Rietaviškė, pasauliui išauginusi dviračių sporto žvaigždę

Aistrą spor­tui pa­veldė­jo iš ma­mos

Ga­li­na Ži­lienė pa­ti au­go Pla­te­lių mies­te­ly­je, kiek vėliau su tėvais per­si­kėlė į Rie­tavą, ku­ria­me gy­ve­na iki šiol. Ten pat baigė ir vi­du­rinę mo­kyklą. Dir­bo lentpjūvė­je, po to įsi­dar­bi­no Rie­ta­vo baldų ga­myk­lo­je. Sukūrė šeimą, su vy­ru An­ta­nu su­si­laukė dviejų at­žalų –  sūnaus Re­na­to ir duk­ros Dia­nos.

„Abu vai­kus au­gi­no­me ir auklė­jo­me vie­no­dai. Sūnus, kaip ir vi­si ber­niu­kai, mėgda­vo kie­me kars­ty­tis vi­sur: tai po med­žius, tai ant tre­ni­ruok­lių ko­kių. O ma­žo­ji Dia­na viską ko­pi­ja­vo, vie­toj ne­nus­ty­go, kar­to­jo, ką darė vy­resnė­lis bro­lis. Ne­bu­vo jie spor­ti­nin­kai ir būre­lių ne­lankė. Dia­na net sa­vo dvi­ra­čio jo­kio ne­turė­jo, tik tri­ra­tuką mažytė.“

G. Ži­lienė at­si­me­na ir pa­ti mo­kyk­lo­je bu­vu­si spor­tiš­ka. Ka­da vi­sos klasės draugės ban­dy­da­vo iš­si­suk­ti nuo kūno kultū­ros pa­mokų, jai pa­čiai, prie­šin­gai, spor­tuo­jant šir­dis at­si­gau­da­vo.

„Aš tik ir lauk­da­vau tų pa­mokų. Turbūt duk­ra iš manęs tą aistrą ir pa­veldė­jo“, – šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­jo rie­ta­viškė.


Rie­ta­vas –  per ma­žas sva­jonėms

Su­lau­ku­si vos de­šim­ties, šei­mos jaunėlė ėmė kalbė­ti, kad Rie­ta­ve jai trūksta erdvės. Norė­jo ke­liau­ti į platųjį pa­saulį, ieš­ko­ti savęs ir siek­ti aukš­tumų.

O štai Ga­li­nai gy­ve­ni­mas, ro­dos, tekė­jo įpras­ta va­ga. Bet tik iki to mo­men­to, ka­da mo­te­ris su­ži­no­jo, jog duk­ros mo­kyk­lo­je vyks­ta ga­bių spor­ti­ninkų at­ran­ka.

„Dia­na mo­kyk­lo­je lankė tik fi­zi­nio pa­ren­gi­mo pa­mo­kas, į jo­kius užk­la­si­nius už­siė­mi­mus nei­da­vo. Bet kūno kultū­ros mo­ky­to­ja Auš­kal­nienė pa­stebė­jo jos ga­bu­mus ir at­si­da­vimą spor­tui. Ji ir de­le­ga­vo ją į kitą at­ran­kos etapą, vy­kusį Plungė­je. Ten turė­jo būti at­rink­ti ga­biau­si vai­kai, ku­rie vyks mo­ky­tis į tuo­met gar­sią Pa­nevė­žio in­ter­na­tinę spor­to mo­kyklą“, – pri­si­minė mo­te­ris.

Nuo to mo­men­to Ga­li­nos ra­mus gy­ve­ni­mas baigė­si. Sa­ko, per nak­tis ne­mie­go­ju­si, šir­dis ply­šo iš skaus­mo su­vo­kus, kad ga­li tek­ti il­gam at­si­svei­kin­ti su duk­ra. Ga­liau­siai at­ėjo ži­nia, kad vi­si nuo­gąsta­vi­mai vis­gi pa­si­tvir­tins – duk­ra bu­vo pa­kvies­ta mo­ky­tis Pa­nevė­žy.

„Įsi­vaiz­duo­jat, ji visą tą laiką, ke­letą sa­vai­čių, tylė­jo ir slėpė nuo manęs, kad ga­vo laišką – pa­kvie­timą. Bi­jo­jo pra­si­tar­ti, nes manė, jog griež­tai drau­siu ir neiš­lei­siu.“

Mo­te­ris dar vi­saip bandė sa­vo jaunėlę at­žalą at­kalbė­ti, bet mer­gaitės sva­jonės ir ryž­tas bu­vo kur kas stip­res­ni nei ma­mos žod­žiai.


Jei­gu my­li – pa­leisk

1988 me­tai šei­mai bu­vo ne­leng­vi. G. Ži­lienės try­li­ka­metė duk­ra, sėdu­si į au­to­busą, vie­na pa­ti iš­vy­ko sa­vo laimės ieš­ko­ti. Pa­nevė­žy­je lankė vi­du­rinę mo­kyklą ir spor­ta­vo, vėliau, 1995 m., baigė Žemės ūkio ir hid­ro­me­lio­ra­ci­jos tech­ni­kumą.

Vi­si sa­vait­ga­liai būda­vo užim­ti, tad re­tai grįžda­vo į gim­tinę. „Tre­ni­ruotės, įvai­rios iš­vy­kos, var­žy­bos. La­bai šir­dis skaudė­jo dėl to, bet o ką aš galė­jau pa­da­ry­ti – nie­ko. Vi­sa­da sa­ve drąsi­nau min­ti­mi, kad jei­gu ji lai­min­ga, tai ko dau­giau ir be­rei­kia“, – at­vi­ra­vo rie­ta­viškė.

Kad dvi­ra­čių spor­tas ga­li būti ne šiaip ma­lo­nus ho­bis, Ga­li­na sa­ko su­vo­ku­si 1994-ai­siais, ka­da jos duk­ra da­ly­va­vo pa­sau­lio jau­ni­mo čem­pio­na­te Ek­va­do­re ir iš­ko­vo­jo pirmąjį to­kio ran­go var­žybų me­dalį.

Rie­ta­viškė pri­si­pažįs­ta tik ta­da ir pa­ti pa­ma­čiu­si sa­vo duk­ros po­ten­cialą bei per­ga­lių troš­kimą, o kar­tu ir vi­dinę stip­rybę, ku­ri lei­do jai taip anks­ti suaug­ti.


To­li nuo gimtųjų namų

D. Ži­liūtė jau daug metų gy­ve­na Ita­li­jo­je. 2009 m. ji pa­skelbė bai­gian­ti dvi­ra­ti­ninkės kar­jerą. Da­bar au­gi­na paauglę dukrą Ila­riją ir sten­gia­si ne­nu­tol­ti nuo dvi­ra­čių spor­to, nors tre­nerės kar­je­ros būtent dėl šei­mos nu­sprendė ne­siek­ti. Tie­sa, mėgi­no, ta­čiau su­pra­to, kad no­ri turė­ti tik vieną vaiką, o ne ke­lio­li­ka.

„Anūkė­lei, kaip ir kiek­vie­nam vai­kui, la­bai reikė­jo ma­mos ar­tu­mo, o tie vi­si iš­va­žia­vi­mai ir nuo­la­tinės ke­lionės tik­rai nie­ko ge­ro ne­žadė­jo. Te­ko pa­si­rink­ti, ar­ba dirb­ti tre­ne­re, ar­ba būti ma­ma“, – at­skleidė Ga­li­na. Ir pri­si­pa­ži­no, kad gi­liai šir­dy­je ir pa­ti džiau­gia­si šiuo duk­ros spren­di­mu, nes kiek­vie­nos var­žy­bos jai at­neš­da­vo did­žiulį ne­rimą ir stresą.

„Duk­ros kūnas –  vien ran­dais nu­sėtas. Kiek traumų yra turė­ju­si, tai net sun­ku ir su­skai­čiuo­ti. Vie­nas po ki­to lūžiai, ope­ra­ci­jos... Ir be sąmonės iš var­žybų bu­vo iš­vež­ta. Rei­kia tik įsi­vaiz­duo­ti, ko­kias kan­čias iš­gy­ve­na ma­mos šir­dis“, – at­vi­ra­vo mo­te­ris.


Ita­li­jo­je skam­ba ir že­mai­čių tarmė

G. Ži­lienės duk­ra ir anūkė Rie­ta­ve – itin re­tos ir la­bai bran­gios vieš­nios. Ita­li­jo­je gi­mu­si ir užau­gu­si Ila­ri­ja la­bai mėgsta leis­ti laiką pas mo­čiutę. Mer­gi­na, kiek pa­bu­vu­si Rie­ta­ve, sa­ko­si iš čia ir iš­va­žiuo­ti ne­be­no­rin­ti. O pa­klaus­ta, kaip juod­viem  pa­vyks­ta su­si­kalbė­ti, Ga­li­na tik nu­mo­ja ran­ka.

„Mud­vi su anūkė­le kal­bamės že­mai­tiš­kai. Mer­gaitė yra la­bai ga­bi, vie­nu me­tu mo­ki­na­si net ke­letą kalbų, o ir že­mai­tiš­kai grei­tai iš­mo­ko, tad jo­kių bend­ra­vi­mo sun­kumų mes ne­tu­ri­me. Gal bu­vo kiek su­dėtin­giau, kol bu­vo vi­sai ma­žytė. Ne­sup­ras­da­vau, ką ban­do ita­liš­kai pa­sa­ky­ti, bet, žiūrėk, nu­si­ne­šu prie šal­dy­tu­vo ir pa­ti pirš­tu­ku pa­ro­do, ko no­ri.“

Mums su­si­ta­rus su Ga­li­na dėl in­ter­viu, mo­te­ris tik prie­š dieną kitą bu­vo iš­lydė­ju­si pas ją viešė­ju­sias dukrą ir anūkę na­mo. Šįkart Dia­na į Rie­tavą skubė­jo ne tik ma­mos ap­lan­ky­ti, bet ir turė­da­ma svar­bią mi­siją. Dar per­nai bu­vo pa­žadė­ju­si su­grįžti į Rie­ta­ve ren­gia­mas tra­di­ci­nes dvi­ra­čių lenk­ty­nes ir sa­vo pa­žadą iš­tesė­jo – rugpjū­čio 14 dieną pa­ti pa­sau­lio čem­pionė davė startą vi­siems lenk­ty­nių da­ly­viams.

„Net klaus­ti ne­rei­kia, ko­kia ta­da lai­min­ga esu, ma­ty­da­ma sa­vo mer­gai­tes gim­tinė­je“, – teigė vis dar džiu­giais pri­si­mi­ni­mais gy­ve­nan­ti rie­ta­viškė Ga­li­na.