Meistras iš pašaukimo

Li­nos RUI­BIE­NĖS nuo­trau­ka
Užu­pių kai­me esan­ti gat­vė pa­va­din­ta na­gin­go­jo meist­ro B. Surb­lio gar­bei
Kur tik pa­žvelg­si, vi­sur ga­li­ma su­ras­ti ga­bių, ta­len­tin­gų bei na­gin­gų žmo­nių. Plun­gės ra­jo­ne, Bab­run­go se­niū­ni­jos Užu­pių kai­me, daug me­tų gy­ve­no Ber­nar­das Surb­lys – ga­bus ir su­ma­nus meist­ras, ste­bin­da­vęs sa­vo ori­gi­na­liais dar­bais ir vi­so­je Lie­tu­vo­je iš­gar­sė­jęs kaip ge­riau­sias au­to­konst­ruk­to­rius. Jau be­ne de­šimt­me­tį meist­ro ne­bė­ra, ta­čiau jo ga­bu­mus ap­lin­ki­niams iki šiol prime­na jo gy­ven­tai gat­vei su­teik­tas Meis­te­rio pa­va­di­ni­mas.

 

Trak­to­rių kū­re­no mal­ko­mis

Šis ta­len­tin­gas Že­mai­tis gi­mė 1928 me­tais. Tu­rė­da­mas tik pra­di­nį iš­si­la­vi­ni­mą gar­sė­jo kaip pui­kus meist­ras su in­ži­ne­ri­niais ga­bu­mais.

Surb­lių vien­kie­mis stūk­so ne­to­li po­sū­kio į Pla­te­lius, nuo Plun­gės va­žiuo­jant Ma­žei­kių link, Užu­pių kai­me. Tech­ni­kos ūki­nin­kas su­kau­pė na­ma­žai – tu­rė­jo tris trak­to­rius, ke­tu­rias ru­siš­kas leng­vą­sias ir  sa­vo gar­sią­ją ga­zel­ką.

Ta­me vien­kie­my­je iki šiol gy­ve­nan­ti jo žmo­na Eu­ge­ni­ja „Že­mai­čiui“ pa­sa­ko­jo, kad Ber­nar­das prie tech­ni­kos bu­vo lin­kęs nuo ma­žens. Bū­da­mas paaug­lys pir­mą kar­tą  pa­ma­tė mal­ko­mis kū­re­na­mus au­to­mo­bi­lius. To­kiais sunk­ve­ži­miais tais lai­kais va­ži­nė­jo ver­mach­to ka­rei­viai. Bu­vo Plun­gė­je net ir leng­va­sis, šiek tiek į ru­siš­ką „Po­be­dą“  pa­na­šus mal­ko­mis va­ro­mas au­to­mo­bi­lis.

Vy­res­ny­sis B. Surb­lio bro­lis per ka­rą įsi­gi­jo trak­to­rių „Ford­son“ ge­le­ži­niais ra­tais. Tą trak­to­rių rei­kė­jo „mai­tin­ti“ ži­ba­lu, o jo tuo lai­ku ir pa­pras­čiau­siai lem­pai sun­ku bū­da­vo gau­ti.

„Įsi­gi­jo vo­kiš­ką du­jų ge­ne­ra­to­rių „Im­bert“ ir su­mon­ta­vo vy­ras jį į trak­to­rių. Ar­ti dir­voms jis ir taip bu­vo ne­la­bai tin­ka­mas, o per­dirb­tas ta­po ge­riau­siu me­cha­niz­mu ja­vams kul­ti“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Taip pa­si­kū­rę trak­to­rių mal­ko­mis, Surb­liai ir va­ži­nė­jo nuo vie­no ūki­nin­ko prie ki­to, kul­da­mi ja­vus. Koks bu­vo to trak­to­riaus li­ki­mas – nie­kas ne­bep­ri­si­me­na. Atė­jus ru­sams jo­kios nuo­sa­vy­bės ne­be­bu­vo ga­li­ma tu­rė­ti ir trak­to­rius tie­siog kaž­kur pra­din­go.


Vė­jo ma­lū­nas – šer­nams bai­dy­ti

Anais lai­kais B. Surb­lys dir­bo ko­lū­ky­je bei me­lio­ra­ci­jos įmo­nė­je, bet lais­vu lai­ku vis ką nors konst­ruo­da­vo sa­vo vien­kie­mio dirb­tu­vė­se. Prie me­džio dar­bų jis ne­bu­vo lin­kęs, o štai su­vi­rin­ti ko­kią nors pa­ties su­gal­vo­tą konst­ruk­ci­ją iš me­ta­lo Ber­nar­dui bu­vo vie­nas juo­kas.

„Jis pa­ts su­gal­vo­jo ir pa­si­ga­mi­no grū­dų džio­vyk­lą bei įvai­rių pa­dar­gų, rei­ka­lin­gų trak­to­riui“, – pa­sa­ko­jo jo žmo­na Eu­ge­ni­ja.

Il­gą lai­ką ūki­nin­kas var­go su šer­nais. Pri­si­vei­sė jų gy­vas ga­las, o me­džio­to­jai tik ne­di­de­lę da­lį iš­šau­dy­da­vo. Ries­tas­nu­kiai taip įsi­suk­da­vo į bul­ves, kad B. Surb­lys jau ne­be­ži­no­jo, kaip su jais ko­vo­ti.

Štai ta­da žmo­gus su­gal­vo­jo ne­tra­di­ci­nį pro­ble­mos spren­di­mo bū­dą – su­konst­ra­vo vė­jo ma­lū­ną, pri­jun­gė prie jo spe­cia­lią tarš­ky­nę ir pa­sta­tė lau­ke. O kad bū­tų tik­riau, dar ir pik­tą vilk­šu­nį ne­to­lie­se pri­ri­šo.

To už­te­ko – į tarš­kan­čius, barš­kan­čius ir dar lo­jan­čius bul­vie­no­jus šer­nai snu­kių dau­giau ne­be­ki­šo. Toks vi­du­ry lau­ko stirk­san­tis vė­jo ma­lū­nas bu­vo ge­rai ma­to­mas nuo ke­lio ir ta­pęs kel­ro­džiu į Surb­lių so­dy­bą.


Bend­ra­min­tį su­ti­ko Gargž­duo­se

Tech­ni­kos šis ūki­nin­kas tu­rė­jo ne­ma­žai, ta­čiau di­džio­ji jos da­lis sto­vė­jo be dar­bo kie­mo pa­kraš­ty – ben­zi­nas ar dy­ze­li­nis ku­ras jam bu­vo pra­ban­ga. Štai ta­da vy­riš­kis ir pri­si­mi­nė jau se­niai vi­sų pa­mirš­tą, ta­čiau la­bai pi­gų au­to­mo­bi­li­nį ku­rą – mal­kas. Kiek pa­si­dar­ba­vęs ir įgy­ven­di­nęs sa­vo su­ma­ny­mą, vy­ras se­nu sunk­ve­ži­miu GAZ-52 su ja­me įmon­tuo­tu du­jų ge­ne­ra­to­riu­mi va­žiuo­da­vo pro de­ga­li­nes su pla­čia šyp­se­na, žvelg­da­mas į di­dė­jan­čias ku­ro kai­nas.

Ėme­sis šio su­ma­ny­mo B. Surb­lys su­ska­to ieš­ko­ti kur nors už­si­li­ku­sio se­no du­jų ge­ne­ra­to­riaus, pa­gal ku­rio pa­vyz­dį ga­lė­tų sau nau­ją pa­si­ga­min­ti. To­kį ra­do Gargž­duo­se, pas pa­na­šaus am­žiaus ūki­nin­ką Jur­čių, su­mon­tuo­tą sunk­ve­ži­my­je GAZ-52. Tas žmo­gus jau se­no­kai taip va­ži­nė­jo, net šie­ną iš lau­kų vež­da­vo, tik pa­si­kro­vęs va­žiuo­da­vo ben­zi­nu, nes bi­jo­jo, kad šie­nas ga­li už­si­deg­ti.

Tas pa­ts Jur­čius ir pa­siū­lė plun­giš­kiui pirk­ti jo ga­zel­ką.

B. Surb­lys su­ti­ko iš­kart ir par­vai­ra­vo ma­ši­ną į sa­vo vien­kie­mį. Il­gai ne­tru­ko ir pa­gal se­no­jo ge­ne­ra­to­riaus pa­vyz­dį su­si­vi­ri­no vi­siš­kai nau­ją ag­re­ga­tą. Štai toks buvo meisteris iš Užupių kaimo.

Gal ir jūs ži­no­te gat­vių keis­tais, neįp­ras­tais pa­va­di­ni­mais ar­ba esa­te do­mė­ję­si, ko­kias is­to­ri­jas pa­sa­ko­ja to­kie pa­va­di­ni­mai, pa­skam­bin­ki­te į re­dak­ci­ją tel. 8 682 27017 ar­ba pa­ra­šy­ki­te el. pa­štu lina@zemaiciolaikrastis.lt ir pa­si­da­lin­ki­te šio­mis is­to­ri­jo­mis.