
Naujausios
Grįžti nebėra kur
Į savo namus jau tikriausiai sugrįžti negalės Marytė Norkeliūnienė. Įtariama, kad gaisras kilo pirmo aukšto bute. Marytės butas – virš jo. Ir yra vienas iš tų trijų, kuriuos po gaisro ugniagesiai įvertino kaip negyvenamus. Šiuo metu kuliškė su dviem paaugliais vaikais glaudžiasi pas sūnų Klaipėdos rajone – pas vieną iš keturių jos suaugusių vaikų.
Su Maryte kalbėjome kitą dieną po gaisro. Moters balse dar buvo juntamas susijaudinimas. Sunku apsiprasti su tuo, kad staiga, vos per kelias valandas, gyvenimas buvo paleistas pelenais.
„Sūnus sėdėjo prie kompiuterio, aš žiūrėjau televizorių. Ir staiga jis pamatė dūmus... Nusileidom pas kaimyną apačioje: „Ką darai? Jau degam! Dūmų pilna!“ Tada dukra iškvietė gaisrinę“, – prisiminė moteris.
Į Kulius viena po kitos sulėkė net šešios gaisrinės, greitoji. Jos prireikė ir Marytei. „Šokas ištiko, labai skaudėjo širdį. Man davė vaistų“, – pasakojo vis dar po gaisro neatsigaunanti moteris.
Kai kurie šio namo gyventojai iki vėlumų stebėjo, kaip gaisrininkai kovoja su ugnimi. Bet tik ne Marytė. Jos širdis tokio vaizdo nebūtų atlaikiusi. Moteris vaikų buvo nuvežta pas kaimynę pagulėti. Vėliau liepsnas mačiusi tik sūnaus darytose nuotraukose.
Dabar šiai šeimai sugrįžti nėra kur – sulieti baldai, ugniagesių supjaustytos grindys, viskas aprūkę, išdegę... Kulių mokykloje susitarė, kad kurį laiką vaikai jos nelankys. Tačiau Marytė norėtų, kad vienuoliktokė ir devintokas mokslus baigtų čia. Prieš septynerius metus, mirus vyrui, šeima čia atsikraustė iš Vilkaviškio. Pati Marytė šiuo metu dirba Vėžaičiuose, iš kurių ir yra kilusi. Tad kitu atveju pastogės žvalgytųsi ir ten. Juo labiau kad į Kulius mokyklinis autobusiukas vežioja.
Kuliškė pasakojo, kad dėl gresiančio gaisro apačioje gyvenusią kaimynų porą buvo ne kartą įspėjusi. Tačiau šeima esą – asociali, stokojanti socialinių įgūdžių. Ir dar taurelės nevengianti.
„Tas jų kaminas kiauras buvo. Iš visur dūmai ėjo... Bandžiau ne kartą tartis, bet kaimynas tik piktai pažiūrėdavo, pabumbėdavo, o apsisukęs vėl savo darė...“
Moteris sakė, jog dūmai iš to buto sklido dar ketvirtadienį. Supratusi, kad su kaimynu susitarti gražiuoju nepavyks, kreipėsi į Kulių gaisrininkus. Šie atvažiavo, sudrausmino. Žadėjo Plungei pranešti. Bet sekmadienį kaimynas vėl krosnį pakūrė...
Marytė pagalbos į „Žemaitį“ nesikreipė – patys ją susiradome. O ir pokalbio metu, pasakodama to vakaro įvykius, aukoti neprašė. Ne veltui sakoma, kad padėti kitam – kur kas lengviau, nei pačiam tos pagalbos prašyti. Tačiau akivaizdu, kad namų netekusiai moteriai, vienai auginančiai du vaikus, jos tikrai reikia. Todėl visus, norinčius ir galinčius padėti Marytės šeimai, kviečiame pinigėlius pervesti į asmeninę jos sąskaitą MARYTEI NORKELIŪNIENEI, LT147300010103430613, AB „Swedbank“.
Prašo padėti, kas kuo gali
Gaisro dar ilgai nepamirš ir Nijolė Suslova. Neįgali moteris, su vyru auginanti paauglę dukrą ir du septynmečius neįgalius anūkus, tą sekmadienio vakarą žiūrėjo televizorių.
„Užuodžiau svilėsius... Sakau vyrui – reikia eiti žiūrėti... Paskambinom gaisrinei. O ten sako – jau išvažiavo. Klausiam, kas vyksta, juk mes nieko nežinom, nematėm, kad jau dega. Kaip mums elgtis dabar? Liepė nieko nelaukus bėgti. Pagriebėm antklodes, pagalves ir visi išlėkėm per dūmus į lauką“, – pasakojo kuliškė.
Suvažiavo gaisrinės, pas Nijolę atskubėjo suaugusi dukra. Šeima iš gaisravietės nesitraukė. Laukė, kuo baigsis jų namo gesinimas.
„Žentas dar padėjo gaisrininkams dujų balionus išvežti, elektrą išjungti“, – prisiminė Nijolė. Ir pasakojo, kad namas dar rūkęs ir 22 valandą, baigus gesinti. Vietinis gaisrininkų ekipažas liko budėti pernakt.
Su septyniolikmete dukra ir septynmečiais dvyniais anūkais Suslovai prisiglaudė pas dukrą Vėžaičiuose.
„Dabar ten (Kulių daugiabutyje – aut.) neįmanoma būti. Galima apsinuodyti. Mūsų butas – pajuodęs, užpiltas. Buvom šiandien (pirmadienį – aut.) nuvykę kiek įmanoma daiktų pasiimti. Man pasidarė bloga berenkant. Tačiau dabar ir uždrausta ten eiti. O ir ką veiksi – nei vandens, nei elektros. Smalkių pilna...“ – guodėsi moteris.
Vėliau šeima į Kulius tikisi grįžti. Juo labiau kad jos butas toje pusėje, kurios gaisras beveik nepalietė. Tačiau ugniagesiai vandenį lieti turėjo visur. Todėl ir baldus, kitus daiktus, sienas suliejo.
„Kitų namų neturim. Aš pati vaikų namuose augusi. Nuo vienuolikos metų – našlaitė. Tame butelyje gyvenome penkiese. Tai vieninteliai mūsų namai“, – atviravo moteris.
Ir sakė pykstanti ant kaimyno, kuris taip neatsakingai kūreno. Nors ir tas kaimynas – jos brolis. „Juk sakydavau – susitvarkyk kaminą. Neklausė... O ir dabar savo kaltės nenori pripažinti“, – apmaudą liejo Nijolė.
Ji tikriausiai vienintelė iš šešiolikos gaisrą patyrusių kuliškių, išdrįsusi pagalbos paprašyti viešai. Neslepia: ir pačiai stovėti ištiesta ranka – apmaudu. Tačiau bėdai ištiktas ir siūlo griebiesi. Be to, pagalbos prašo ne tik sau, bet ir visiems Kulių padegėliams.
„Pradžiai ieškome stogui remontuoti medienos, elektros instaliacijos remontui reikalingos įrangos, tapetų, grindų dangos, dažų ir kitų bent kosmetiniam remontui reikalingų priemonių. Nežinome patys, nuo ko pradėti. Tikimės, kad ekspertai leis remontuotis, tvarkytis. Kitu atveju liekame gatvėje su dviem neįgaliais vaikais ir paaugle dukra.. Padėkite, kas kuo galite, o kas negalite – bent pasimelskite už visas aštuonias šeimas“, – pirmadienį rašė Nijolė savo paskyroje feisbuke.
Nurodė ir savo banko sąskaitos numerį: NIJOLĖ SUSLOVA, LT427044060007840628, SEB bankas.
Kaimynų gaila
Priešais tą Kulių aštuonbutį namą, į kurį įsisuko raudonasis gaidys, gyvenanti Danutė Meškauskienė sako, kad kaimynų gaila. Tą siaubingą vakarą ir naktį ji namie nebuvusi. Dirba Klaipėdoje, Jūrininkų ligoninėje. Kaip tik išpuolusi jos pamaina. Viską žino tik iš vyro pasakojimo. Šis gaisro metu abejingas neliko – padėjo kaimynus iš namo išvesti. Kol atvažiavo ugniagesiai, namą jau buvo apleidę visi gyventojai.
„Tos ryškios ugnies iš pradžių nė nebuvo. Bet dūmų daug. Tiršti. Liepsnos išorės neapėmė, labiau viduj viskas degė. Mano dukterėčios draugė tame name gyvena. Ji išeidama tik telefoną pasiėmė – galvojo, dar grįš. Bet dabar jos butas negyvenamas“, – pasakojo kuliškė.
Visus namo gyventojus ji pažinojusi, sako, ypač Marytės Norkeliūnienės gaila. „Nuoširdi, gera moteris, labai tvarkinga šeima. Daug vargo mačiusi, o dabar dar šitaip“, – gailėjo moteris.
Pažinojo ir tą šeimą, kurios bute rastas gaisro židinys. Ji taip pat dabar neturi kur glaustis. Esą visada gyveno iš pašalpų. Būdavo, ir taurelę išlenkdavo.
„Socialinių įgūdžių jiems trūko. Visi jiems padėdavom, kiek galėjom. Bet ir jie stengėsi. Būdavo, nebeturi pinigų, tai ateina, klausia, gal kokį darbelį padaryti reikia. Eidavo padirbėti pas žmones. Ir pasiskolinti ateidavo – daržovių, vaisių... Kad labai darbštūs būtų, negalėčiau pasakyti, bet ir ne visiški šlaistūnai...“
Krosnys įrengtos savamoksliškai
Moteris girdėjo, esą gaisrininkai, ėmę ieškoti ugnies židinio, minėtų kaimynų bute pamatė, kad kaminas į ventiliacijos angą išvestas...
„Senais laikais priešgaisrinės specialistai kasmet tikrindavo krosnis, kaminus. Ateidavo ir elektros instaliacijos pažiūrėti, nesvarbu – namas privatus ar daugiabutis. Tuomet visi turėjo susitvarkyti pagal reikalavimus. O dabar kažin, ar kas tikrino to namo gyventojus, žiūrėjo, kaip jie krosnis pasistatę... Juk iš pradžių čia ligoninė buvo, paskui – ambulatorija. Ir tik vėliau gyventojai išsipirko. Bendra katilinė anksčiau buvo. Tad kiekvienas butas turėjo savo krosnis pasistatyti ir kažkur tą kaminą išsivesti... Ir kiekvienas darėsi kas kaip...“
Moteris kalbėjo, kad kaimynai nelaimės ištiktiesiems jau ruošiasi aukoti. Sako, pinigėlius neš tiems, kam, jų nuomone, jie reikalingi labiausiai. Nes ne visos šeimos nukentėjo vienodai, ne visoms ir atsitiesti vienodai reikia.
Kūrendavo ir vasarą
Mums besikalbant, į aštuonbučio namo kiemą įsuko automobilis. Didžiuosiuose Mostaičiuose gyvenanti Julija Grigalauskienė savo sūnų apsižiūrėti atvežė. Čia jis gyvena. Tiesa – tame gale, į kurį ugnis nebuvo įsimetusi, tad butas atrodo tvarkingai. Jei tik būtų elektra, vanduo, ir nosies nedirgintų tas įkyrus degėsių kvapas – ateik ir gyvenk.
Paulius Grigalauskas sakė kaimynus užjaučiantis, o pačiam esą tikrai pasisekė. Pagalbos jam nereikia.
Grigalauskai pasakojo, kad pirmame aukšte gyvenusi asociali šeima krosnimi ne tik šildėsi, bet ir maistą gamindavosi. Dujinę viryklę turėjo, tačiau ne visada sukrapštydavo pinigų dujų balionui. Tad dūmai iš jų buto sklisdavo net vasarą. Galbūt ir sekmadienį, nors gaisrininkų prieš tris dienas buvo prisaikdinti krosnies nekurti, kol nesutvarkys, jiedu ją šakomis užsikūrė. Gal per tas diena ne tik sušalo, bet ir pilvai šilto maisto prašėsi...
„Ne kartą pats kaimynui sakiau, kad krosnį susitvarkytų. Visi tą problemą žinojo“, – prisimena Paulius.
Prisimena ir tą lemtingą vakarą. Esą prie namo daug smalsuolių buvo susirinkę, fotografavo, filmavo. „Aš net gavau žinutę iš užsienio, kad mūsų butas dega“, – stebėjosi J. Grigalauskienė.
Tuomet ji jau pati prie namo stovėjo ir viską savo akimis matė. Paulius tik įėjęs dokumentus pasiimti. O šiaip ugniagesiai durų varstyti neleido – kad skersvėjis nepagautų ir kitame gale ugnis neįsipliekstų. Patys gesinti pro langus lipę.
Ar įmanoma labiausiai nukentėjusią namo pusę atstatyti? J. Grigalauskienė sakė, kad pirmas namo aukštas – iš gerų rąstų. O antrasis – karkasinis: iš abiejų pusių lentos, o viduje – spaliai. Dabar dviejuose butuose tie spaliai išdegę, iš sienojų irgi nieko nelikę...
Aukoti kviečia ir bendruomenė
Kulių krašto bendruomenė „Alantas“ taip pat kviečia aukoti. Ji lėšas renka tų nukentėjusiųjų vardu, kuriems patiems pagalbos prašyti nedrąsu. Nurodo, kad jeigu norima aukoti konkrečiai šeimai, paskirties laukelyje reikia įrašyti jos pavardę. Kitu atveju užtenka nurodyti – pagalba nukentėjusiems nuo gaisro. KULIŲ KRAŠTO BENDRUOMENĖ „ALANTAS“, LT344010043000041669, LUMINOR.
„Žemaitis“ taip pat kviečia nelikti abejingiems ir padėti kuliškiams, kas kuo gali. Juk niekada negali žinoti, kada tos pagalbos gali prireikti pačiam.