia jos sa­vi­jau­ta da­bar – neaiš­ku. Se­niū­nas „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo, kad se­nu­tė nė­ra vie­ni­ša. Jei neap­si­rin­kan­tis, tu­ri tris duk­ras ir sū­nų. Kaž­kas iš jų jau bu­vo at­vy­kę ir prie na­mo. Grei­čiau­siai, ku­ris nors jų ma­mą ir pri­glaus. Kur ap­si­stos pas ne­lai­mė­lę iki tol gy­ve­nu­si mo­te­ris – neaiš­ku.

M. Stan­či­kas kal­bė­jo, kad dėl pa­ra­mos gais­rui nu­nio­ko­jus na­mą į se­niū­ni­ją kol kas nie­kas ne­si­krei­pė. Ta­čiau, jei pa­gal­bos rei­kės, ne­lai­mės iš­tik­ta na­mo sa­vi­nin­kė ne­bus pa­lik­ta li­ki­mo va­liai. An­tai per­nai se­niū­ni­ja taip pat pa­dė­jo nuo gais­ro Pur­vai­čiuo­se nu­ken­tė­ju­siam žmo­gui. Su­ra­do jam gy­ve­na­mą­sias pa­tal­pas, ku­rio­se už mi­ni­ma­lų mo­kes­tį jis gy­ve­na iki šiol.

Se­niū­nas sa­ko gir­dė­jęs, kad kan­tau­tiš­kės na­mas bu­vo ap­draus­tas, tad gal gais­ro pa­da­ry­tą ža­lą kaž­kiek at­ly­gins drau­di­mas.