Kur dursi, ten užkliūsi

Si­tua­ci­ja – dar blo­gesnė

Nors į re­dak­ciją pa­skam­bi­nu­si kal­va­riškė pa­sa­ko­jo tik apie ap­leistą šunį, at­vykę su­pra­to­me, jog pro­blemų šio­je so­dy­bo­je – nors ve­ži­mais vežk. Prie­šais mies­te­lio am­bu­la­to­ri­jos pa­statą esan­tis kie­mas pri­me­na siau­bo fil­muo­se ro­do­mas ap­leis­tas vie­tas, ku­rio­se su­vers­ta dau­gybė ne­rei­ka­lingų daiktų, šiukš­lių, mais­to at­liekų, sku­durų. Įvai­rių daiktų pri­grūstos ir dvi kie­me sto­vin­čios ma­ši­nos bei šilt­na­mis. Trum­pai ta­riant, šio­je so­dy­bo­je net vel­nias koją nu­si­laužtų.

Ne ką ge­resnė si­tua­ci­ja ir pa­čiuo­se na­muo­se, ku­rių du­rims at­si­da­rius pir­miau­sia pa­si­tin­ka ne šei­mi­nin­kai, o bai­si smarvė. Užuo­dus ją sun­ku su­vok­ti, kad čia gy­ve­na žmonės. Čia jie mie­ga, val­go. Bai­su.

Iš­vy­du­si ne­lauk­tus sve­čius, ne­tru­kus pa­si­rodė mo­te­ris. Paaiškė­jo, kad ji – so­dy­bos šei­mi­ninkų duktė, pri­žiū­rin­ti se­nus ir pa­si­li­go­ju­sius tėvu­kus bei ne­įgalų dėdę. Nors prie­žiū­ra tai, ką mes pa­matė­me, var­gu ar galė­tum pa­va­din­ti...

Tvar­kai lai­ko ne­lie­ka

Iš na­mo į kiemą išė­ju­siai mo­te­riai ėmėme pa­sa­ko­ti, ko­kie vėjai mus čia at­pūtė. Iš­gir­du­si, jog su­si­rūpi­no­me ne­pri­žiū­ri­mu jos tėvų ke­tur­ko­ju, ji puolė į aša­ras ir ėmė tei­sin­tis, kad šu­niu­kas – ne tik pri­žiū­ri­mas, bet ir my­li­mas. Mo­te­ris pa­rodė, kad ir būdą jis tu­ri, o nėra pri­riš­tas prie trak­to­riaus, kaip teigė ­skam­bi­nu­sio­ji.

„Taip, gran­dinė – gal ir trum­po­ka, bet ma­no duk­ra kas va­karą ved­žio­ja šunį, jis nėra lai­ko­mas tik pri­riš­tas. Tik šis ne­tu­ri būdos (rodė į haskį – aut. pa­st.), nes tik ne­se­niai pri­kly­do. Ma­tyt, iš­metė vargšą“, – aiš­ki­no pri­si­sta­ty­ti ne­pa­no­ru­si mo­te­riškė.

Ji sie­lo­jo­si, kad pa­sta­ruo­ju me­tu vis kaž­kam užk­liū­va. An­tai prie­š po­rą dienų su­lau­ku­si se­niū­no vi­zi­to. Šis jai prie­kaiš­ta­vo dėl ne­tvar­kos jai pri­klau­san­čio­je so­dy­bo­je Puč­ko­riuo­se bei ten šmi­rinė­jan­čių pa­laidų šunų.

„Ne­su pa­jėgi viską su­spėti. Gy­ve­nu vien rūpes­čiais ir nie­kas man ne­pa­de­da. Juk tėve­lis – ant lo­vos, jam rei­kia ir saus­kel­nes keis­ti, ir val­gy­ti pa­duo­ti. Dėdė – ne­įga­lus. Jį taip pat pri­žiū­riu. Ma­mai ir­gi rei­kia pa­gal­bos. Aš ne­sup­ran­tu, kodėl vi­siems užk­liū­vu. Ir vis­kas nuo ta­da, kai pa­si­li­go­jo tėvu­kas. At­seit aš pa­sii­mu jo ir dėdės prie­žiū­rai skir­tus pi­ni­gus ir nie­ko ne­da­rau. Kal­ti­na, kad net maistą jiems nor­muo­ju. Pri­ki­ša ir tai, kad ma­šiną naują nu­si­pir­kau, bet juk ji man – rei­ka­lin­ga. Kaip tėvus pas gy­dy­to­jus nu­ve­šiu?!“ – skundė­si mo­te­ris.

Žvelg­da­ma baimės ku­pi­no­mis aki­mis ji pri­si­minė ir so­cia­linės dar­buo­to­jos ap­si­lan­kymą. Esą ši tik­ri­no, ar tin­ka­mai pri­žiū­ri­mi se­nu­kai.

„Vi­si tik puo­la, o at­si­rem­ti nėra į ką. Anks­čiau bent vyrą turė­jau. O da­bar ir jo nėra. Jau me­tai vie­na su­kuo­si, kaip išei­na. Kaip man su­spėti ir li­go­nius slau­gy­ti, ir na­mus ap­kuop­ti, ir dar abi so­dy­bas pri­žiūrė­ti? Pas tėvus net iš­sis­kalb­ti ne­be­galė­jau – dėl pra­sto van­dens už­si­ki­šo van­dens filt­rai, su­ge­do skal­bi­mo ma­ši­na. Ge­rai, kad at­ėju­si so­cia­linė dar­buo­to­ja pa­sakė, kad pas juos iš­sis­kalb­ti ga­liu. Tai ve­šiu da­bar pa­ta­lynę išp­lau­ti. Juk ją kas­dien rei­kia keis­ti. Tėve­lis viską po sa­vim da­ro ir dar iš­ter­lio­ja“, – to­liau braukė aša­ras.

Pa­gal­bos ne­pra­šo

Apie šią mo­terį be­si­su­kan­čios bėdos – ne nau­jie­na ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jos se­niū­nui Liu­dui Gri­ciui. Vos tik iš­girdęs jos pa­vardę, jis ėmė pa­sa­ko­ti apie metų me­tais ne­si­bai­gian­čias pro­ble­mas dėl pa­laidų šunų, ne­tvarką mo­ters so­dy­bo­je Puč­ko­riuo­se, ne­tin­kamą tėvų slaugą...

„Nuo­la­tos su ja vargs­ta­me. Pas­ku­tinį kartą ten lankėmės tre­čia­dienį. Mat ma­ne pa­siekė in­for­ma­ci­ja apie jos so­dy­bo­je išp­jau­tas viš­tas, ku­rios taip ir mėtėsi ne­gy­vos. Su­lau­kiau nu­si­skun­dimų ir dėl pa­laidų šunų. Bet čia – ne pir­mas kar­tas.“

Se­niū­nas sakė šįkart pa­gal­bon pa­si­kvietęs Sa­vi­val­dybės Ju­ri­di­nio ir per­so­na­lo ad­mi­nist­ra­vi­mo sky­riaus vyr. spe­cia­listą vie­ša­jai tvar­kai An­taną Ged­rimą. Kar­tu nu­vykę į mo­ters so­dybą Puč­ko­riuo­se ir sa­vo aki­mis vis­kuo įsi­ti­kinę.

„Bai­su tie­siog. Ne­gy­vas viš­tas lesė gy­vo­sios. Kie­me lakstė pa­lai­di šu­nys. Vi­sur – šiukš­ly­nai. Mo­te­riai bu­vo su­ra­šy­ti įspėji­mai tiek dėl šunų, tiek dėl ne­tvar­kos. Ke­tur­ko­jais liep­ta pa­si­rūpin­ti per dvi sa­vai­tes. Ap­sit­var­ky­ti so­dybą – iki ge­gužės mėne­sio. Žiūrė­si­me, kaip čia bus. Kiek kartų jau kalbė­ta, pra­šy­ta, vis­kas – it į sieną. Kitą­kart jos lauktų bau­da “, – aiš­ki­no se­niū­nas.

L. Gri­ciaus klausė­me, ar ne­būtų ga­li­mybės mo­te­riš­kei pa­dėti. Gal ji iš tikrųjų ne­suspė­ja visų darbų nu­dirb­ti? Bet se­niū­nas pa­ti­ki­no, kad pa­gal­bos ji ne­pra­šo. Esą jei pa­ro­dytų ini­cia­tyvą, se­niū­ni­ja tik­rai rastų būdų pa­dėti. „Jai te­rei­kia atei­ti ir ne­bi­jo­ti pa­sa­ky­ti, ko­kios bėdos ją ka­muo­ja ir kuo mes ga­li­me pa­dėti“, – ti­ki­no L. Gri­cius.

Nėra pik­ty­binė

Dar jis pa­sa­ko­jo, kad apie jo se­niū­ni­jo­je gy­ve­nan­čią mo­terį, už­sii­man­čią bi­ti­nin­kys­te bei pre­kiau­jan­čia me­du­mi, pui­kiai ži­no ir Vals­ty­binės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos Plungės sky­rius. Ne­va jis taip pat ne kartą su­laukęs skundų dėl ne­pri­žiū­rimų mo­ters šunų bei gy­vu­lių.

Tą mums pa­tvir­ti­no ir vy­riau­sia­sis ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas-ins­pek­to­rius Al­gir­das Žul­pa, pri­si­minęs, jog tar­ny­bai skųsta­si dėl esą ne­še­ria­mos te­ly­čios, ožkų. Būta bėdų ir su gy­vu­lių re­gist­ra­vi­mu.

„Bet ji tik­rai nėra pik­ty­binė, prie­šin­gai – vi­sa­da ge­ra­no­riš­ka. Pa­si­ža­da su­si­tvar­ky­ti. Vargšė mo­te­ris, vargs­ta su ser­gan­čiais tėvais. Tik kam jai tų šunų tiek?! Jie vis vei­sia­si. Sa­vo ruož­tu bu­vau su­radęs vie­tos vers­li­ninkę, ku­ri už sa­vo lėšas ste­ri­li­za­vo net de­šimt tos mo­ters ka­lių. Būtų ga­li­ma tuos šu­nis pa­tal­pin­ti į gyvūnų prie­glaudą, bet to­kios ne­tu­ri­me.

O dėl ne­tvar­kos... Net ne­ži­nau, kaip būtų ga­li­ma jai pa­dėti. Tiek bėdų – kur dur­si, ten užk­liū­si. Bet no­ri­si varg­šei iš­ties­ti pa­gal­bos ranką. Galė­tu­me vi­si su­rem­ti pe­čius ir pa­ban­dy­ti kaip nors pa­gelbė­ti“, – kalbė­jo ins­pek­to­rius.

Pir­mas žings­nis

Žur­na­listų skam­bu­tis ins­pek­to­rių pa­ska­ti­no dar tą pa­čią dieną im­tis veiksmų. Jis su­si­siekė su dau­gybės bėdų ka­muo­ja­ma mo­te­ri­mi ir iš­k­lau­sinė­jo, ko­kia pa­gal­ba šiuo me­tu jai – rei­ka­lin­giau­sia. Ta­da kreipė­si į Plungės so­cia­li­nių pa­slaugų centrą, ku­ris pa­žadė­jo nu­si­ųsti sa­vo žmo­nes į Že­mai­čių Kal­va­riją, kad šie ap­tvar­kytų na­mus, iš­mau­dytų mo­ters slau­go­mus tėvus ir dėdę, išs­kalbtų pa­ta­lynę.

Ins­pek­to­rius džiaugė­si, kad bent taip galė­jo pa­dėti vargs­tan­čiai mo­te­riškei. Sakė, kad ant­ra­dienį ir pa­ts va­žiuos pas ją, žiūrės, kaip dar ga­li­ma pri­si­dėti prie jos pro­blemų spren­di­mo.

Lie­ka tikė­tis, kad ir pa­ti mo­te­ris ne­pa­bi­jos bend­ra­dar­biau­ti su se­niū­ni­ja, ku­ri, kaip sakė se­niū­nas, taip pat pa­si­ruo­šu­si jai pa­gelbė­ti.