Rimantas Gentvilas: „Noriu būti meru!“

Kol dar ne per vėlu
Grįžau į kam­barį ir dėstau. Ne­lau­kiu, kol žur­na­lis­tai ims klau­sinė­ti ir už tai pi­nigų pra­šy­ti. Vis­gi čia ne­su pir­mas. Kai kas jau se­niai sa­vo ne­pa­kar­to­ja­mais žy­giais feis­bu­ke gi­ria­si. At­leis­kit man ir jiems už kuk­lu­mo stoką.

Ma­no pa­si­ry­žimą su­stip­ri­no ne­se­niai „Že­mai­ty­je“ pa­si­rod­žiu­si in­for­ma­ci­ja apie tai, kas galėtų kan­di­da­tuo­ti į me­rus artė­jan­čiuo­se sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se. Be­je, tu­riu skubė­ti, nes dar bent vie­nas nuo „Var­dan Lie­tu­vos“ at­bil­da ati­dun­da, tau­res ran­ko­se lai­ky­da­mas, gy­vie­siems ir mi­ru­sie­siems pa­dėti, kal­tus nu­teis­ti pa­si­ruošęs. Ki­ta ver­tus, da­bar ga­liu dar ir ne­mo­ka­mai spau­do­je reikš­tis. Pra­sidė­jus kam­pa­ni­jai vi­sai kom­pa­ni­jai reiks pi­nigė­lius mokė­ti: kam par­ti­nius, kam ko­kius nors oli­gar­chi­nius ar paau­ko­tus, o man, varg­šui beuo­de­giui, teks sa­vus seikė­ti.


„Plungės me­ro pa­slap­tys“

Pir­miau­sia, kaip ir įpras­ta, sa­ve pri­sta­ty­siu. Esu že­mai­tis, gimęs Skuo­de mo­ky­to­jos ir gy­vu­li­nin­kystės spe­cia­lis­to šei­mo­je, Tel­šiuo­se mokę­sis, Bai­so­ga­lo­je vi­du­rinę baigęs. Au­go­me ke­tu­rie­se, tad, kaip ir kaž­ku­rio pre­ten­den­to, mūsų šei­mai ne­bu­vo leng­va. Ki­ta ver­tus, o kam bu­vo ta­da ir da­bar yra leng­va?

Mo­kiau­si ne­blo­gai, ta­čiau nei 100, nei 99 balų iš ma­te­ma­ti­kos ne­ga­vau, nes ta­da taip ne­ver­ti­no, o ir mo­ky­da­vomės daž­niau dėl ži­nių, ne dėl pa­žy­mių. Nuo ma­žumės sva­jo­jau būti gais­ri­nin­ku, vėliau moks­li­nin­ku, vis­gi ta­pau ma­te­ma­ti­ku. Stu­dijų me­tai, kas tu be­būtum – ma­te­ma­ti­kas, mo­ky­to­jas, in­ži­nie­rius, eko­no­mis­tas ar far­ma­ci­nin­kas, – vi­siems iš­lie­ka at­min­ty­je il­gam.

Ka­dan­gi dar stu­dijuodamas su­si­pa­ži­nau su būsi­ma žmo­na, o sos­tinė­je ne­bu­vo leng­va pra­gy­ven­ti, grįžome į Plungę, į bu­vusį Plungės sta­ty­bos tech­ni­kumą. Vėliau te­ko baig­ti pa­pil­do­mas edu­ko­lo­gi­jos stu­di­jas ir dirb­ti Sta­ne­lių pa­grin­dinė­je mo­kyk­lo­je bei Spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cent­re, kurį laiką – ir „Linų au­di­niuo­se“ bei „Tur­to ban­ke“. Vi­sur su­ti­kau pui­kių žmo­nių, kūry­biš­kų ko­lek­ty­vų, ku­rių ir šian­dien ne­ga­liu pa­mirš­ti.

Plungė­je da­ly­va­vau ir teat­ri­nio judė­ji­mo veik­lo­je. Dau­gu­ma vy­res­nių žmo­nių pri­si­me­na ir tai, kad ta­da net iš­ko­vo­jo­me teisę va­din­tis liau­dies teat­ru, o man as­me­niš­kai bu­vo su­teik­tas kultū­ros žymū­no var­das. Ša­lia to ves­da­vau te­le­vi­zi­nius ren­gi­nius, o kur dar at­šok­tos dau­giau kaip 120 ves­tu­vių... Šios pa­tir­tys bei pa­žin­tys įkvėpda­vo, o da­bar tuo įkvėpi­mu ir no­ri­si pa­si­da­lin­ti.

Daug apie sa­ve ne­kalbė­siu, tapęs me­ru tuoj pat iš­lei­siu au­to­biog­ra­finę knygą „Plungės me­ro pa­slap­tys“.


Rūmai bo­ružėlėms

Kaip ir de­ra pir­mai pa­žin­čiai, turė­čiau ką nors sa­vo rinkė­jams pa­žadė­ti. Pir­miau­sia pa­ža­du, kad iš būsimų var­žovų mo­ky­siuos. Iš vie­no – ra­mybės ir kant­rybės, iš ant­ro – kaip lo­ja­lius kad­rus pa­si­rink­ti, iš tre­čio – kaip komp­ro­matą apie įstaigų veiklą su­si­rink­ti, iš ket­vir­to, penk­to... tik­rai bus ko pa­si­mo­ky­ti.

Dau­giau, ži­no­ma, at­sklei­siu po kan­di­datų re­gist­ra­ci­jos, bet šian­dien ga­liu pa­sa­ky­ti, kad, skir­tin­gai nuo kitų kan­di­datų, ku­rie mėgsta gy­vulė­lius, aš nuo jau­numės mėgau ir te­bemėgs­tu bo­ružė­les. Man pa­tin­ka jas spe­cia­liu pa­ga­liu­ku va­rinė­ti, kol jos neap­si­ken­čia ir nu­skren­da. Dar nuo tų jau­nystės metų man ėmė pa­tik­ti pa­stūmėti žmo­nes ge­riems dar­bams. Būda­mas me­ru ini­ci­juo­čiau bo­ružė­lių rūmų sta­tybą, kur jos galėtų būti sa­vi­mi ir pa­dėtų to­kiais būti vi­siems žmonėms.

Jei rin­ki­mus laimė­čiau aš, tų rūmų va­do­vu skir­čiau rin­ki­muo­se ma­žiau­siai balsų su­rin­kusį kan­di­datą. Taip pat pa­ža­du, kad jo­kių kalbų ra­šy­tojų, feis­bu­ko pra­nešėjų ne­sam­dy­čiau. Kam kan­kin­ti kūry­bin­gus žmo­nes feis­bu­ko pus­la­pių už­pil­dy­mu. Tam ir me­ras, kad viską mokėtų pa­ts. O ir lėšos tau­pytų­si. Gal net ši­lumą at­pi­gin­tu­me ir naują aukštą gražų ka­miną pa­sta­ty­tu­me.

La­biau­sia ži­nau švie­ti­mo pro­ble­mas. Man at­ro­do, kad vėl imtų veik­ti Grumb­lių pra­dinė mo­kyk­la su jo­je dir­ban­čia fan­tas­tiš­ka mo­ky­to­ja, vėl at­si­da­rytų Sta­ne­lių bei Stalgėnų pa­grin­dinės mo­kyk­los, o svar­biau­sia, mo­ki­niai jau po po­ros metų vals­ty­bi­nius eg­za­mi­nus lai­kytų apie 20 pro­centų ge­riau. Tam pa­si­telk­čiau visą in­ži­ne­rinį ir pe­da­go­ginį Sa­vi­val­dybės per­so­nalą: te­gul ei­na į mo­kyk­las ir da­li­ja­si ži­nio­mis.

Ža­du pa­lai­ky­ti įvai­rias tra­di­ci­jas ir kur­ti nau­jas. Pa­vyzd­žiui: man ati­dir­bus 1,5 metų, ko­le­gos būti­nai turėtų nu­pirk­ti tortą, nors ir dirbtų nuo­to­li­niu būdu. Na ir, ži­no­ma, nie­kas nie­ka­da ne­galėtų pa­mirš­ti BO­SO die­nos.

Li­go­ninė­je ini­ci­juo­čiau kil­no­ja­mos gim­dyk­los su­kūrimą. Pro pa­latų lan­gus skambėtų Ro­mo Damb­raus­ko, Sau­liaus Prūsai­čio bei pa­na­šios dai­nos. Ne­ti­kiu, kad mo­te­rys ir jų vy­rai at­si­lai­kytų. Taip pa­lengvė­le daugėtų plun­giš­kių.

Ski­riant Sa­vi­val­dy­bei pa­vald­žių įmo­nių va­do­vus, norė­čiau, kad jie būtų ap­do­va­no­ti bent la­še­liu sa­vik­ri­tiš­ku­mo bei hu­mo­ro jaus­mo. Šiek tiek dar svars­tau tik dėl Rie­ta­vo sa­vi­val­dybės pri­si­jun­gi­mo prie Plungės. O apie lėšas se­niems pro­jek­tams pa­baig­ti bei nau­jiems pra­dėti bus dar pro­gų pa­kalbė­ti. No­riu iš­girs­ti ir ką ki­ti pre­ten­den­tai žadės. Ki­ta ver­tus, dar ne­spėjau šnek­telė­ti su Plungės oli­gar­chais. Nep­ra­šy­siu iš jų pi­nigų man. Pra­šy­siu dar kokį fes­ti­valį su­reng­ti ar­ba pa­minklą pa­sta­ty­ti, sa­ky­kim, bo­ru­žei.


Apie silp­ny­bes

Jei kas pa­klaustų, ar aš tu­riu silp­ny­bių, blogų įpro­čių, at­sa­ky­čiau, kad jų tu­riu daug. Kai ku­riuos jau pa­me­čiau ar­ba jie ma­ne pa­li­ko, kai ku­rie įsi­kibę ir ne­si­ruo­šia pa­leis­ti. Vie­na silp­ny­bių yra ta, kad aš ne vi­sa­dos su­pran­tu, jog ki­tam žmo­gui sun­ku grei­tai priim­ti spren­di­mus, kaip tai daž­nai pa­vyks­ta man. Ki­ta silp­nybė, kad mėgstu pa­si­šai­py­ti. Šai­pau­si ne iš žmo­gaus, bet iš jo el­ge­sio, sa­vy­bių, ypač jei tas žmo­gus jas ban­do nu­slėpti ar­ba jo­mis pa­si­gir­ti.

Pa­si­guos­ti galė­čiau ne­bent tuo, kad ne­pyks­tu, jei žmonės šai­po­si iš manęs. Kai kas sa­ko, kad tų dviejų sa­vy­bių dermė – ge­ras cha­rak­te­rio mi­ši­nys va­do­vui ar net me­rui!

Ko­kie ma­no šan­sai? Kaip ma­te­ma­ti­kas pa­sa­ky­siu: ge­ri. Vie­nas iš būsimų pre­ten­dentų – kai­my­nas. Su juo su­tar­si­me drau­giš­kai, ki­tas se­niai pa­žįsta­mas ir su­kal­ba­mas, li­ku­sie­ji bus jau­nik­liai – ką ten su jais ir tar­tis. Sun­kiau bus su tuo, už kurį fa­nai gal­vas gul­do ir pa­tys gu­la­si. Bet tas iki ofi­cia­laus kan­di­da­ta­vi­mo spės su­si­pai­nio­ti sa­vo sva­jo­nių ir rea­lybės tink­luo­se. Ne­ma­žai vil­čių tei­kia ir tai, kad kai ku­rie būsi­mi var­žo­vai šio­je ka­den­ci­jo­je dir­ba vie­no­je koa­li­ci­jo­je, tad anks­čiau ar vėliau turės sa­vo pri­va­lu­mus ir var­žovų trūku­mus at­skleis­ti. Tuo ir pa­si­nau­do­siu. Me­las jau ke­ly­je, o tie­sa dar tik ba­tus au­na­si. Ti­kiu, su­si­tik­si­me tie­sos ke­ly­je. Kad tik as­me­ninės ar vi­suo­menės li­gos ne­sut­ruk­dytų.

Pa­gar­biai 
Jūsų kan­di­da­tas į me­rus Ri­man­tas GENT­VI­LAS