Šįkart kaimynų nesutarimų priežastimi tapo... vištidė

Konf­lik­tas – įsi­senėjęs

Tei­sybės dėlei reikėtų pa­sa­ky­ti, kad juo­da katė tarp Bi­rutės gatvės 19-ojo ir 19-ojo B namų gy­ven­tojų per­bėgo jau se­niai. „Že­mai­tis“ be­veik prie­š po­rą metų rašė apie jų ne­su­ta­ri­mus dėl daržą go­žian­čios vyš­nios, dėl bu­vu­sio lau­ko tua­le­to, bendrą kiemą fil­muo­jan­čių vaiz­do ka­merų, Van­dos lai­kytų ožkų ir kitų da­lykų.

Tuo­kart į re­dak­ciją taip pat kreipė­si Van­da. Jos did­žiau­sias gal­vos skaus­mas ta­da bu­vo lau­ko tua­le­tas, ku­riuo ji su vy­ru nau­do­jo­si it sa­vo. Ta­čiau, kaip ne­tru­ko paaiškė­ti, san­dėliu­ku pa­vers­tas buvęs tua­le­tas pri­klau­so ne Van­dos gy­ve­na­mam na­mui, o 19-ajam.

Ne­pai­sy­da­ma to mo­te­ris kreipė­si į Sa­vi­val­dybę dėl tua­le­to įsi­tei­si­ni­mo. Ga­vu­si raštą, kad minė­tas sta­ti­nys pri­klau­so ki­tam na­mui, Van­da sa­vo pro­blemų spręsti puolė į se­niū­niją, bet ir ten su­laukė to­kio pa­ties at­sa­ky­mo ir dar ra­gi­ni­mo kuo grei­čiau at­lais­vin­ti ne jai pri­klau­san­čias pa­tal­pas.

Sa­vos tei­sybės ne­ra­du­si plun­giškė ga­liau­siai bu­vusį tua­letą išk­raustė. Ta­čiau tuo kai­mynų ne­su­ta­ri­mai ne­si­baigė.


Ne­su­tin­ka griau­ti viš­tidės

Nau­jas aist­ras pa­kurstė Van­dos kai­mynų no­ras kie­me, bend­ro nau­do­ji­mo te­ri­to­ri­jo­je, įsi­reng­ti vietą au­to­mo­bi­liams. Ta­čiau no­rint tai pa­da­ry­ti, rei­kia pa­ša­lin­ti ko­ne vi­du­ry  kie­mo suręstą Van­dos viš­tai­čių ap­tvarą. Mo­te­ris su tuo ka­te­go­riš­kai ne­su­tin­ka ir ti­ki­na, kad tai dar vie­nas minė­tos šei­mos su­gal­vo­tas būdas ją te­ro­ri­zuo­ti.

Šluos­ty­da­ma aša­ras mo­te­ris žur­na­lis­tams aiš­ki­no ne­be­ži­nan­ti, kaip ko­vo­ti su vis drąsiau bend­ra­me kie­me sa­vi­va­liau­jan­čia šei­ma, ku­riai pa­klūsta ir ki­ti gy­ven­to­jai. Esą šie bi­jo, mo­ters žod­žiais, įta­kingų kai­mynų, todėl da­ro viską, ką šie pa­lie­pia.

„Mes, vi­si na­mo gy­ven­to­jai, ne­su­tin­ka­me, kad bend­ro nau­do­ji­mo kie­mo plo­tas būtų pa­skir­tas ma­ši­noms sta­ty­ti. Taip pat esa­me prie­š, kad būtų va­žinė­ja­ma ir pa­lei mūsų daržą ei­nan­čiu ke­liu­ku. Jis skir­tas mal­koms par­si­vež­ti, bet ne nuo­lat ma­ši­no­mis zui­ti“, – visų kai­mynų var­du kalbė­jo Van­da.

Mo­te­ris ti­ki­no, kad ji ir ki­ti gy­ven­to­jai bi­jo, jog per kie­me su­sta­ty­tus au­to­mo­bi­lius ne­be­bus įma­no­ma priei­ti prie sa­vo ūki­nių pa­statų ir dar­žo.

Bet pa­grin­di­niu rūpes­čiu Van­da įvar­di­jo vištų ap­tvarą. Esą šį jai liep­ta pa­nai­kin­ti. „Kam truk­do tos ma­no viš­telės? Tvar­kin­gai jos ap­tva­re būna. Juk bu­vo už­siundę ir ve­te­ri­na­rinę, bet ši nie­ko man ne­pa­sakė – vis­kas tvar­kin­ga. Pa­sa­ky­ki­te, kaip su to­kiais žmonė­mis su­tar­ti? Aš ma­ši­nos ne­tu­riu, man jo­kių aikš­te­lių ne­rei­kia, todėl te­gu pa­lie­ka man kie­me nors ker­telę viš­toms“, – guodė­si plun­giškė.

Jos įsi­ti­ki­ni­mu, minė­ti kai­my­nai kaž­ko­kiu būdu pri­vertė ki­tus gy­ven­to­jus pa­si­ra­šy­ti už tai, kad būtų lik­vi­duo­ta jos viš­tidė ir kuo grei­čiau at­si­rastų vie­ta ma­ši­noms sta­ty­ti.


By­linė­tis su kai­my­ne ne­no­ri

Ar vis­kas iš­ties taip, kaip pa­sa­ko­jo į re­dak­ciją at­ėju­si, o vėliau ir dviejų dau­gia­bu­čių kiemą „Že­mai­čiui“ ap­rod­žiu­si Van­da, tei­ra­vomės dau­gybę kartų jos links­niuo­tos šei­mos. Su­tuok­ti­niai to­kias kai­mynės kal­bas va­di­no gry­niau­siu me­lu. Abu pa­sa­ko­jo, kad ši mo­te­ris nė su vie­nu kai­my­nu ne­su­ta­ria, kad jai – vi­si blo­gi.

„Nu­pirkę butą ėmėme rūpin­tis ne tik pa­čiu dau­gia­bu­čiu, bet ir ap­lin­ka. Jūs ne­įsi­vaiz­duo­ja­te, koks kie­me šiukš­ly­nas bu­vo už­veis­tas. Sut­varkėm namų valdą, pa­si­rūpi­nom, kad būtų pa­da­ry­ta įva­ža į kiemą iš Paprūd­žio gatvės. Viską pa­darėm – da­bar tvar­kin­gai išs­kirs­ty­tos žemės, ūki­niai“, – dėstė su­tuok­ti­niai.

Jie pa­tvir­ti­no tik­rai no­rin­tys, kad Van­da iš ko­ne kie­mo vi­du­rio išk­raus­tytų sa­vo viš­tas ir to­je vie­to­je pri­rei­kus būtų ga­li­ma sta­ty­ti au­to­mo­bi­lius. Esą prie pat namų esan­čio­je aikš­telė­je vie­tos ma­ši­noms ne­pa­kan­ka, todėl vi­si kai­my­nai su­tarė, kad trans­por­to prie­mo­nes bus ga­li­ma sta­ty­ti pie­tinė­je skly­po da­ly­je. Iš čia ga­li­ma iš­va­žiuo­ti tie­siai į Paprūd­žio gatvę, be to, tam ir bu­vo su­for­muo­tas minė­tas įva­žia­vi­mas.

Su­tuok­ti­niai pa­rodė jų ir kitų gy­ven­tojų, išs­ky­rus Van­dos, pa­ra­šais pa­tvir­tintą su­ti­kimą dėl įva­žos iš Paprūd­žio gatvės ir bend­ro nau­do­ji­mo žemės skly­po pri­tai­ky­mo ma­ši­noms sta­ty­ti. Tie pa­tys pa­ra­šai ir ant ki­to raš­to – prie­šta­ra­vi­mo, kad Van­da sa­vo vištų ap­tvarą lai­kytų bend­ro nau­do­ji­mo žemėje.

Ta­čiau šie do­ku­men­tai mo­te­riš­kei esą – nė mo­tais. Ji nė ne­ke­ti­na lik­vi­duo­ti sa­vo viš­tidės. „Bet mes ir ne­pra­šo­me to. Te­gu ji lai­ko tas sa­vo viš­tas, tik ap­tva­ras tu­ri būti per­kel­tas kitur. Mes jai siū­lo­me vietą, ku­ri – taip pat bend­ro nau­do­ji­mo skly­pe, tik nuo­ša­liau, ta­čiau Van­dos tai ne­ten­ki­na“, – kalbė­jo vie­nas iš su­tuok­ti­nių.

Kaip spręsti šią bėdą, plun­giš­kiai kon­sul­ta­vo­si su tei­si­nin­ku. Šio pa­ti­ki­ni­mu, jei gin­čas būtų sprend­žia­mas teis­me, Van­dai ne­liktų nie­ko ki­to, kaip tik išk­raus­ty­ti sa­vo viš­tas ki­tur ir dar pa­deng­ti by­linė­ji­mo­si iš­lai­das. Ta­čiau su­tuok­ti­niai vis dar del­sia kreip­tis į teismą – ti­ki­si, kad pa­vyks su­si­tar­ti ir be jo.


„Be vaistų nei­šei­nu į kiemą“

Nors pa­ti Van­da „Že­mai­čiui“ ne sykį kar­to­jo, kad jos kai­my­nai bi­jo minė­tos šei­mos ir dėl to ne­su­tiks bend­rau­ti su žur­na­lis­tais, vis tik mums be di­de­lio var­go pa­vy­ko pa­si­kalbė­ti su vie­na iš mo­ters kai­my­nių.

„Siau­bas – kuo to­liau, tuo blo­giau. Ne­beį­ma­no­ma išei­ti į kiemą – tuoj puo­la. Kas ten per mo­te­ris... Kol jos čia ne­bu­vo, bu­vo ra­mybė. O da­bar aš to­kių metų vie­tos ne­ran­du, į kiemą bi­jau išei­ti. Mes jai nie­ko ne­sa­ko­me dėl tų vištų, bet te­gu pa­trau­kia tą ap­tvarą į kitą vietą. Da­bar puo­la ant visų, kas jai pa­prieš­ta­rau­ja. Kiek ji en­gia tą šeimą (minė­tus su­tuok­ti­nius – aut.), o jie, žmonės, nie­ko blo­go ne­da­ro. At­virkš­čiai – tvar­ko namą, ap­linką. Bu­vo su­si­rin­ki­mas, vi­si nu­sprendėm, kaip tvar­ky­tis su bend­ro nau­do­ji­mo že­me, bet va jai blo­gai – no­ri vi­sus kam­pus už­sig­rob­ti. Jos ožkų šiaip ne taip at­si­kratėm, da­bar ki­ta bėda“, – skundė­si gar­baus am­žiaus mo­te­ris.

Lie­ka tikė­tis, kad kai­my­nams vis tik pa­vyks ras­ti bendrą kalbą ir ne­pri­reiks vars­ty­ti teis­mo durų. Juo la­biau kad kai­my­nai nie­ko nu­skriaus­ti ne­no­ri – leid­žia Van­dai sa­vo viš­tas įkur­din­ti ša­lia ūki­nio pa­sta­to, taip pat bend­ro nau­do­ji­mo žemė­je.